M.Mažeika: apie apmaudžiai neišnaudotą „Neptūno“ progą, sezono sunkumus, slaptas treniruotes ir ateities planus (3) interviu

„Atrodo, atostogos, bet kiekvieną rytą pradedi su kavos puodeliu ir krepšiniu televizoriuje. Turbūt organizmas sako, kad sezonas baigėsi truputį per anksti“, – šypsosi Martynas Mažeika.

Klaipėdos „Neptūnas“ pasirodymą Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) pabaigė po pralaimėtos ketvirtfinalio serijos Panevėžio „Lietkabeliui“. Nors pirmąjį tarpusavio mačą klaipėdiečiai galėjo laimėti, o po to neaišku, kaip viskas būtų susiklostę, dabar dėl nepasinaudotos progos belieka apgailestauti.

36 metų 193 cm ūgio M.Mažeika į namus – Klaipėdą – sugrįžo praėjusiais metais. Šio sugrįžimo ilgametis „Neptūno“ žaidėjas labai laukė. Nors sugrįžęs jis klubą rado pakeitusį veidą, veteranas sako, jog tikrai nemano, kad geriausius savo laikus „Neptūnas“ jau paliko praeityje.

„Tikiu, kad ateityje gali būti dar geriau“, – sako jis.

Pokalbis su M.Mažeika apie praėjusį sezoną, jo išgyvenimus, iššūkius ir ateitį – Krepsinis.net portale.

– Kaip pradėjote savo atostogas?

– Atostogos dar nesijaučia. Nueinu pasportuoti, tęsiu studijas LSU ir su jomis užsiimu, yra ir kitų reikaliukų, tai viskas aktyviai.

– Kas patraukė grįžti į mokslus ir kelintame kurse dabar esate?

– Esu magistro pirmakursis. Kažkaip taip sugalvojau, man pasakė, kad yra galimybė, tai ja pasinaudojau. Kažkaip visada galvojau, kad noriu mokytis, gal net nesusijusį su sportu dalyką, tačiau pasimąsčiau, kad tęsiu sporto mokslus, o toliau – bus matyti.

– Kokią specialybę dabar rinkotės?

– Sporto edukologiją.

– Tai kaip suprantu, matote save ateityje mokant jaunesnes kartas?

– Taip, aišku matau, krepšinyje visur save matau. Kaip aikštelėje mane galima prie žaizdos dėti ir gynyboje, ir puolime, taip ir čia (Šypsosi).

– Sezono pradžioje buvo daug skeptikų „Neptūno“ atžvilgiu: jauna ir nauja komanda, daug lietuvių, daug nepatyrusių žaidėjų. Kaip jūs kaip komanda tvarkėtės su šia aplinkos pozicija ir patikėjote savimi?

– Skeptikų bus visada, kokią komandą besubursi. Svarbiausia – mažiau klausyti, treneris akcentavo, kad reikia mažiau žiūrėti į lentelę, komentarus. Aš išvis į tokius dalykus nežiūriu. Galiu pakartoti 10-tą kartą – man svarbiausia žaidimo kokybė, o ne išskaičiavimai ar kas kito. Reikia dirbti savo darbą. Gal ne visus tikslus pavyko įgyvendinti, bet yra kaip yra.

– Kaip sekėsi su tokia ne pačia pajėgiausia sudėtimi atrasti tą norimą žaidimo kokybę?

– Kaip ir turbūt matėsi. Buvo daug bangavimo, mažai stabilumo, gavosi toks mokymosi sezonas. Ir pačiam jaunimui, ir patyrusiems žaidėjams, kurie kažko galėjo išmokti ir iš tokio sezono. Tikiuosi, kad jaunimui pavyko kažko iš mūsų pasisemti, o mes taip pat kažką išmokome ir žinosime, kaip elgtis ateityje.

– Ar patirties stoka stipriai sunkino darbo procesą, ypač sezonui tik prasidėjus?

– Labiau turbūt apsunkina naujokų atvykimas. Gal ne tiek sunkina, kiek ilgina laikotarpį, kurio reikia susižaidimui. Kad daug jaunimo, tai ne bėda – galima jį išnaudoti energijai, galima iš visko išlipdyti kažką gero.

Mažeika

– Šešta pozicija reguliariajame sezone, su kova pralaimėtas ketvirtfinalis – geras pasiekimas „Neptūnui“?

– Kaip pačiam „Neptūnui“, to atsakyti negaliu, bet asmeniškai galiu pasakyti, kad galėjome žymiai geriau. Sezonas baigėsi ir jausmas dvejopas. Atrodo, atostogos, bet kiekvieną rytą pradedi su kavos puodeliu ir krepšiniu televizoriuje. Turbūt organizmas sako, kad sezonas baigėsi truputį per anksti.

Galvojau, kad pagrindą prieš atkrintamąsias galėjome pasikloti kažkiek anksčiau ir būti šiek tiek aukščiau. Galbūt būtų susidėlioję taip, kad sezonas būtų prasitęsęs. Bet... Jei nori laimėti pirmą vietą, turi laimėti prieš visus, ar ne taip? (Juokiasi). Anksčiau ar vėliau su tuo pačiu „Lietkabeliu“ ar tokio kalibro komanda vis tiek būtų reikėję susitikti.

– Finišavote šešti tik dėl neturėto tarpusavio pranašumo prieš Prienų „CBet“ klubą (14/22). Turbūt, kai situacija yra tokia trapi, būna ypač apmaudu ir imi prisiminti kiekvieną tašką ar pralaimėjimą, kuris sutrukdė pakilti aukščiau?

– Taip, taip. Aš ne mėgėjas daryti skaičiavimų, bet susiklostė tokia situacija, kad teko žiūrėti, kad reikia pergalės arba reikia pergalės atitinkamu skirtumu. Buvo taip. Vėlgi, pritrūko. Atsimenu ir rungtynes, kur pirmavome, bet pralaimėjome, prieš tuos pačius Prienus, buvo visko, kur paleidome, nors tikrai buvome pajėgūs tą dieną nugalėti varžovus. Tik to nepadarėme ir kentėjome gale. Vertėmės per galvą, kad bent jau pabaigoje pasirodytume, kaip galėjome žaisti visą sezoną.

– Pirmajame ketvirtfinalio mače pergalę kone turėjote rankose, bet labai apmaudžiai paleidote. Kaip po tokio mačo atsigauti ir ruoštis kitam – ar tai suteikia papildomos motyvacijos, ar rankos nusvyra, kai pamatai, kaip pats paleidi pergalę?

– Tą dieną buvo sunku, bet ryte atsibudus vėl visi buvo kovingos nuotaikos. Galvojome, kad namuose pavyks nugalėti „Lietkabelį“, bet kažkokie saugikliai gal perdegė. Jautėme, kad kažkiek „Lietkabelis“ atvyko labiau susikoncentravęs nei mes patys ir iš didelio noro, kaip sakau, perdegė saugikliai. Gavosi kaip gavosi.

– Bet savo jėgomis nebuvote suabejoję?

– Ne, tikrai ne. Nuo pat pirmos sezono dienos mes ėjome į pergalių kelią, atrodė, pagavome žaidimą, visi pagavo savo užduotis komandoje. Nė vieną sekundę nebuvome suabejoję, kad nepateksime toliau.

– Kokia buvo trenerio reakcija po pirmojo ketvirtfinalio susitikimo: ar gavote daug riksmo, ar likote pagalvoti apie viską patys, ar šaltai išanalizavote, ką darėte blogai?

– Visada treneris pabrėždavo, kur kertinės klaidos, žinoma, buvo momentų, kur gale rungtynių galėjome padaryti kitaip. Didelio spaudimo po to pralaimėjimo nebuvo. Čia yra atkrintamosios, kur bet kada rezultatas gali pakrypti į kitą pusę, čia serija, iš kelių rungtynių. Jei vienerias rungtynes pralaimi, turi eiti ir kovoti kitose.

Mažeika

– Apskritai kaip komanda išgyvenote labai daug įvairių epizodų šį sezoną, tiek geresnių momentų, tiek prastesnių. Koks buvo tas šio sezono „Neptūno“ kelias?

– Etapų būta visokių: kai buvo sunkūs momentai, įsimintiniausia buvo tai, kad bendrai susėdus visiems, pasakius savo nuomones, kiekvienam įžvelgus trūkumus, sugebėdavome suprasti vienas kitą ir eiti link gerbūvio. Gal dėl to į sezono galą ir sukibome kaip komanda. Galiu tik pasidžiaugti, kad vienas kitą išklausydavome ir prieidavome teigiamo kelio.

O kai sekasi gerai, turbūt visi pasakys, yra mažiau galvojimo, viskas eina tiesiog smagia vaga. Aišku, pats galas nebuvo laimingas, seriją pralaimėjome 0:2, bet reguliaraus sezono pabaiga buvo smagi, visai kita nuotaika rūbinėse ir aikštelėje. Matėsi, kad ne tik ašaros ir prakaitas liejasi, bet ir kraujas. Kai žaidėjai kaunasi dėl tikslo, matosi tas komandinis darbas.

– Pats grįžote į „Neptūną“ pernai, ko labiausiai buvote pasiilgęs iš Klaipėdos?

– Ryškiai mėlynos spalvos (Juokiasi). Niekada nereikia grįžti į senus laikus, niekada nebus taip, kaip buvo. Bet širdyje visada liks užrašas „Neptūnas“. Ir pačiai ko gero esu sakęs ne kartą, ne veltui Lietuvoje esu žaidęs tik viename klube. Kažkiek jaučiu atsakomybę už rezultatus, nebuvo labai lengva, kai buvome lentelės apačioje. Buvo labai smagu, kai į galą kilome. Galvoju, kad tokį žaidimą, kaip pabaigoje, galėjome rodyti nuo pradžių, bet yra, kaip yra. Vieniems reikia ilgesnio laiko suprasti, ko reikia susiklijuoti, o kitiems – trumpesnio, mes buvome tie, kuriems laiko reikėjo daugiau.

Bet svarbiausia, kad supratome vienas kitą. Manau, kad parodėme kovą ir svarbiausia buvo nenuvilti žiūrovų. Jie pasiilgę ateiti į rungtynes, jiems reikia emocijų, aš pats jaučiuosi atsakingas už tuos žmones Klaipėdoje, kurie mus palaiko ir laukia pergalių, nors būna šalia ir nenusisuka net kai yra kitaip.

– Sakote, kad niekada nebus kaip buvo. Kai su „Neptūnu“ perėjote daug gerų laikų, priimti, kad situacija dabar kitokia, turbūt nėra taip lengva kaip paprastai skamba?

– Nesuprask manęs klaidingai, aš tik turiu omenyje, kad nereikia gręžiotis atgal. Reikia žiūrėti į priekį. Aš esu tos nuomonės, kad gali būti ir geriau. Tik nenoriu grįžti atgal ir kaip senolis pasakoti, kaip mano laikais buvo (Šypsosi). Reikia stengtis, kad būtų geriau ateityje.

– Ar pačiam per tą laikotarpį išvykus buvo trūkę veterano ir kapitono rolės, kurią turite „Neptūne“, vis tik ši komanda pačiam neabejotinai – lyg namai?

– Tas užrašas šalia pavardės nieko nekeičia. Jei prie pavardės tik užrašas „kapitonas“, tai dar nereiškia, jog tu juo esi. Lygiai ir atvirkščiai. Ir kituose klubuose buvau ne pats jauniausias, buvo jaunimo, kuris norėjo patarimų. Nesu labai patyręs žaidėjas, kuris žinotų viską, bet esu kažką daugiau matęs, nevengdavau bendrauti nei su užsieniečiais, nei lietuviais, nei jaunimu, nei kitais.

Ar pasiilgau užrašo ir rolės prie pavardės? Ne. Esu toks, koks esu, nepaisant to, kapitonas ar ne. Visada palaikau jaunimą, komandos draugus ir turiu tik vieną tikslą – kautis dėl komandos ir kokybės žaidime.

– Koks paties planas kitam sezonui? Kontrakto su „Neptūnu“, kaip suprantu, kitiems metams nėra?

– Ne, neturiu. Tolimesnius planus galėsiu atskleisti vėliau, matysime, kaip viskas susidėlios. Jei dabar kažką teigčiau, likčiau nesuprastas. Žodinių pokalbių yra, tačiau nieko konkretaus dar nėra. Suprantu klubą, sezonas daug ką parodė vadovams, jie turi galvos skausmo dėl kito sezono, dėl biudžeto. Dar turi praeiti kelios savaitės, mėnuo ir viskas apsidėlios.

– Sezonas pačiam iš principo nebuvo blogas, kaip pats jaučiate savo kūną, kiek metų dar galėtumėte panašiame lygyje žaisti? Ar kažkokios smulkios problemėlės ir skausmai jau kiek pristabdo?

– Jei esi profesionalus sportininkas ir nieko nejauti, reiškia, kažko neatidirbi. Normalu, kad jauti raumenų skausmą po sunkios treniruotės, visiems tai yra. Bet sunkių problemų, jog galvočiau apie karjeros pabaigą, neturiu. Jei kūnas ir galva leidžia, noro taip pat yra, kažkaip dar jaučiu, jog noriu judėti.

Nemeluosiu, galite ir trenerių paklausti, aš sportuodavau ir per laisvas dienas. Mane stabdydavo, o aš nuo jų slėpdavausi, kad nematytų (Juokiasi). Būdavo lyg slapta, bet įkeldavau kažką į instagramą ar kažkas mane pamatydavo bėgiojant krosiuką gryname ore. Jau ryte atėjus sakydavo: žinome, kur buvai. Anksčiau jaunimas slėpdavosi nuo trenerių eidami į klubus, o dabar turime slėptis, kad einame papildomai sportuoti (Juokiasi). Čia labai smagus dalykas, man per daug nėra, jaučiu kūną ir pasidarau tai, kiek man reikia.

„Ilgoji pertrauka“: „Ryto“ komplektacija kitam sezonui – klaustukai dėl Radzevičiaus ir Tubelio išpirkų, nuvylę žaidėjai, pasiteisinę ėjimai, Fosterio žvilgsnis į Aziją, Žibėno ateitis ir lietuviai, kurie galėtų dominti klubą