Lietuvos rinktinės veidas: milžiniška jėga arčiau krepšio, kūrėjų pasirinkimas ir paskutinieji 12-uko klausimai (12)

Lietuvos rinktinė, besirengianti birželio 29–liepos 4 dienomis Kaune vyksiančioms olimpinės atrankos kovoms, sužaidė 3 kontrolines rungtynes ir visose pasiekė pergales.

Dariaus Maskoliūno auklėtiniai 2 kartus jėgas tikrinosi su Dominikos Respublikos krepšininkais ir sykį – su Rusijos rinktine. Nors varžovai nebuvo patys grėsmingiausi, tačiau jie bent iš dalies parodė rinktinės stiprybės bei apnuogino silpnąsias vietas.

Sabonis

Pasipriešinimo nesulaukę vidurio puolėjai

Kai kalbame apie Lietuvos rinktinės priekinę liniją, iškart prieš akis matome dvi figūras. Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis yra ryškiausios Lietuvos rinktinės žvaigždės ir abu jie žaidžia toje pačioje vidurio puolėjo pozicijoje. Būtent todėl D.Maskoliūnui tenka ieškoti įvairių opcijų, kaip kuo efektyviau išnaudoti šių žaidėjų galimybes.

Pirmajame mače su Dominikos Respublika abu centrai žaidė tik atskirai, todėl buvo galima pamatyti, kad skirtumų puolime šie krepšininkai tikrai turi. J.Valančiūnas buvo puikiai išnaudojamas Roko Jokubaičio pikenrolo situacijose ir pastarasis tiesiog mėgavosi žaidimu šalia tokio lygio vidurio puolėjo. Tuo tarpu D.Sabonis yra universalesnis, kuomet priima kamuolį arti krepšio. Ten jis „1 prieš 1“ buvo visa galva geresnis už tiesioginius oponentus. Nors metimų realizacija ir kartais netgi selekcija dar šiek tiek šlubavo, tačiau tai galima nurašyti pirmųjų kontrolinių rungtynių faktoriui ir D.Sabonio galimybės žaidžiant po krepšiu abejonių nekelia.

Gynyboje šiek tiek efektyviau atrodė D.Sabonis, kuris gali tiek taikyti agresyvų stepoutą, tiek netgi keistis ginamaisiais. J.Valančiūnas gali būt atakuojamas „2 prieš 2“ situacijose ir tai bandė daryti net ir tokio lygio ekipa kaip Dominikos Respublika. Vis tik abu centrai tiesiog dominavo baudos aikštelėje joje nepalikdami vietos varžovams, kurie neturėjo jokių šansų antriesiems mėginimams ar žaidimui „1 prieš 1“.

Antrajame mače su Rusija jau išvydome D.Maskoliūno bandymą su abiem aukštaūgiais žaisti aikštėje vienu metu. Nors Andrejus Voroncevičius iškart bandė atakuoti per D.Sabonį iš tolimojo nuotolio, tačiau tai jam sekėsi daryti sunkiai. Be abejo, kad Indianos „Pacers“ aukštaūgiui trūksta įgūdžių žaidžiant gynyboje prieš ketvirtuosius numerius, tačiau puolime Lietuva gali sėkmingai išnaudoti šį tandemą. Ypatingai matant tai, kaip abu centrai puikiai skaito žaidimą ir geba dalintis kamuoliu tiek tarpusavyje, tiek nusimesti jį ekipos draugams perimetre.

Per šiuos mačus pamatėme ir mėginimų žaisti žemu penketu, kuomet centrais žaisdavo Regimantas Miniotas ar Gytis Masiulis. Toks variantas vyriausiajam treneriui atsargoje tikrai reikalingas. Tai vienas iš būdų, kaip lietuviai greitai kardinaliai gali pakeisti savo žaidimo modelį ir pereiti prie susikeitimo gynybos bei išplėsti aikštę puolime, o visi joje esantys žaidėjai yra grėsmingi prie trijų taškų linijos. Pagrindinis klausimas tik, ar D.Maskoliūnas pasiliks bent vieną iš šių mobilesnių aukštaūgių olimpinės atrankos kovoms.

Jokubaitis

Uraganinis puolimas ir geriausių kūrėjų paieškos

Daugeliui sirgalių akmuo nuo širdies nusirito, kai po susitikimo su Dominikos Respublika vyriausiasis treneris nuramino, kad Mantas Kalnietis jau yra pasiruošęs žaisti ir kitame susitikime su Rusija bus registruojamas rungtynėms.

Mačas su Rusija M.Kalniečiui nebuvo pats sėkmingiausias, bet naivu tikėtis, kad krepšininkas, nežaidęs nuo balandžio mėnesio pabaigos, iškart vers kalnus. M.Kalnietis beveik nežiūrėjo į krepšį ir per 16 minučių atliko vos vieną metimą „iš žaidimo“. Realu, kad ir rimtose kovose pagrindinis atakų organizatorius daugiau ieškos būdų, kaip atiduoti kamuolį komandos draugams nei atakas užbaiginės pats. Puikiai žinome, jog reikalui esant M.Kalnietis gali viską spręsti ir žaidimu „1 prieš 1“, tačiau vargu, ar tai būtų racionalu šių metų Lietuvos rinktinės puolime. M.Kalnietis yra įžaidėjas, kuris puikiai skaito žaidimą ir nuostabiai skirsto perdavimus pikenrolo situacijose. Būtent jo komunikacijos su J.Valančiūnu užuomazgas ir pamatėme trečiųjų rungtynių metu. Šį susitikimą gynėjas baigė su 9 taškais ir 7 rezultatyviais perdavimais. M.Kalniečio žaidimas „2 prieš 2“ drauge su J.Valančiūnu bei kitais priekinės linijos žaidėjais gali tapti vienu iš pavojingiausių Lietuvos ginklų puolime.

R.Jokubaitis žaidime „2 prieš 2“ taip pat atrodė itin solidžiai ir nebuvo panašu, kad jam stigtų patirties ar pasitikėjimo savo jėgomis. Jau šį sezoną „Žalgiryje“ mažeikiškis dažnai maitino perdavimais virš krepšio Jofrey Lauvergne’ą, tad dabar išnaudoti J.Valančiūną jam pavyksta dar sėkmingiau. Kitas R.Jokubaičio pliusas yra gebėjimas greitinti komandos žaidimą. Abu pagrindiniai centrai, atkovoję kamuolį po savuoju krepšiu, geba greitai užsukti ataką, kurios smaigalyje drąsiai gali atsidurti į priekį nurūkęs R.Jokubaitis. Šis greito žaidimo modelis buvo viena iš maloniausių staigmenų visų rungtynių metu.

Dar vieną kiek netikėtą žaidimo organizavimo momentą išvydome mače su Rusija, kai Lietuva žaidė be tikrų įžaidėjų, o gynėjų tandemą sudarė Tomas Dimša ir Marius Grigonis. Panašu, kad tai yra ruošimasis blogiausiam scenarijuj, jeigu kažkas nutiktų vienam iš įžaidėjų, ar M.Kalnietis tiesiog nesugebėtų laiku pasiekti tinkamos formos. Nors M.Grigonis yra puikus kūrėjas, tačiau bent jau kontroliniame mače su Rusijos rinktine, jam geriau sekėsi žaidimą spręsti pačiam nei ieškoti kitų komandos draugų. T.Dimša šiuo metu panašu, kad užkamšo skyles ir yra bandomas įvairiose skirtingose situacijose, tačiau trečiosios kontrolinės rungtynės parodė, jog šis krepšininkas yra naudingesnis, kaip progų realizuotojas, o ne jų kūrėjas.

Giedraitis

Ne iki galo atskleistas potencialas

Nors pozityvo per šiuos kontrolinius mačus buvo gerokai daugiau nei negatyvo, tačiau tikrojo rinktinės galingumo dar tikrai nepamatėme. Nemaža dalis žaidimo daugiausiai buvo grindžiama perdavimais arčiau krepšio, tačiau šių metų Lietuvos rinktinė turi ir gerokai daugiau ginklų.

Vienas iš jų yra puikų sezoną Vitorijos „Baskonia“ gretose turėjęs Rokas Giedraitis, kuriam galbūt kol kas sunkiai sekasi prisitaikyti prie riboto vaidmens. Duško Ivanovičiaus puolimo schemose lietuvis buvo viena iš esminių figūrų ir buvo galima pastebėti, kad R.Giedraitis yra tapęs gerokai universalesniu. Jis nebėra tik metikas iš statinės padėties, o gerai jaučiasi ir įkirsdamas arčiau krepšio, puikiai bėga į greitą puolimą bei vis dar gali žudyti varžovus savo tritaškiais šūviais. Norisi tikėtis, kad R.Giedraičio figūra rinktinėje bus matoma gerokai ryškiau nei 2019 metų Pasaulio taurės varžybose.

Neišnaudotu rezervu galima laikyti ir Eimantą Bendžių, kuris yra puikus snaiperis, tačiau kol kas puolėjas buvo komandos draugų šešėlyje, o jo tolimi metimai dažniau skriejo pro šalį. Apskritai Lietuvos rinktinė kol kas mažai žaidimo kuria perimetre nors žaidėjų, galinčių tiksliai atakuoti iš toli pasirinkimas yra itin platus. Nors didžiausia ekipos stiprybė yra du pagrindiniai vidurio puolėjai, tačiau oponentams koncentruojant gynybą baudos aikštelėje tokie žaidėjai, kaip E.Bendžius gali tapti svarbiais „X faktoriais“.

Nepamatėme ir visų Lietuvos rinktinės gynybos galimybių. Nors praleidžiamų taškų kiekis gali džiuginti, o atkarpomis gynyba buvo patenkintas ir vyriausiasis treneris D.Maskoliūnas, tačiau varžovų lygis nebuvo pakankamai aukštas, kad būtų galima įvertinti gynybinį Lietuvos potencialą. Tokie žaidėjai kaip T.Sedekerskis ir A.Butkevičius yra gynybinio plano ir jų tikrąjį veidą pamatysime tik tada, kai Lietuvos varžovėmis bus elitinės rinktinės.

Masiulis

Paskutinieji dvyliktuko klausimai

Prieš rinktinei susirenkant į stovyklą atrodė, kad didelių galvosūkių čia kilti neturėtų. R.Miniotas į stovyklą buvo pakviestas tik tuomet, kai paaiškėjo, jog nerungtyniaus Edgaras Ulanovas bei Ignas Brazdeikis. Todėl jo galimybės prasibrauti į galutinę rikiuotę atrodė gana miglotos, tačiau aukštaūgis gerai pritapo komandoje ir jo mobilumas ateityje aikštėje gali praversti.

Gyčio Masiulio kandidatūra pakliūti į galutinę sudėtį taip pat atrodė sunkiai įsivaizduojama, tačiau svarbiausiame kontroliniame mače su Rusija aukštaūgis gavo daug minučių ir per jas vaizdo aikštėje negadino. Paskutiniajame susitikime su Dominikos Respublika G.Masiuliui šiek tiek sunkiai sekėsi su sprendimų priėmimu, tačiau per daug iš konteksto jis nekrito. Sunku įsivaizduoti, kas šiuo metu dedasi trenerių štabo galvose ir ar jie mato realių galimybių šiam krepšininkui būti galutinėje sudėtyje.

Abu aukščiau įvardyti krepšininkai yra aukštaūgiai, todėl tikimybės, kad bent vienas iš jų liks komandoje tikrai yra. Būtent todėl žvilgsnis gali pakrypti ir į kitus žaidėjus. Puolėjų grandyje kontrolinių susitikimų metu Arnui Butkevičiui nepavyko kažkuo per daug nustebinti. Pagrindinis jo privalumas yra solidi gynyba, tačiau tą patį šioje pozicijoje gali pasiūlyti ir Tadas Sedekerskis.

Paskutinysis žaidėjas, tie kurio pavarde galėjo kilti klausimų, buvo Tomas Dimša, tačiau trečiajame mače šis krepšininkas atrodė gana solidžiai ir sutvirtino savo kandidatūrą. Gynėjų grandyje D.Maskoliūnas turi gana platų pasirinkimą ir „antruoju numeriu“ gali žaisti net 4 kiti rinktinės žaidėjai. Šioje pozicijoje Lietuvos rinktinė problemų neturi ir greičiausiai dėl to T.Dimša buvo išbandomas kaip atakų organizatorius. Vis dėlto „Žalgiriui“ priklausantis lietuvis geriau jautėsi šiek tiek perpildytoje atakuojančio gynėjo pozicijoje ir joje davė daugiau naudos Lietuvos rinktinės žaidimui.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra