Jonavoje žibantis G.Huskičius: apie V.Šeškaus panašumą į Ž.Obradovičių ir nepasiektą Serbijos rinktinę (3) interviu

Spalio 7 d., 10:00
G.Huskičius nušvietė savo kelią į Jonavą
G.Huskičius nušvietė savo kelią į Jonavą
Rokas Liolaitis

Jonavos „CBet“ tarpsezoniu gerokai persitvarkė, o vienu svarbiausių pirkinių tapo aukštaūgio Gorano Huskičiaus įsigijimas.

Serbas atlikdamas svarbų vaidmenį Burgoso „San Pablo“ ekipoje vos prieš dvejus metus yra tapęs FIBA Čempionų lygos nugalėtoju, o karjerą Ispanijoje kūrė nuo žemesnių divizionų. Savo potencialą 2017-aisiais jis parodė tapdamas antrosios Ispanijos lygos finalo ketverto MVP.

30 metų 211 cm ūgio vidurio puolėjas solidų įspūdį palieka ir Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“), kurioje per 26 minutes renka 10,5 taško, 5,5 atkovoto kamuolio, 3,5 rezultatyvaus perdavimo bei 13 naudingumo balo.

Aukštaūgis portalui Krepsinis.net apžvelgė savo karjeros kelią, Serbijos ir Lietuvos krepšinio mokyklų panašumus, įvertino trenerių subtilybes bei atskleidė Jonavoje sau iškeltus tikslus.

REKLAMA

„Pradėjau žaisti septynerių, mano dėdė buvo krepšininkas, todėl nuo vaikystės ėjau į rungtynes, man tai patiko ir nuo to viskas prasidėjo. Treniravausi tik todėl, kada man patiko, ilgai nežinojau, kad būsiu profesionalus krepšininkas. Žaidžiau antroje Serbijos lygoje ir vienas treneris mane pastebėjo, pradėjome kartu darbuotis vasaros metu, jis pradėjo man ieškoti komandų ir taip patekau į profesionalų krepšinį“, – teigė serbas.

– Vis dėlto anksti išvykote iš gimtinės?

– Taip, metus studijavau Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir man nepatiko. Grįžau ir man pasisekė gauti galimybę Ispanijoje, ten ir praleidau beveik visą karjerą, aštuonerius metus. Pernai išvykau į Vokietiją, pirmą kartą žaidžiau už Ispanijos ribų.

– Kuo nepatiko žaidimas JAV?

– Nemanau, kad psichologiškai buvau tam pasiruošęs. Kitas dalykas būtų žaisti aukšto lygio universitete. Aš žaidžiau žemesnio lygio mokykloje, ten būčiau sužaidęs dvejus metus ir tada turėčiau galimybę keltis į pajėgesnę komandą. Man ši patirtis buvo labai sudėtinga. Visiškai kitoks gyvenimo stilius, treniruočių ir paskaitų derinimas, visa aplinka man buvo sunki. Nepritapau ten.

REKLAMA

– Serbijoje irgi nebuvote gerai vertinamas talentas?

– Ne, nebuvau tarp ryškiausių talentų. Serbijoje ir dabar nesu labai žinomas, mane žino tik sekantys Ispanijos pirmenybes. Būdamas jaunas, niekada nebuvau atsidūręs prožektorių šviesoje. Serbijoje yra daug gerų krepšininkų, labai daug, esi įdomus, jei sužibi labai anksti. Visi kiti turi ieškoti savo kelio.

– Vis dėlto pasiekėte kvietimą į Serbijos vyrų rinktinę?

– Taip, po žaidimo Ispanijoje, kai žaidžiau gerai, buvau pastebėtas, bet iki dvidešimties niekam nebuvau įdomus. Rinktinėje buvau išplėstiniame „langų“ kandidatų sąraše, su rinktine vykau tik į vieną draugišką turnyrą Kinijoje. Tai buvo tik draugiškos rungtynės, oficialiose sužaisti neteko. Jei tada, kai gerai žaidžiau Ispanijoje, nepatekau į rinktinę, nemanau, kad jau būsiu pakviestas. Nebent kažkas labai keisto nutiktų, bet to jau nesitikiu.

– Matant kaip Serbijos rinktinė pasirodė Europos čempionate, gal galima tikėtis didelių pokyčių joje?

– Problema ta, kad Serbijoje visada yra daug gerų aukštaūgių. Jų niekada netrūksta. Net jei Jokičius ar Milutinovas žaidžia Eurolygoje ir NBA, jei jų nėra, visada būna vyrukų Europos taurėje, ar mažesnėse Eurolygos rolėse, kurie yra išleidžiami ir užpildo rinktinę. Labai sudėtinga.

REKLAMA

– Kevinas Punteris norėtų žaisti už rinktinę, ar Serbijoje tai matoma kaip reali galimybė?

– Taip, skaičiau apie tai, nieko prieš tai neturiu, bet tokios situacijos man nepatinka. Rinktinės virsta klubais, kurie pasirašo žaidėjus ir vykdo sandorius. Jei žaidėjas turi šaknis toje šalyje, jo tėvai iš ten kilę ar jis yra ten gyvenęs, tada suprantu, bet atsivežti amerikietį tik dėl to, kad jis yra geras žaidėjas ir gali gauti pasą? Esu prieš tai. Geriau žaisti su tuo, ką turi, rodyti savo krepšinio mokyklą, jei to nepakanka, dirbk sunkiau ir tobulink savo sistemą. Varžykis. Yra priežastis, dėl ko tai vadinama nacionaline rinktine.

– Dėl ko Serbijos rinktinei nepasisekė šiemet?

– Manau, kad komanda buvo daug geresnė už Italiją, kuriai pralaimėjo aštuntfinalyje. Jei jos susitiktų dešimt kartų, mes laimėtume aštuonis ar devynis. Mums buvo bloga diena, jiems viskas klojosi puikiai. Tiesiog nepasisekė.

Huskičius, CBet Huskičius, CBet

REKLAMA

– Gilias tradicijas turinčios Serbija, Lietuva ir Slovėnija toli nenužygiavo, ar yra kokia bendra priežastis, kodėl joms nepasisekė?

– Teisybė, kad krepšinis keičiasi ir nemanau, kad Serbija prie to prisitaiko. Krepšinis greitėja, o mes visada bandome lėtinti žaidimą, žaisti dideliais kūnais. Manau, lietuviams buvo panašiai. Dabar žaidimas greitesnis, penketai – mažesni. Man vis tiek priimtiniau tai, ką daro Lietuva ir Serbija. Jei nelaimi, tai nelaimi, o Lorenzo Brownas ispanams labai padėjo. Be jo, nemanau, kad ispanai būtų laimėję. Bent jau šiemet. Nenoriu nieko atimti iš ispanų, jie pastaruosius 20 metų parodė, ką gali, dominavo, puiki krepšinio šalis, bet šiemet vyko kartų kaita. Jie vis tiek turi gerą sistemą, visi visus pažįsta.

– Tai gal Serbijos problema buvo treneris. Ar tautiečiai tikėjo Svetislavu Pešičiumi?

– Nuoširdžiai, aš netikėjau, galiu vienas pirmųjų tai pasakyti. Jis gyvena praeitimi, yra senas ir nemanau, kad gali prilygti moderniems treneriams. Jo stilius yra pasenęs. Taip, praeityje jis yra daug nuveikęs, užsitarnavo pasitikėjimą, bet aš geriau galimybę suteikčiau jaunesniems vyrukams. Labai geras variantas būtų buvęs Belgrado „Mega MIS“ treneris, neseniai persikėlęs į San Fransisko „Golden State Warriors“, Dejanas Milojevičius. Jis labai geras, buvęs „Partizan“ žaidėjas. Taip pat ir Dušanas Alimpijevičius, su Turkijos komanda nuėjęs iki Europos taurės finalo. Yra nauja karta, reikia galvoti apie ateitį. Viena priežasčių, kodėl Ispanija yra tokia sėkminga – tas pats treneris 10 metų. Visi žino sistemą, net ir nauji vyrukai, kaip Lorenzo Brownas, randa savo vietą ir žino, ką daro. Negali statyti dešimties metų plano su Pešičiumi, jam jau beveik aštuoniasdešimt. Žinote, lengva būtų generolu po mūšio, jei jis būtų laimėjęs medalį, niekas nieko nebūtų sakęs, todėl dabar nejauku šnekėt. Gerbiu Pešičių už tai, ką jis yra nuveikęs, bet jau laikas natūraliai kaitai.

REKLAMA

– O kas jus aštuonerius metus užlaikė Ispanijoje?

– Viskas susidėjo, tai – nuostabi šalis, krepšinis ten aukšto lygio, geriausi Europos žaidėjai ten susirenka, žaisti toje lygoje – nuostabu. Kultūra, maistas ir miestai – puikūs, kalba lengvai išmokstama. Iš ten turiu tik geriausius prisiminimus.

– Žaidimą Ispanijoje matote kaip savo karjeros piką?

– Nežinau, ketinu žaisti dar ketverius ar penkerius metus, gal tai yra vienas iš pikų. Šiuo metu, gal ir pagrindinis. Nemanau, atvykimas į Lietuvą yra žingsnis atgal. Kai buvau pike, pasirašiau rimtą kontraktą, patyriau sudėtingų traumų, turėjau operaciją. Praradau pagreitį. Nemanau, kad žengiau atgal, tiesiog dabar tokia realybė. Esi ten, kur esi vertas būti. Mano tikslas yra tiesiog žaisti gerai, o tobulėti gali visur ir nereikia nieko kaltinti.

– O kas atvedė būtent į Jonavą?

– Pernai žaidžiau Vokietijoje, turėjome gerą sezoną, bet mano ispanas agentas nepateikė gerų pasiūlymų. Pakeičiau agentą, dabar dirbu su serbu, kuris yra labiau susitelkęs į Rytų Europos rinką. Jis man pateikė kelis pasiūlymus ir Jonava man patiko labiausiai. Analizavau, kur galiu nuvažiuoti, peržiūrėjau pernykščius rezultatus, mačiau, kad arenoje visada būna gerbėjų, treneris turi įdomų požiūrį į krepšinį, ypač puolime, mano profilio žaidėjui tai buvo geras pasirinkimas.

REKLAMA

– Ką turite omenyje, sakydamas „įdomų požiūrį“?

– Jis nėra susitelkęs į aukštaūgių gebėjimus būti fiziškiems, dažnai krauti iš viršaus, gaudyti perdavimus virš lanko, modernaus krepšinio treneriai dažnai to tikisi, kad būsi žvėris baudos aikštelėje, o aš nesu toks. Šis treneris labiau susitelkęs į mąstymą aikštelėje, žaidimo skaitymą, gynybos baudimą silpnose vietose, pranašumų išnaudojimą. Iš esmės – žaidimo skaitymą, o man tai sekasi.

Šeškus Šeškus

– Matote Virginijų Šeškų kaip senamadišką, ar modernų trenerį?

– Manau, kad jis yra senosios kartos atstovas, bet turi ir modernių elementų. Manau, kad jis yra abiejų pasaulių mišinys ir, manau, gerai parenka taktikas. Puolimas veikia gerai, tiesiog reikia laiko. Ne visi žaidėjai pas jį gali gerai žaisti nuo pirmosios dienos, yra kliūčių ir komunikacijoje, užsieniečiams kartais sunku sekti jo ritmą, bet kai visos dėlionės detalės susidėlios, būsime labai gera komanda. Jis nori, kad kiekviena ataka baigtųsi gerai paruoštu metimu. Jis neskirsto konkrečių vaidmenų, o ieško to, ką žaidimas pasiūlo.

REKLAMA

– O kaip pavyksta susigyventi su jo charakteriu, šaukimu aikštelėje ir paslaugumu už jos ribų?

– Man labiausiai patinka, kad jis yra labai užsidegęs dėl krepšinio, itin energingas, ypač kaip tokiuose metuose. Jis į tai įdeda daug energijos, kartais tai nervina, nes jis ant tavęs rėkia, bet dažnai jis ir suteikia ir reikiamą postūmį, konstruktyviai naudoja sukeliamą stresą, kurį gali išnaudoti.

– Ar jis primena Serbijoje sutiktus trenerius?

– Taip, jis man iškart priminė Željko Obradovičių, jis taip pat dažnai vaikšto raudonu veidu ir atrodo, kad nori tave nužudyti. Šeškus tikrai galėtų dirbti Serbijoje. Europoje žaidėjai šiuo atžvilgiu yra minkštesni, jie nori mandagesnių trenerių, bet Serbijoje ant mūsų šaukia visą laiką. Nemanau, kad yra geras, ar blogas kelias, nerėkiantis treneris irgi gali pakelti vieną klubą į aukštumas, bet kitame smukti į žemesnę lygą. Yra priežasčių, kodėl geri treneriai kartais per sezoną nieko nepasiekia, yra labai daug kintamųjų, dėlionės detalių. Daug kas priklauso ir nuo žaidėjų charakterių, kai kurie rėkimą reaguoja gerai, kitiems reikia ramybės. Nėra magiškos formulės, kuri visą laiką veiktų.

REKLAMA

– Kokios detalės gerai sukrito Burgoso „San Pablo“ komandoje, kai laimėjote FIBA Čempionų lygą?

– Burgose tas pats komandos branduolys buvo išsilaikęs ne vienerius metus. Daugeliui reiktų to siekti. Kai tas branduolys iširo, žaidėjai išsivažinėjo po kitas komandas, jie krito į antrąją Ispanijos lygą, nors prieš tai du kartus triumfavo Čempionų lygoje. Klubas kasmet turėtų išlaikyti bent penkis žaidėjus, kuo daugiau – tuo geriau. Kiti vyrukai tada prisijungia ir diegiasi sistemą, pageidautina – kuo greičiau.

– Ispanijoje jūsų bendraklubiais buvo ne vienas lietuvis, Tadas Sedekerskis, Gabrielius Maldūnas, Regimantas Miniotas, Deividas Gailius, Arnoldas Kulboka, ar prieš atvykdamas į šalį jau turėjote susidaręs įspūdį, kokie yra lietuviai?

– Mačiau, kad Lietuvoje bus labai daug krepšinio. Serbijoje labai gerbiame Lietuvos krepšinį, visada tarpusavyje varžomės Europos čempionatuose, nuolat susitinkame ketvirtfinaliuose ar pusfinaliuose. Krepšinio prasme, apie Lietuvą žinojau beveik viską, apie gyvenimo sąlygas – mažiau. Iš komandos draugų girdėjau istorijų, bet nežinojau, kaip viskas yra iš tikrųjų. Bilbao su Redžiu (R.Miniotas) keletą kartų kalbėjome apie LKL ir jis sakė, kad kai kuriais atžvilgiais ši lyga yra geresnė už Ispanijos. Tiesa, mums tada buvo labai blogas sezonas, kai aš atvykau, buvome laimėję gal vieną mačą iš dvylikos, Redžis atvyko dar vėliau. Lyginome tą blogį su Lietuva ir tuomet viskas atrodė būtent taip.

REKLAMA

– Ar LKL pateisina turėtus lūkesčius?

– Sunki lyga, visi žaidėjai yra kovingi ir protingi. Taktiškai lietuviai yra pasiruošę labai gerai. Vokietijoje lyga gal ir buvo kiek geriau organizuota, daugiau užsieniečių, daugiau atletiškų žaidėjų, šuolių, bėgimo, bet žaidėjai nebuvo nė iš tolo tokie protingi, kaip čia.

– Prieš R.Miniotą žaisite jau penktadienį, ketinate jam iškaršti kailį?

– Žinau, kad jis yra konkurencingas ir jei mes laimėsime, jis bus labai piktas. Turėtų būti geros rungtynės. „Wolves“ yra labai intensyvi komanda, gali spausti visoje aikštėje, turi gerus kūnus. Turėsime atlaikyti jų intensyvumą ir tada galėsime varžytis. Jiems sunku, nes tai yra visiškai nauja komanda, bet girdėjau, kad biudžetas geras, jie pasikvietė brangių žaidėjų, gal ir neturėjo daug laiko suburti gerai komandai, bet turi pajėgias asmenybes, o sezono pabaigoje, susipažinę vieni su kitais, kai kuriuos mačus galės ištraukti būtent individualių savybių dėka.

Miniotas Miniotas

REKLAMA

– Tiek jums, tiek „Wolves“ nepavyko įveikti FIBA Europos taurės atrankos, kaip tai paveikė komandos moralę?

– Manau, kad jiems buvo daugiau spaudimo kažką nuveikti Europoje. Mes neturėjome jokio spaudimo iš klubo, bet patys norėjome žaisti Europoje. Daugiau konkurencijos, daugiau linksmybių, kelionių, varžymosi su kitų šalių komandomis. Visi žaidėjai nori daugiau rungtynių ir mažiau treniruočių. Nesitikėjome pralaimėti Rumunijos komandai, bet mums rungtynės buvo labai blogos, nieko nesukūrėme perimetre. Neturėtume negerbti varžovų, nes Rumunijos lyga irgi sparčiai tobulėja, ten atvyksta vis pajėgesni amerikiečiai, o mes taip pat esame nauja komanda ir turime tapti kažkuo. Dabar nesame kažkuo ypatingi. Klubas aukščiausioje lygoje žaidžia tik antrą sezoną ir turime komandą konstruoti nuo pagrindų. Nuoširdžiai nemanau, kad kažkuriame iš mačų esame favoritai.

– Kaip manote, kiek toli ši komanda gali žygiuoti?

– Lygoje esu naujas ir dar daug ko nežinau, bet matau didelį potencialą. Yra daug erdvės tobulėti, o mes jau laimėjome du mačus. Kai pagerinsime žaidimą, laimėti bus lengviau ir būsime solidesni.

– Šioje komandoje save matote kaip lyderį?

– Ne, nematau savęs kaip lyderio, mano žaidimo būdas yra bandyti visus aplinkui paversti geresniais. Nesu susitelkęs į taškų rinkimą, man patinka dalintis kamuoliu. Jei komandos draugai ir visi aplinkui matys mane kaip lyderį, galiu juo būti, bet nesu tas vyrukas, kuris pats išstos, pavadins save lyderių, pasiims kamuolį ir darys, ką nori. Mano tikslas yra laimėti, patekti į atkrintamąsias, jei šalia to bus ir geras individualus žaidimas – puiku. Pergalės yra svarbiausia ir karjeros prasme, jei nelaimi, tavo statistika neturi didelio svorio.


3 komentarai
Naujausi komentarai (3)
Geriausiai ivertinti (3)
PRO komentarai (1)
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti