Išskirtinai atviras naujasis Prienų klubo vadovas: labai bijojau, baisiai gailiuosi, bet gal turiu fetišą bankrotams? (11) interviu

Prienų „Labas GAS“ komanda šią vasarą kaip niekada anksčiau buvo visiškai šalia bankroto. Rugpjūčio 1 diena buvo lemiama – arba vyksta permainos, arba klubo istorija tampa baigta.

Gelbėti gimtojo miesto klubą apsiėmė verslininkas Marius Milaševičius. Pats jis yra ilgą laiką žaidęs krepšinį, tiesa, užkulisinė krepšinio veikla jam kol kas buvo svetima.

Nors M.Milaševičius pakeitė Adomą Kubilių, pastarasis dar padeda naujajam vadovui tvarkytis su biurokratiniais niuansais.

„Labai bijojau ir baisiai gailiuosi, bet ką pradedu, tą baigiu“, – šypsosi Marius, vadovaujantis „Mačiūnų“ įmonei. 

Prienuose jis rado milžiniškas skolas, skeptišką žmonių požiūrį, tad optimizmas ir užsidegimas po truputį virto realizmu. 

„Man skaudžiausia, kad kartais save laikau herojumi, bet nuvažiuoju pas žmones, sakau: Labas, aš Marius Milaševičius, aš perėmiau klubą, bandysiu daryti viską, kad jūs atgautumėte pinigus. O žmonės nepatenkinti, nenori eiti į dialogą, nes jiems primeluota anksčiau. Bet aš juk čia esu, kad tu atgautumei pinigus. Jei manęs čia nebūtų, klubas bankrutuotų ir pinigų nebūtų taip pat“, – prisibelsti iki tų, kuriems „Labas GAS“ yra skolingi, bando M.Milaševičius. 

„Gal turiu fetišą bankrotams“, – juokiasi jis, reziumuodamas tiek su skolomis apsiimtą verslą, tiek klubą. Atviras interviu su M.Milaševičiumi – Krepsinis.net portale. 

– Papasakokite, kaip atrodo jūsų nauja veikla, kokią komandą radote ir su kokiais sunkumais spėjote susidurti?

– Visų pirma, įsigijau verslą Prienuose, tada pradėjau galvoti, kuo norime būti. Jaučiu sentimentus savo gimtajam miestui. Iš pradžių parėmiau RKL komandą, o tada pradėjome bendrauti su Adomu Kubiliumi. Pradėjau gilintis į situaciją. Aš pats žaidęs krepšinį visose savo amžiaus grupėse, man rūpi, skauda. Prienų komanda man buvo mylimiausia. Pasakiau Adomui, kad padėsiu su rėmimu, apvažiuosiu, kad verslas susivienytų. Apvažiavęs supratau, kad niekas nepadės, kol nepasikeis administracija. Pradėjome ieškoti, kuo pakeisti, bet nė vienas toks besmegenis kaip aš neatsirado.

– Pats nepabijojote imtis pagalbos klubui, kuris buvo su daug problemų?

– Labai bijojau ir baisiai gailiuosi, bet ką pradedu, tą baigiu.

– Negalvojote, jog situacija bus tokia bloga?

– Šiuo metu viskas prieš mane: elektra, dujos, karas, etatų mažinimas, su tuo susiduriu nuolat. Manau, kad anksčiau paramą susirinkti buvo lengviau. Kitas dalykas, buvęs vadovas irgi buvo sunkioje padėtyje, kur įsivarė save į kampą, santykiai su daug žmonių buvo sugedę. Dabar Adomą keikiu mažiau nei anksčiau, nes matau, kiek realiai jis darbo turėjo, būdamas čia vienas (Šypsosi).

Bet baisiausias dalykas yra kalti save prie gėdos stulpo kasdien, ką dariau rugpjūtį. Važiavau pas kiekvieną žmogų, kuriam esame skolingi, rašiau asmeniškai, atsiprašinėjau už ne savo melus ir ne savo skolas. Čia – žiauriausia. Nepagalvojau, kad bus taip nemalonu ir reikės lipti per save. Visada stengiausi daryti pats, būti savarankišku, prieš nieką nesilankstyti, o dabar turėjau galvą nuleidęs kažko atsiprašinėti, kažkam – ranką tiesti.

Milaševičius, Gaidamavičius

– Kokio dydžio skolas radote „Labas GAS“ klube?

– 400 tūkst. eurų. Sezono biudžetą planuojame 480 tūkst., bandysime jį didinti sezono metu. Ieškosiu galimybių jį pakelti, kad tik komanda išsilaikytų.

– FIBA buvo skyrusi bausmę Prienų komandai – draudimą registruoti žaidėjus. Ar šią problemą sutvarkėte?

– Kaip tik susimokėjome maždaug 18 tūkst. eurų, kad draudimas būtų pašalintas. Buvo privalu susimokėti. Biudžetas toks, kad dalis pinigų įkris spalį, dalis – lapkritį, kai kur reikia gyventi iš savęs.

– Ar vasarą jautėsi, kad prisikviesti žaidėjus – nelengva, kadangi Prienų klubo skolos – didelės, įvaizdis – irgi nekoks?

– Pasakysiu taip – rugpjūčio 1 dieną klubas būtų skelbęs bankrotą. Oficialiai perėmiau direktoriaus pareigas būtent tą dieną. Perėmiau todėl, kad man skauda. Dėl bankroto nebuvo klausimų – buvo viskas, taškas. Jei aš ar kitas kvailys nebūtų atėjęs, būtų buvęs bankrotas. Aš savo aplinkai, verslo partneriams, draugams pažadėjau, kad tikrai šiemet neisiu, nes situacija bloga. O gavosi, kad savo aplinkos vengiu, nes bijau pasakyti, ką apsiėmiau.

Mes turėjome komandą nuo „Taupomojo banko“ laikų. Dar vaikas ėjau ant parketo žiūrėti visų, Šeškų, metantį 8 iš 10 tritaškių. Man buvo gaila, kad tai dings ir liks tik etiketė prasiskolinusio miesto.

Man skaudžiausia, kad kartais save laikau herojumi, bet nuvažiuoju pas žmones, sakau: Labas, aš Marius Milaševičius, aš perėmiau klubą, bandysiu daryti viską, kad jūs atgautumėte pinigus. O žmonės nepatenkinti, nenori eiti į dialogą, nes jiems primeluota anksčiau. Bet aš juk čia esu, kad tu atgautumei pinigus. Jei manęs čia nebūtų, klubas bankrutuotų ir pinigų nebūtų taip pat.

– Anksčiau Virgis stipriai prisidėdavo prie Prienų krepšinio išgyvenimo, koks jo indėlis buvo šiemet?

– Virgis būtų užmėtytas akmenimis, jei nepadėtų savo miestui. Jis čia krepšinio dievas (Juokiasi). Aš visiškai naujas žmogus, nieko nežinau šiuose procesuose. Kai reikėjo atlikti tiek darbų, buvo nežmoniška. Jis pakreipdavo teisinga linkme, pasakydavo, kur nuvykti, su kuo pašnekėti. Aišku, jis rodo pasitikėjimą manimi, turi savo komandą ir ja užsiima daugiau. Kuo gali, jis vis tiek padeda, galiu skambinti bet kada.

Adomas irgi likęs šalia keliems mėnesiams, kad man padėtų. Pykau ant jo anksčiau, bet dabar suprantu, kaip buvo jam sunku. Jis man padeda daug: sutartys, susitarimai, maketavimai, aprangos, parketo lipdukai, saugos tarnyba – maži niuansai.

– Skolos buvo ir treneriui Mariui Leonavičiui, ar su juo pavyko kažką sutarti?

– Čia atskira tema. Jis mano vaikystės bičiulis, apie kurį dabar net nenoriu kalbėti. Mano pirmas kontaktas su Adomu buvo tada, kai išgirdau, jog Marius 3 mėnesius neatgauna algos. Paskambinau Adomui, pasikviečiau, daviau 3 tūkst. eurų ir pasakiau: būk geras, jis geras vyras, geras treneris – pervesk Mariui. Manęs to niekas neprašė, padariau tai pats. Mes su Mariumi bendravome, viskas buvo gerai, dar kviečiau jį į Prienus, jei neišvyks į užsienį.

Išvykau pailsėti, pasiėmiau knygutę ir ėmiau skambinti visiems kreditoriams. Paskambinau Leonavičiui ir jis ėmė draskyti akis, jog atleistas gydytojas Narkus, nors nei aš jį priėmiau, nei aš atleidau, nei buvau jį matęs. Jis ėmė sakyti, kad čia – agento veisykla, kai tuo tarpu ji buvo būtent prie Mariaus. Aš jautrus žmogus, visą naktį nemiegojau, taip džiaugiausi dėl jo, bet to – nesitikėjau. Man sakė, kad jei bent vieną atlyginimą žaidėjams sumokėsime anksčiau nei jam, iškart paduos į teismą. Pasakiau, kad jam mano telefonas išjungtas, bendrauti nenoriu, gaila, skauda, bet viso gero. Nežinau, ar jis paduos į teismą, bet stos į eilę kaip ir visi kiti.

– Vertinant visas aplinkybes ir situaciją, kaip galima būtų reziumuoti komplektacijos darbus, ar jie – tenkina?

– Pagal situaciją turime pakankamai gerą kompaniją. Daug įdėjau pastangų, besiaiškinant charakterius, kokie tai žmonės. Aš skaičiuoju pinigus, matau, kiek jų turiu, negaliu užsidėti medalio ir po sezono uždaryti klubą. Pabandžiau žiūrėti į klubą kaip į įmonę, kur geras kolektyvas bus labai našus. Aš matau, kad dabar vyrai vieningi, kartu leidžia laiką, pasidarė cementofkę. Man sakė, kad pernai buvo 2 – čia, 3 – čia, 1 – ten. Visi kas sau. Aš vyrus suleidau ne į butus, o viešbutį, daviau 2 automobilius ir pasakiau: gyvenate kartu, pusryčiaujate kartu, pietaujate kartu, į treniruotes vežate vienas kitą. Galvojau, gal būsiu kaip despotas, bet tai davė rezultatą. Kai vykome į Lenkiją, irgi paprašiau, kad legionieriai gyventų su lietuviais, kad jie neišsiskirstytų. O ar komanda gera, ar ne – ji pagal galimybes. Pora žaidėjų turi visus šansus iššauti. Giedraitis, Gadiliauskas – čia jų laikas žibėti, arba dabar, arba nežinau kada. Sargiūnas man labai patinka, jis ateities žaidėjas.

Kas dėl legionierių: Browną reikės laikyti už kojos aikštėje, Washingtonas patiks daug kam – labai geras vyras, tikras krepšininkas, Osborne‘o prisitaikymas truputį stringa, bet į jį žiūri ir galvoji: eina sau, ne veltui myliu šitą sportą ir tokius žaidėjus. Jo metimas gražus, nugarytė – tiesi. Šaličius, jei būtų dirbęs sunkiai vasarą, neįpirktume ne tik jo, bet net jo sportbačių (Juokiasi). Dabar bandysime įvesti jį į kelią, nors duomenys – labai geri.

– Šiemet LKL teks stengtis išvengti paskutinės vietos, kuri lemtų iškritimą iš lygos. Kaip manote, tai – didelis iššūkis „Labas GAS“?

– Kai tapau direktoriumi man paskambino Milašius ir pasakė: sveikas, girdėjau, tapai direktoriumi, yra reikaliukas. Paskutinė komanda šiemet 100 proc. krenta. Nelik paskutinis, ačiū, iki (Juokiasi). Galvoju: nuostabu. Aš visko tikėjausi kitaip: sveikas, Mariau, girdėjau, tapai direktoriumi, perėmei daug problemų turinčią komandą, kuo mes galime tau padėti?

Aš kartais galvoju: gal aš turiu fetišą bankrotams (Juokiasi). Perėmiau tokį verslą su 380 tūkst. skolos, dabar jau einame „ant nulio“, o dabar apsiėmiau ir klubą su tiek pat. Kartais galvoju, kad durnas esu (Juokiasi). Mano padėtis tokia, kad blogiau būti nelabai gali, nors nemanau, kad liksime paskutiniai. Gaila, kad kol kas uždaviniai tokie maži. Aišku, aš mėgstu būti garsiu, dar išgirsite iš manęs, kad bandysime būti aštuonete (Šypsosi). Bandysime būti per kelias vietas nuo galo.

Kai žaidžiame draugiškas, matau skirtumą tarp pasiruošimų, kadangi mes startavome vėliau – nežinojome, žaisime, nežaisime. Mes dar kaip iš stadiono vos atbėgę, kamuolys krenta, apie gynybą dar nelabai ką girdėjome. Net matau viziją: 5–6 mačus gausime nuo visų, bet jei vyrai nesulūš, vėliau spardysimės. Tik įdomu, ar jauna kompanija atlaikys tas nesėkmes.

„Ilgoji pertrauka“: „Ryto“ komplektacija kitam sezonui – klaustukai dėl Radzevičiaus ir Tubelio išpirkų, nuvylę žaidėjai, pasiteisinę ėjimai, Fosterio žvilgsnis į Aziją, Žibėno ateitis ir lietuviai, kurie galėtų dominti klubą