Du idealūs mačai per 48 valandas „Žalgiriui“ neįmanomi dėl fundamentalios priežasties (29)

Jau pirmosiomis aštuntojo Eurolygos turo rungtynių su Vitorijos „Baskonia“ minutėmis Vasilije Micičius atrodė dviem žingsniais lėtesnis už Jaysoną Grangerį, Axelis Toupane'as vos nesuklydo išmesdamas kamuolį iš užribio Dee Bostui, netrukus tas pats D.Bosto ir Antanas Kavaliauskas suklydo elementarioje situacijoje be varžovų įsikišimo. Buvo akivaizdu, kad ketvirtadienį „Žalgirio“ arenoje žaidžia ne tas „Žalgiris“, kuris laimėjo Malagoje, Milane ar Barselonoje.

Žaidžia nesusikoncentravęs ir pavargęs „Žalgiris“, kuriam laimėti Eurolygoje nusiteikus ne maksimaliai yra velniškai sunku. Tai pavyko padaryti dvikovoje su Belgrado „Crvena Zvezda“, tačiau Vitorijos „Baskonia“ – kur kas kietesnis riešutėlis.

Po mačo spaudos konferencijoje Šarūnas Jasikevičius nieko naujo nepasakė. Treneris tik pakartojo kažkur jau ne kartą girdėtą frazę: „Jeigu „Žalgiris“ nori laimėti šioje Eurolygoje, turi palikti širdį aikštėje.“

Tai ypač galioja Š.Jasikevičiaus „Žalgiriui“, nes šis specialistas yra iš tų, kurie pasirengę labai rizikuoti dėl pergalės. Viskas arba nieko – taip galima trumpai apibūdinti „Žalgirio“ žaidimo idėją.

Dvikova su „Baskonia“ tapo dar vienu beviltišku „Žalgirio“ pasirodymu, neprabėgus nė 48 valandoms po prieš tai vykusių Eurolygos rungtynių. Nors varžovams sąlygos identiškos, reikėtų atkreipti dėmesį į svarbų skirtumą – baskams dvikova su Madrido „Real“, kurią jie laimėjo net 30 taškų skirtumu (105:75), nepareikalavo tiek jėgų, kiek žalgiriečiams trileris su pratęsimu Malagoje.

Nė vienas „Baskonia“ žaidėjas Madride ant parketo nepraleido 21 minutės. Savo ruožtu ketvirtadienio vakarą tragiškai atrodęs Kevinas Pangosas mače su „Unicaja“ tempė žalgiriečius ir žaidė 34 minutes. V.Micičius – taip pat 34.

Svarbiausių „Žalgirio“ gynėjų blankus žaidimas su „Baskonia“ buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl sužaidus 20 minučių svečiai turėjo 22 taškų pranašumą. V.Micičius niekaip nespėjo paskui J.Grangerį ir Rodrigue'ą Beaubois, kurie per pirmąją mačo dalį sumetė 20 iš 54 svečių taškų. Tuo tarpu K.Pangosas atrodė be jokios ugnelės abejose aikštės pusėse. Kanadiečiui dar teko ir labai rimtas oponentas – už jį gerokai didesnis, tačiau labai gerai gynyboje kojomis dirbantis J.Grangeris, kurio gynybos K.Pangosas nesugebėjo pralaužti iki pat mačo pabaigos.

Tačiau „Žalgiris“ pralaimėjo ne tik dėl prasto dvejų komandos žaidimo kūrėjų pasirodymo. „Baskonia“ per pirmąją mačo dalį sumetė 10 tritaškių, o rungtynes baigė su 17, atakuojant 59 proc. tikslumu. Svečiams krito viskas, tačiau ne be „Žalgirio“ gynybos pagalbos.

NUOTRAUKOS: Eurolyga: „Žalgiris“ – „Baskonia“ (73 nuotraukos)

DAUGIAU >

Tai nebuvo pirmas kartas, kai „Žalgiris“ leido varžovams įmesti daug tritaškių. Tiesa ta, kad Eurolygoje „Žalgiris“ yra daugiausiai tolimų metimų oponentams leidžianti įmesti komanda – vidutiniškai po 9,8 per susitikimą. Antroje vietoje šioje statistinėje kategorijoje esanti Tel Avivo „Maccabi“ tolimų metimų praleidžia pastebimai mažiau (8,8). Varžovai prieš žalgiriečius iš toli atakuoja 36,6 proc. tikslumu, kas žvelgiant iš „Žalgirio“ perspektyvos yra septintas prasčiausias rodiklis turnyre.

Tai turi lemiamą įtaką ir „Žalgirio“ gynybai, kuri Eurolygoje yra trečia blogiausia, vertinant pagal praleidžiamų taškų vidurkį (82,4).

Jeigu palyginsime šiuos skaičius su praėjusiu sezonu, matysime gana ryškų skirtumą. „Žalgiris“ buvo devinta komanda pagal praleidžiamų taškų vidurkį (79,7), penkta pagal varžovų tolimų metimų skaičių (8,8) ir aštunta pagal jų pataikymo procentą (37,1 proc.).

Taigi, kodėl šiame sezone į „Žalgirio“ krepšį sukrenta daugiau tritaškių nei praėjusiame? Juk komandos žaidimo braižas gynyboje nepasikeitė. Š.Jasikevičius dar 2015–2016 m. sezono, kai perėmė vairą iš Gintaro Krapiko, įdiegęs agresyvią sistemą, paremtą stepoutais „du prieš du“ situacijose.

„Galiu pasakyti, kad šiuo metu sistemą supranta 6–7 žmonės“, – po mačo su „Baskonia“ pripažino Šaras. Ir šie jo žodžiai atsako į daugelį klausimų.

„Žalgirio“ gynyba nėra pastovi, nes eilė žaidėjų vis dar mokosi, kaip joje teisingai funkcionuoti. Tačiau yra ir kita priežastis, kuri glūdi pačioje taktikoje.

Stepoutas iš esmės yra labai agresyvi gynybinė sistema, kurios tikslas yra kontroliuoti varžovus, primetant jiems taisykles, kaip jie turėtų pulti. Tai taktika, sukurta sulaužyti varžovus savo gynyba. Ją atliekanti komanda privalo dirbti vieningai, labai susikoncentravusi ir su milžiniška energija bei agresija. Tik tuomet ji gali pasiteisinti.

Ši sistema atspindi Š.Jasikevičiaus kaip stratego braižą – viskas arba nieko. Arba „Žalgirio“ krepšininkai maksimalia agresija ir preciziška komandine darna sulaužo individualiai pajėgesnius oponentus, arba visiškai sulūžta patys.

Supratus sistemos esmę, nesunku suvokti, kodėl „Žalgiris“ negali sužaisti dvejų idealių Eurolygos rungtynių per 48 valandas. Tam paprasčiausiai nėra nei fizinių, nei mentalinių išteklių.

Jeigu „Žalgiris“ į aikštelę žengia ne su maksimaliu nusiteikimu, gynyba automatiškai lūžta, nes agresyviai ir efektyviai gintis 70 proc. energijos Eurolygoje yra neįmanoma. Stepoutas yra labai sudėtinga gynybinė sistema, reikalaujanti preciziškumo iš visų joje dalyvaujančių žaidėjų. Jeigu kažkuris vienas vėluoja, priima neteisingą sprendimą ar atsiduria neteisingame taške, viskas sudūžta kaip plono stiklo taurė.

Taip ne sykį nutiko ir mače su „Baskonia“.

Pirmojo kėlinio pradžioje Vitorijos krepšininkai dusyk paeiliui kampe ieškojo Janio Timmos. Pirmasis latvio metimas tikslo nepasiekė, tačiau antrasis kartas nemelavo. Ginantis stepoutu bene pažeidžiamiausia vieta gynyboje – silpnosios pusės (priešingos nei yra kamuolys) kampas, iš kurio į pagalbą stabdant įkertantį aukštaūgį nusileidžia besiginantis žaidėjas (jeigu tokios yra besiginančios komandos taisyklės).

Šioje situacijoje siekdami sulaužyti „Žalgirio“ stepoutą Vitorijos krepšininkai pritaikė vieną iš efektyviausių taktikų – aukštaūgio trumpą įkirtimą, priimant kamuolį iš dviejų varžovų atakuojamo gynėjo. Jeigu sumanymas įgyvendinamas, puolanti komanda iškart susikuria kiekybinę persvarą ir sukuria problemą pagalbiniam gynėjui (šiuo atveju Artūrui Milakniui). Jam tenka prižiūrėti du žmones.

Tokios situacijos yra sprendžiamos darnia gynybine rotacija. A.Milaknis perėmė Johannesą Voigtmanną, o kampe laisvą likusį J.Timmą perimti turėjo K.Pangosas. Tačiau kanadietis sekundės dalį uždelsė ir to pakako, kad latvis išmestų patogų metimą.

Antrojo kėlinio pradžioje pamatėme prastos kokybės stepoutą, kurį atliko Aaronas White'as. Amerikietis nepristabdė su kamuoliu judėjusio R.Beaubois, kuriam atsivėrė „langas“ atakuoti iš toli. Prancūzas nubaudė žalgiriečius už klaidą gynyboje.

Šiame pavyzdyje dėmesį reikėtų atkreipti į Paulių Jankūną. „Žalgirio“ kapitonas buvo neįtikėtinai agresyvus. Tačiau veikiausiai, be reikalo. Taške, kuriame atsidūrė J.Grangeris, amerikietis pavojaus „Žalgirio“ gynybai nekėlė, tad P.Jankūno itin agresyvus stepoutas neturėjo rimto loginio pagrindo.

Dėl tokios perdėtos agresijos pagalbinis gynėjas (šiuo atveju Edgaras Ulanovas) buvo priverstas labai toli pasislinkti nuo kampe kamuolio laukusio R.Beaubois. „Žalgirio“ puolėjui teko prižiūrėti įkirtusį Tornike Shengelia. P.Jankūnui nepavyko „uždaryti“ J.Grangerio ir šis atliko tolimą, bet tikslų perdavimą ten, kur „Žalgirio“ gynybai skauda labiausiai – į silpnąjį kampą. R.Beaubois ir vėl nepasigailėjo, kaip ir viso 6 kartus šiose rungtynėse.

Čia svarbu pabrėžti ir dar vieną dalyką. Kai komanda ginasi stepoutu, ji privalo apsunkinti varžovų perdavimus. Tie perdavimai negali būti tikslios strėlės į kampus. Jie turi tapti, krepšinio žargonu kalbant, balionais. Šioje situacijoje matome V.Micičių ir K.Pangosą, bandančius perimti strėlę. Serbui nepavyko pakelti trajektorijos, jog kamuolys iki R.Beaubois skrietų ilgiau, kas suteiktų daugiau laiko „Žalgirio“ gynybai surotuoti.

Šie trys pavyzdžiai gana neblogai parodo skaudžiausias vietas „Žalgirio“ gynyboje ir didžiausią problemą – vėluojančias rotacijas. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl po didžiosios pertraukos „Žalgiris“ atsisakė taktikos, kurią galima vadinti komandos identitetu, ir ėmė gintis susikeitimu ginamaisiais nuo įžaidėjo iki vidurio puolėjo, kas kartu su spaudimu visoje aikštėje, leido trumpam grįžti į rungtynes.

Tačiau tritaškiai, kurie krenta į „Žalgirio“ krepšį, sukuriami ne tik pikenrolais, kuriuos žalgiriečiai stabdo stepoutais, bet ir paprasčiausiu kamuoliu judėjimu bei žaidimu vienas prieš vieną.

„Žalgirio“ perimetro žaidėjai, o pastaruoju metu labiausiai V.Micičius, kuris netikėtai tapo tikrai pažeidžiama vieta žalgiriečių gynyboje, neatlieka savo darbo gynyboje vienas prieš vieną. Serbas niekaip nesusitvarkė su J.Grangeriu, buvo laužomas „Unicaja“ gynėjo Ray'aus McCallumo ir nespėdavo paskui „AX Armani“ vieną lyderių Andrew Goudelocką.

Jei kažkuris gynėjas praleidžia savo tiesioginį oponentą, varžovai natūraliai inicijuoja rotacijas, kuriose „Žalgirio“ krepšininkai vėluoja. Ir vėluoja nuolatos. Rungtynės iš rungtynių. Dėl to tie tritaškiai kartais sminga kaip pašėlę.

Š.Jasikevičiui reikia treniruočių, kuriose jis galėtų iki smulkmenų aiškinti kiekvieną tokią situaciją ir šlifuoti tą gynybą juodai, ne vieną ir ne dvi valandas. Deja, treniruotės, kuriose galima būtų rimtai padirbėti, „Žalgiriui“ tapo prabanga. Reikia tausoti jėgas, kad jų užtektų tokioms savaitėms kaip ši.

Dėl to nebūtų nuostabu, kad augimo procesas užtruktų. Veikiausiai „Žalgiris“ niekada ir netaps elitine gynybos komanda Eurolygoje. Vienaip ar kitaip, sezono startas tikrai nėra blogas, nepaisant tų kelių pralaimėjimų dideliais skirtumais.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra