Penki Europos čempionato nusivylimai
(65)
Sekmadienį pasibaigė septyniolika dienų trukęs Europos krepšinio čempionatas, kurio reikėjo laukti net penkerius metus.
Tradiciškai pirmenybių metų būna ir atradimų, ir nusivylimų. Portalas Krepsinis.net šįkart kviečia pažiūrėti į dalykus, kurie labiausiai liūdino šiame čempionate. Kitame straipsnyje išskirsime labiausiai džiuginusius aspektus.
Maksvytis
Teisėjavimas
Viso čempionato metu daug kalbėta apie teisėjų darbą, kuris buvo tikrai žemo lygio. Klaidos ir nesuprantami sprendimai lydėjo visą čempionatą, o kai buvo pamirštas mesti baudos metimas už techninę pražangą, galima vadinti didžiausiu liapsusu turnyre. Gaila, kad tai nutiko lietuviams ir tokiame mače, kur reikėjo dviejų pratęsimų, tad tas taškas galėjo būti auksinis. Arbitrai nevaldė emocijų Sakartvele, o prieštaringais sprendimais nuolat varė į neviltį trenerius, žaidėjus ir sirgalius. Visiška turnyro klasika yra teisėjo klaida ir vėliau sekusi techninė pražanga žmogui, kuris apeliavo į tą sprendimą. Net finale akivaizdžių ir akis badančių klaidų neišvengta, nors neva bosnis Ademiras Zurapovičius, slovėnas Borisas Krejičius ir latvis Martinas Kozlovskis turėjo būti geriausias arbitrų trejetas. Ar galima kažką padaryti, kad teisėjavimas būtų geresnis? Taip, FIBA ir Eurolygai pasiekti susitarimą, kad po trejų metų turnyre matytume geriausius teisėjus, kurie būtent ir dirba Eurolygos organizacijoje. Naivu tikėtis, kad viskas pasikeis per metus ir jau Pasaulio taurėje matysime geriausius arbitrus.
Labai nuvilia ir FIBA vykdančiojo direktoriaus Kamilo Novako bandymas teisintis, kad niekas nepasikeitė nuo 2015 metų, kai rinktinės taip pat skundėsi teisėjų darbu, o dabar neva viskas paaštrėjo dėl socialinių tinklų ir žiniasklaidos. Visiška komedija – čia K.Novakui reikia pažiūrėti į veidrodį ir pasakyti, kad teisėjavimas nuo 2015 m. nepatobulėjo ir jokios klaidos ar skundai nepadeda. Vien Dainiaus Adomaičio šou Pasaulio taurėje po klaidos prieš prancūzus apskriejo visą pasaulį, bet po trejų metų Lietuvos rinktinė vėl nukenčia dėl grubios klaidos. Puikus pavyzdys, kaip „tobulėja“ FIBA teisėjai.
FIBA
Organizatoriai
Apie vokišką tvarką esame girdėję ne kartą ir ne du, bet šiame čempionate Vokietija savęs neparodė iš geriausios pusės. Reikia iškart pasakyti, kad daugiausiai organizacinių klausimų sprendė būtent šios šalies krepšinio federacija, o FIBA buvo daugiau stebėtojos ir patarėjos vaidmenyje, tad čia kaltinti FIBA galima nebent dėl prastos kontrolės arba pernelyg dideliu pasitikėjimo vokiečiais.
Galima pradėti nuo to, kad Kelne vos atvykus trims ketvirčiams žurnalistų neveikė internetas ir niekas to nežinojo, nes technikams viskas veikė. Vėliau jie nustebusiais veidais klausė, ar tikrai neveikia, o kada pamatė rankų mišką, tada ėmėsi spręsti problemas. Vadinasi, prieš turnyrą nebuvo testuojama, kaip veikia internetas. Liapsusų turėjo ir rinktinės, apie kuriuos viešai ne visi norėjo pasakoti, bet garsiausiai nuskambėjęs buvo, kai Slovėnijos rinktinė į rungtynes su Lietuva turėjo vykti taksi automobiliais, nes autobuso vairuotojas juos tiesiog pamiršo. Nieko panašaus neteko girdėti nė viename čempionate. Juokingai atrodė, kai rungtynių dienomis šaldytuve žurnalistai galėjo rasti gaiviųjų gėrimų, o štai per laisvas dienas šaldytuvas su gėrimais būdavo uždaromas pakabinant spynelę. Tokio reiškinio taip pat niekur neteko regėti.
Berlyne rinktinės vėl susidūrė su liapsusais – treniruočių salėje nėra rūbinės. Atvykę slovėnai turėjo laukti lauke, kol treniruotę baigs prancūzai. Arenoje pirmą dieną internetas buvo toks tragiškas, kad skundai liejosi visą dieną, bet FIBA problemas nusprendė išspręsti tik prieš paskutinį vakaro mačą tarp Lietuvos ir Ispanijos, tačiau to vis tiek nepadarė. Keistai atrodė ir FIBA žiniasklaidos vadovo bendravimas žurnalistų grupėje, kur sulaukęs skundo ar klausimo jis atsakydavo piktai arba nukreipdavo atsakymo ieškoti į žiniasklaidai skirtą renginio gidą. Vokiečiai šįkart atrodė nepadarę namų darbų, o juos pradėjo ruošti jau vykstant pamokoms.
Pusfinalis
Bendrąja prasme Europos čempionatas buvo itin įdomus ir tikrai kaustęs sirgalių dėmesį arenose arba prie televizorių ekranų, tačiau vienas susitikimas buvo toks, kurį stebėjo itin daug žmonių, tačiau jis buvo visiškai nepavykęs – pusfinalis tarp Prancūzijos ir Lenkijos.
Slovėnus eliminavę lenkai pralaimėjo net 54:95. Galima nusileisti prancūzams, tai nėra nieko blogo, tačiau 41 taško pralaimėjimas yra visiškas pusfinalio nusivylimas. Tokio rezultato per visą istoriją šiame etape nėra buvę. Jeigu toks skirtumas būtų užfiksuotas grupių etape, tuomet nebūtų dar nieko tokio, bet pusfinalyje tokio reiškinio neteko matyti. Blogiausia, kad lenkai labai anksti nuleido rankas ir leidosi talžomi oponentų. Kaip vėliau sakė vyr. treneris Igoris Miličičius, pernelyg anksti buvo pradėta galvoti apie kovą dėl bronzos. Lenkai ir taip tapo turnyro atradimu ir iššoko aukščiau bambos, bet jie tapo kaltininkais rungtynių, kurios turėjo nuvilti visus.
Dončičius
Favoritės
Nuvylė rinktinės, kurios buvo laikomos favoritėmis – Graikija, Slovėnija ir Serbija. Prieš turnyro pradžią turbūt 9 iš 10 apklaustųjų šias tris komandas matė ketverte, bet jos baigė pasirodymą skirtingais būdais.
Graikai neturėjo ginklų prieš įspūdingą mačą sužaidusius vokiečius, kurie puolime buvo tokie puikūs, kad Graikijai nepadėjo net ir Giannio Antetokounmpo talentas. Panaši situacija nutiko serbams, kurie krito prieš užsivedusius italus po to, kai buvo išvarytas vyr. treneris. Dar koją pakišo ir savas – Svetislavo Pešičiaus taktikos ir keitimai labai pasitarnavo Italijai. Daug parodo, kai ketvirtajame kėlinyje Nikola Jokičius sėdi ant suolo, o Italija tuo metu didina pranašumą. Visiškas trenerio sutrikimas ir nežinojimas, ką daryti. Serbai atrodė kaip galinga jėga, bet krito dar aštuntfinalyje.
Slovėnijos iškritimas apskritai yra vien pačių slovėnų kaltė. Jie labai pro pirštus pažiūrėjo į Lenkiją – pirmus du kėlinius apskritai pramiegojo ir tai leido varžovams užsikurti. Mateušas Ponitka galbūt niekada gyvenime daugiau nebesužais tokių rungtynių, o tai yra ir slovėnų kaltė, kadangi jie leido kapitonui įsijausti, o tada prisijungė ir kiti komandos draugai. Čia reikia akmenį mesti ir į Aleksanderį Sekuličių, kuris nesugebėjo komandos nuteikti ir ši pirmoje dalyje nežaidė krepšinio. Po pertraukos Slovėnija atsitiesė ir išsiveržė į priekį, bet lenkai parodė charakterį ir lemiamu metu lyderis Luka Dončičius nuvylė visą šalį savo tragišku žaidimu ir lipimu į medį. Europos čempionai gali graužtis nagus, nes tik jie patys pralaimėjo tą ketvirtfinalį.
Valančiūnas
Lietuvos rinktinė
Tikrai didelis nusivylimas. Nė kiek neguodžia, kad aštuntfinalyje lietuviai pralaimėjo būsimiems čempionams. Dar mažiau guodžia pasakyti, kad komanda buvo konkurencinga. Po trejų ar septynerių metų mes neprisiminsime rungtynių rezultatų su slovėnais, vokiečiais, prancūzais ar ispanais. Prisiminsime, kad likome 15-oje vietoje, aplenkdami tik Čekiją, Izraelį, Bosniją ir Hercegoviną, Estiją, Bulgariją, Sakartvelą, Nyderlandus, Vengrija bei Didžiąją Britaniją. Priekyje mūsų belgai, juodkalniečiai, ukrainiečiai, suomiai ir lenkai.
Ar mes tikrai tokie prasti? Ne, bet nesame ir tokie geri, kad galėtume grupėje nugalėti Slovėniją, Vokietiją ir Prancūziją. Bent jau vieną iš šių komandų tikrai turėjome įveikti, bet nevaldoma rinktinė rungtynių pabaigose pralaimėdavo visus mačus. Kas buvo grupėje, nutiko ir aštuntfinalyje, kur nebuvo aiškaus plano, kaip rungtyniauti prieš zoną ar „box and one“ gynybą, kurios sugriovė visą rinktinės puolimą.
Kartais tam, kad nugalėtume talentingesnes rinktines, mums reikia sužaisti aukščiau galimybių ribų, tačiau to nesugebame padaryti jau eilę matų. Pastarąjį kartą tai nutiko 2015 m. Europos čempionato finaliniame etape Lilyje. 2016 m. olimpiadoje pasirodymas buvo prastas, 2017 m. Senojo žemyno pirmenybėse buvome konkurencingi ir grupėje užėmėme pirmąją vietą, bet pralaimėjome graikams, nes Kostas Sloukas sumetė taškus prieš pasyvią gynybą. 2019 m. Pasaulio taurėje nenugalėjome nė vienos rimtos rinktinės, o 2021 m. pralaimėjome slovėnams olimpiados atrankoje ir nepatekome į turnyrą. Nusivylimas po nusivylimo ir tarsi reikėtų įprasti, bet su tokiais dalykais sudėtinga susitaikyti. Juolab, kad rinktinė turėjo praktiškai visus geriausius žaidėjus – trūko nebent Edgaro Ulanovo arba vietoje Martyno Echodo Artūro Gudaičio arba Donato Motiejūno. Didelis nusivylimas ir dar vienas vilčių nepateisinęs čempionatas.
Brownas
Rezultatyviausia tauta Europos čempionate – amerikiečiai
Daug buvo prieš čempionatą kalbėta dėl ispanų, kurie suteikė pasą Lorenzo Brownui, nes sunkią traumą patyrė Ricky Rubio ir Ispanija liko be gero atakų organizatoriaus. Natūralizavimo klausimas yra opus eilę metų, bet taip jau sutampa, kad pastaruosius du čempionatus laimėjo rinktinės, kurios būtent ir turėjo po tokį legionierių.
2017 m. Anthony Randolphas buvo labai svarbus sraigtas slovėnų mechanizme, o dabar jį pakeitė Mike'as Tobey. Tuo tarpu L.Brownas šiemet apskritai buvo svarbiausias Ispanijos žaidėjas, kuris turėjo tapti viso turnyro MVP, bet organizatoriai nedrįso amerikiečiui atiduoti statulėlės, nes čempionatas yra ne Amerikos, o Europos. Teoriškai, Willy Hernangomezas pagal naudingumo balus buvo pranašesnis už L.Browną, tačiau galima paimti eilę pavyzdžių, kai naudingiausio titulas skiriamas ne pagal sausus skaičius, bet pagal žaidimą ir įtaką jam. Juolab, kad skirtumas tarp šių žaidėjų yra vos 2 balai – 17,2 ir 15,2.
Renkant MVP, FIBA susidūrė su savo pačios spragomis, kai rinktinės gali pasirašyti kokį tik nori žaidėją. Būtent pasirašyti yra tinkamas žodis, kurį pasakė Marius Grigonis. Rinktinės tampa savotišku klubu, kuris išsirenka labiausiai tinkamą žaidėją (dažniausiai tai būna įžaidėjas arba centras) bei jam suteikia pilietybę. Šiame čempionate būtent amerikiečiai buvo rezultatyviausia tauta Senojo žemyno pirmenybėse. Iš ketverte esančių rinktinių tik Prancūzija neturėjo amerikiečio, bet Joelis Embiidas jau turi pasą ir greičiausiai 2024 m. olimpiadoje Paryžiuje užsivilks šios komandos marškinėlius.
FIBA reikėtų kažkaip apriboti žaidėjų natūralizaciją – galbūt pasą galėtų gauti tik tie, kurie turi šaknų toje šalyje arba yra rungtyniavę bent jau dvejus–trejus metus. Taip išvengtume atvejo, kai M.Tobey tampa slovėnu net nebuvęs toje šalyje bei yra laikomas tokiu pat natūralizuotu žaidėju kaip Ignas Brazdeikis, kuris yra gimęs Kaune bei moka kalbą, tačiau turėjo Kanados pasą ir dabar gavo Lietuvos pilietybę.
Norėdami komentuoti prisijunkite.