Netikėto kvietimo iš Jeruzalės sulaukęs aukštaūgis tvarkosi su naujais iššūkiais: žinojau, kad lengvo gyvenimo nebus
interviu (5)
Pastaruosius penkerius metus Mindaugo Kupšo kelias vis blaškosi tarp Lietuvos ir įvairių užsienio klubų.
Lietuvoje viskas aišku – teko pažaisti šešiuose Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe–LKL“) klubuose, tuo tarpu užsienyje 28-erių krepšininkui jau teko pabuvoti Estijoje, Austrijoje, Ispanijos antroje lygoje, antrose pagal pajėgumą Kinijos pirmenybėse, o dabar aukštaūgis rungtyniauja Izraelyje.
Vasarą M.Kupšas padėjo parašą po sutartimi su Jeruzalės „Hapoel“ ekipa ir sako buvęs pasiruošęs, kad lengva nebus, tačiau progos praleisti negalėjo.
Kol kas aukštaūgis dėl legionierių limito nesužaidė nė vieno mačo Izraelio pirmenybėse, tačiau padėjo klubui iškovoti šalies taurę, o Čempionų lygoje aikštėje pasirodė šešiuose mačuose ir juose per 8 minutes metė po 3,3 taško, atkovodavo 2,3 kamuolio ir rinko 4,2 naudingumo balo.
Lengva nėra tikrai, tačiau M.Kupšas yra kantrus ir kartu visada kame įžvelgia pozityvo. Minučių jis sieks nusipelnyti, o mažiau minučių aikštėje – tebūnie juokais tai būna kompensacija po įtemptų ir mažai poilsio suteikusių pastarųjų metų.
– Mindaugai, prabėgo keli mėnesiai Jeruzalėje, kokie pirmieji įspūdžiai?
– Įspūdžiai tikrai geriausi, nes komanda organizuota labai gerai, yra viskas, ko reikia, o jei ko trūksta, visada galima paprašyti ir viskas bus suorganizuota labai greitai. Iš organizacinės pusės jokių priekaištų neturiu, viskas super, viskas apgalvota.
Kalbant apie pačią ekipą, čia daug gero lygio žaidėjų, kurie nori kažką laimėti. Kol kas viskas puiku.
– Ar galima sakyti, kad tai viena profesionaliausių organizacijų, kokiose teko būti?
– Visur buvo skirtingai: Kinija buvo kitas pasaulis ir kita kultūra, viskas ten buvo kitaip, o čia lygis yra vienas geriausių, kokiuose esu buvęs, neskaitant „Žalgirio“ – kokia yra ši organizacija, visi lietuviai žinome. Čia, Jeruzalėje, manau, kažkas tokio panašaus.
– Teko skaityti apie susišaudymus ir įtemptą padėtį Izraelyje pastaruoju metu. Pačiam pavyko išvengti su tuo susijusių incidentų?
– Kai prasidėjo susišaudymai, buvome Prancūzijoje, todėl buvo ramiau. Bet reikėjo dar grįžti atgal į Jeruzalę (Šypsosi). Mus nuramino, kad porą dienų bus karščiau, aktyviau viskas vyks, tačiau Jeruzalėje nėra kažkokios grėsmės, ji – arčiau Tel Avivo.
– Turėjote gana solidų sezoną Panevėžyje, ar pasiūlymas iš „Hapoel“ ekipos buvo kažkas panašaus, ko vasarą tikėjotės sulaukti?
– Kažkiek tai buvo netikėta. Nemaniau, kad taip gali atsitikti. Aišku, visada pasvajoji apie geresnę komandą, bet, kita vertus, tai truputį nustebino. Ėmėme kalbėti su šia komanda, bet tada pralaukiau pusę vasaros ir galiausiai vis tiek susitarėme.
– Laukėte su tikslu išgirsti geresnių variantų?
– Kiekvienais metais nori kilti aukštyn, aišku, stengiesi per daug negalvoti, tačiau kažkur viduje visada yra noras. Tik ne visada pavyksta (Šypsosi).
– Daug pastaruoju metu kalbama apie tradicinių centrų reikšmę ir būtinybę. Ar jūs nesulaukiate užuominų, kad galbūt reikėtų būti universalesniu?
– Viskas priklauso nuo trenerio filosofijos: vieni tokių žaidėjų nenori, kiti – dar randa vietos aikštelėje. Poreikis tokių centrų, manau, yra, nes pasitaiko visokių situacijų žaidime, kur reikia ir didelių vidurio puolėjų pagalbos.
Bet jei treneris lieptų, pradėčiau mesti iš toliau, čia nėra super dalykas, ne raketų mokslas (Juokiasi). Tiesiog pradedi dirbti ir tiek – nėra, kad pataikyti negalėčiau, sakytų mesti – mesčiau.
– Kol kas dar negavote progų pasireikšti Izraelio pirmenybėse, ar prieš sezoną žinojote, kad jūsų laukia tokia situacija? Juolab, kad pastaraisiais metais buvote įpratęs prie kitokios rolės.
– Turime nemažai legionierių, todėl kol kas iki Naujųjų metų yra taip, o vėliau, jei bus poreikis, klubas kažką apkeis. Yra, kaip yra, prieš atvykdamas žinojau, kad lengvo gyvenimo nebus.
Treneriai sakė, kad bus vienokių rungtynių, bus kitokių, bus kur žaisiu daugiau, bus kur mažiau. Sezonas ilgas, tą akcentuoja ir dabar kiekvienam iš mūsų. Nesvarbu, gauni 5 ar 10 minučių, ar 15 sekundžių – turi atidirbti. Eini ir bandai laiką išnaudoti maksimaliai.
– Ką „Hapoel“ ekipai reiškė pirmasis sezono trofėjus – Izraelio taurė?
– Tai čia reiškia labai daug, panašiai, kaip Lietuvoje, kuomet „Rytas“ laimi prieš „Žalgirį“. Visi labai buvo patenkinti, visi džiaugėsi, kiekvienas titulas yra džiaugsmingas, nesvarbu, kur žaidi.
– Kaip manote, kad turite šansų nustebinti ir kažką panašaus sukurti Izraelio pirmenybėse?
– „Maccabi“ yra stipri komanda – stipresnė nei pernai. Jei sužaisime maksimaliai gerai, jei atkreipsime dėmesį į tai, ką akcentuoja treneris, manau, kad šansas bus. Prieš rungtynes jis visada yra, o po jų, bus matyti (Šypsosi).
– Kiek didelis atotrūkis lygoje yra tarp Tel Avivo, Jeruzalės ir kitų klubų?
– Sunku pasakyti, nes yra neblogų komandų. Vienose rungtynėse po pirmo kėlinio atsilikome 15 taškų – tai parodo, kad visi gali žaisti. Visi vis tiek pagrinde remiasi legionieriais ir jei pataiko ant geresnių – jiems einasi gerai. Nėra didelė kitų komandų atskirtis nuo mūsų, o nuo „Maccabi“ gal kiek kitaip.
– Sporto direktoriumi „Hapoel“ ekipoje dirba legendinis Yotamas Halperinas. Karjerą baigė jis neseniai, tai gal dar prisijungia pajudėti kartu su jumis?
– Būna jis pasiima kamuolį į rankas, dviratį pamina, pasportuoja su svoriais, bet su mumis jau nebe. Visi vadovai kasdien būna treniruotėse, klausia, kaip jaučiamės, ar viskas gerai. Yotamas kaip ir visi čia – labai malonus, draugiškas. Nesvarbu, legenda ar ne.
– Vienas ryškiausių žmonių „Hapoel“ ekipoje – Davido Blatto sūnus Tamiras. Kokį įspūdį palieka jis?
– Geras žaidėjas, turi daug potencialo, turi visas galimybes tapti bent jau Eurolygos lygio žaidėju, jei viskas bus gerai ir nebus traumų. Svarbiausia yra likti sveikam, o visa kita – pasiekiama.
Norėdami komentuoti prisijunkite.