Itin anksti karjerą baigęs M.Mockevičius: krepšinio nežaidžiu, nes sutikau tokius žmones kaip Pačėsas
interviu (23)
Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį Lietuvos jaunučių iki 16 metų rinktinė džiaugėsi Europos čempionato sidabru, iškovotu Kaune. Vienas iš tos komandos vedlių buvo Mantas Mockevičius, rinkęs 12,8 taško ir atkovojęs po 4 kamuolius. Šiandien M.Mockevičiui yra 27 metai ir teoriškai dabar šis žaidėjas turėtų išgyventi savo karjeros piką, tačiau sportbačiai jau gana seniai kabo ant vinies.
„Šiuo metu nesportuoju, dirbu vadovaujantį darbą vienoje iš Lietuvos įmonių. Dažnai darbo reikalais lankausi Islandijoje ir kaip tik visai neseniai gavau pasiūlymą prisijungti prie vienos iš šios šalies komandų valdybos bei pabandyti pritraukti į klubą ir daugiau lietuvių. Galbūt taip įvyks šioks toks sugrįžimas į krepšinį“, – pokalbį pradėjo plungiškis.
– Pats taip pat žaidėte Islandijos lygoje. Koks lygis ir krepšinio tendencijos ten šiuo metu?
– Mano žaidimas ten buvo daugiau mėgėjiškas. Buvau ten verslo reikalais ir tiesiog prisijungiau pasportuoti. Gana greitai grįžau į formą ir sužaidžiau netgi keliose rungtynėse. Viskas buvo daugiau dėl savo malonumo. Pats Islandijos krepšinis šiuo metu kyla: atsiranda marketingas, įvairios laidos, podkastai. Klubai pradėjo kviestis daugiau užsieniečių, matome ir tų pačių lietuvių, atvykstančių čia. Lygis kyla vien dėl to, tačiau klausimas ar dėl to nenukentės jų jaunieji krepšininkai, tačiau, nepaisant to, panašu, kad ten viskas tvarkoje ir lyga juda teisinga linkme.
– Kada buvo tas momentas karjeroje, kai supratote, jog krepšinį žaisite jau tik mėgėjiškai?
– Lūžis mano karjeroje buvo dvidešimtmečių rinktinėje. Pamenu, kad tada į stovyklą atvažiavau labai gerai pasiruošęs ir puikios fizinės formos. Susiklostė tokia situacija, kad jau pirmos treniruotės metu atidirbau 2 valandas maksimaliai ir tuomet Pačėsas mane paliko dar vienai treniruotei. Ketvirtos treniruotės valandos metu netaisyklingai nusileidau ant kojos ir patyriau traumą. Iškart jaučiau, kad nutiko kažkas rimto. Kaip paaiškėjo vėliau, vieni raiščiai buvo įtrūkę, o kiti patempti. Pradėjau galvoti, ką daryti, kadangi jau prieš rinktinės stovyklą turėjau neblogų pasiūlymų. Sezoną žaidžiau Palangoje ir nors komanda nebuvo pati stipriausia, bet mano statistika tikrai buvo gera. Kadangi tikrai jaučiausi labai geros formos ir norėjau galbūt dar stipriau užsirekomenduoti, pasitaręs su Pačėsu, nusprendžiau važiuoti. Visą čempionatą atžaidžiau praktiškai su viena koja ir po jo susilaikiau kaltinimų iš to paties Pačėso, kad pralaimėjome per mane. Treneris iki čempionato man buvo labai didelis autoritetas, tad tokie jo žodžiai labai stipriai paveikė. Pikčiausia, kad jis puikiai žinojo mano situaciją ir paskutinėse dvejose rungtynėse dėl penktų vietų, kurios iš esmės jau nieko nelėmė, vienose išvis neleido žaisti, kitose išleido minutei. Tada ir buvo tas lūžis, kai dingo noras žaisti.
– Kaip atrodė pats pasirengimas čempionatui ir T.Pačėso vadovavimas komandai?
– Pačėsas buvo autoritetas numeris vienas. Asistentai jokie neegzistavo, buvo jo žodis ir viskas. Nesvarbu ar tai būtų treniruotė ar kažkas už krepšinio aikštės – jis kontroliavo viską. Man asmeniškai tas jo autoritetas po rinktinės visiškai dingo. Tapau piktas ant krepšinio, tad prasidėjo ir lažybos, ir statymai. Aš galiu drąsiai pasakyti, kad puikiai žinau, ką daro pusė NKL ar LKL komandų. Pačėsas gal ir yra autoritetas, tačiau jis nėra toks krepšinio mylėtojas, kaip dedasi. Dauguma žmonių galbūt bijo pasakyti, tačiau aš galiu drąsiai sakyti, kad koks autoritetas jis man buvo iki čempionato, po jo liko tokia pat tuščia vieta. Puikiai prisimenu, kai pasirengimo metu dėl traumos praleidau kelias treniruotes, ir jis pasakė, kad kas praleidžia kitą treniruotę, iškart važiuoja namo. Aš namo nenorėjau ir buvau treniruotėje. Vaidas Kariniauskas tuomet labai sunkiai sirgo, Rytis Juknevičius buvo irgi patyręs traumą. Pačėsas, garsėjantis tuo, kad laikosi savo žodžio, jiems leido praleisti treniruotę, o aš treniravausi su nutrūkusiais raiščiais. Galiu pasakyti, kad nežaidžiu krepšinio, nes sutikau tokius žmones kaip jis. Jis man pasakė po ketvirtfinalio su italais, kad galiu pamiršti krepšinį ir niekur nebežaisiu. Tuomet tikrai dingo noras sportuoti, pasikeitė ir laisvalaikis, nes supratau, kad aukšto lygio krepšininkas nebūsiu. Iki to amžiaus neturėjau jokių problemų su drausme, o po to sau tikrai leidau jau daugiau.
– Tą vasarą buvo ir dar vienas incidentas, kai iš rinktinės stovyklos buvo pašalinti Tomas Lekūnas ir Edgaras Zinevičius. Kas tiksliai nutiko?
– Įtampa toje rinktinėje buvo didžiulė, krūviai buvo milžiniški. Kažkas tų krūvių neatlaikė ir paliko rinktinę anksčiau, o jie pasižymėjo užklasinėj veikloj, nes nesilaikė drausmės. Kiek pamenu, jiems davė prasipūsti ir tikrai nepasakysiu, kiek tiksliai promilių jie įpūtė, bet po to juos ir pašalino.
– Jūsų karta startavo sidabru Europos šešiolikmečių čempionate, tačiau vėliau skambių pergalių neiškovojo, o ir žaidėjai nepasiekė paties aukščiausio lygio. Kaip manote, kokios to priežastys?
– Mes buvome ta pirmoji karta, susidūrusi su marketinginiu bumu. Atsirado reklamos, agentų kovos, Vilniaus ir Kauno sporto mokyklų konkurencija, visur buvo daug politikos. Žaidėjai buvo pradėti per daug kelti: kalbos, kad Jogėla žais NBA ir panašiai. Dauguma mūsų buvo iš mažų miestelių ir išvažiavę galbūt pamatė kitokio gyvenimo, nustojo laikytis drausmės ir tai automatiškai davė pamoką gyvenime, kad jei kažko nori rimto pasiekti, turi į tai rimtai ir žiūrėti.
– Po dvidešimtmečių čempionato dar buvote išvykęs į Vršaco klubą Serbijoje. Ko pritrūko ten, kad atsigautumėte?
– Išvažiavau po traumos ir tuomet jau tikrai prastos formos. Sutartis buvo iki sezono pabaigos, o atsigavau tik pačioje jo pabaigoje. Nei sau, nei kitiems kažko įrodyti nesugebėjau ir nusprendžiau, kad užteks.
– Po to dar bandėte rungtyniauti „Vilniaus“ klube NKL pirmenybėse. Tai buvo jau žaidimas daugiau savo malonumui?
– Išvažiavau gyventi į Vilnių ir gavau pasiūlymą prisijungti. Tai buvo daugiau tiesiog pabandymas pasportuoti, bet vidury sezono komandą palikau ir tada Islandijoje kamuolį į rankas paėmiau gal po 4 metų pertraukos.
– Galbūt turėtumėte patarimų šiuo metu perspektyviais laikomiems Lietuvos krepšininkams?
– Svarbiausia nekreipti dėmesio į daromą spaudimą, į visus vertinimus, kas geresnis, kas blogesnis. Visi vienu metu išsilygina ir tie, kas dirba daugiausiai, plečia savo požiūrį ir pasiekia daugiausiai. Turime daug pavyzdžių, kai ateina žaidėjai iš niekur ir pasiekia kur kas daugiau nei tie, vadinamieji talentai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.