Ilgamečio LKL žaidėjo maršrutas – iš Prienų į FIBA: Šeškus išleisti nenorėjo, bet sakiau „bauskite, darykite, ką norite, čia mano ateitis“
VIDEO POKALBIS (19)
Prieš metus Gintaras Leonavičius priėmė nelengvą, bet jau brendusį sprendimą baigti krepšininko karjerą. Aštuoniolika metų aikštelėje praleidęs panevėžietis sunkiai tramdė emocijas, kuomet praėjusio ketvirtfinalio metu žinojo, jog žaidžia paskutinį karjeros mačą.
Vis tik 36-erių G.Leonavičius nebenorėjo stebėti, kaip jo karjera nebeina į priekį ir priėmė naują iššūkį. Šiuo metu jis gyvena Miunchene, kur dirba „FIBA Europe“ organizacijoje. Darbas – labai malonus ir teikiantis malonumą, tačiau kol jo koronaviruso akivaizdoje yra mažiau, G.Leonavičius šypsosi, kad pradeda pasiilgti ir aikštės.
„Užtenka, 36 metai, daug atžaidžiau, kūnas jau prašė poilsio. Galbūt dar galėjau žaisti, bet nebesinorėjo matyti savo regreso“, – vis tik pripažįsta jis.
– Gintarai, tai pradžiai papasakokite, kaip atrodo jūsų veikla FIBA organizacijoje?
– Šiuo metu dirbu „FIBA Europe“ padalinyje Miunchene. Mes organizuojame FIBA turnyrus Europoje – klubinius bei nacionalinių komandų. Mes juos organizuojame, prižiūrime, administruojame. Darbas labai įdomus ir dinamiškas, vyksta nuolatinė komunikacija su federacijomis, klubais dėl visokių organizacinių klausimų.
Taip pat daug tenka pakeliauti po įvairias šalis, kur tikrini arenas, viešbučius, žiūri, kaip arenos atitinka tam tikrus FIBA reikalavimus. Aš asmeniškai turiu daug darbo su FIBA valdymo ir administravimo platforma, kur yra visų FIBA turnyrų laikai, struktūros ir panašūs dalykai. Ši platforma yra sujungta su FIBA internetiniais puslapiais ir taip informacija pasiekia krepšinio gerbėjus visame pasaulyje.
Mano oficiali pozicija vadinasi turnyrų koordinatorius. Mūsų pagrindiniai turnyrai yra Europos čempionatai, kvalifikacijos, „langų“ sistema, jaunimo pirmenybės, kurios dabar atšauktos.
Dabar kaip tik turėjau vykti į Lietuvą, kur turėjo vykti dvidešimtmečių pirmenybės, turėjome susitikti su federacija, pasižiūrėti, kaip Klaipėdoje atrodo salės, viešbučiai. Taip pat šalia to sudarinėjame FIBA reitingus, vykdome burtų traukimą ir panašiai.
– Veiklų atrodo tikrai nemažai.
– Veiklų tikrai nemažai, tik dabar viskas sustojo, pradėjau jausti, kad šiek tiek jau pasiilgau krepšinio (Šypsosi). Pats, profesionalaus krepšinio, kur galėčiau žaisti. Kol buvau užsiėmęs, nes dirbu nuo birželio 1 dienos, tai beveik metus, buvo vienaip. O dabar yra daugiau planavimo, organizacinių dalykų, bet tikro darbo nelabai yra, kad būtumei renginiuose.
– Tik dabar nostalgija krepšiniui grįžo ar buvo užuomazgų ir sezono metu?
– Kažkaip nebuvo, buvau užsiėmęs, naujoje veikloje puikiai save realizuodavau ir realizuoju dabar. Nebuvo, kad labai pasiilgau. Užtenka, 36 metai, daug atžaidžiau, kūnas jau prašė poilsio. Galbūt dar galėjau žaisti, bet nebesinorėjo matyti savo regreso.
– Žaidžiant paskutinį sezoną buvote tikras, kad tai yra viskas, ar pasilikote kažkokį šansą dar pažaisti?
– Galiu papasakoti visą procesą, kaip atsidūriau „FIBA Europe“. Prieš trejus metu ji rengė programą „Time Out“, kur buvę krepšininkai arba esami, bet karjeros pabaigoje, norėjo gilinti krepšinio vadybos žinias. Buvo ten žinių krepšininkų, kaip Nachbaras, Welschas, Stipčevičius, Morgunovas, Medvedenka – iš viso buvo apie 60 žmonių. Kad ten patekčiau, turėjau atitikti kai kuriuos reikalavimus, būti baigęs universitetą, patvirtintas federacijos.
Į programą patekau, mokiausi apie pusantrų metų, sezono metu visi kursai vyko online, o vasaromis teko keliauti į renginius ir žinias gilinti ten. Paskutinį darbą teko gintis Ženevoje, pagrindinėje FIBA būstinėje, prieš komisiją. Ten kažkas pamatė, pastebėjo ir kai FIBA ieškojo žmogaus į mano poziciją – aplikavau. Turėjau du interviu ir paskutiniame jau FIBA būstinėje šnekėjausi su vykdančiuoju direktoriumi Novaku. Jie sugalvojo mane pasiimti.
Buvo tokia juokinga situacija, kai pernai dar žaidžiau Prienuose ir Šeškus nenorėjo išleisti manęs į interviu. Sakiau, treneri, bauskite, darykite, ką norite, čia mano ateitis (Juokiasi).
Per paskutines rungtynes, kuomet pralaimėjome tą seriją „Neptūnui“, buvo ir ašarų, aš 18 metų atsportavęs, buvo gaila palikti tą gyvenimą. Bet atsirado tokios galimybės ir tikrai nesigailiu priėmęs tokį sprendimą. Esu labai patenkintas ir puikiai save realizuoju naujame amplua.
– Pasirinkęs tuose FIBA mokymuose, kaip suprantu, iš anksto matėte savo ateitį krepšinio vadyboje?
– Visada žinojau, kad ateis tas momentas. Nebenorėjau vegetuoti, ruošiausi tam, labai norėjau likti krepšinyje, kuris – mano pagrindinė aistra. 30 metų galvojau, ką veiksiu po to. Nebuvau rinktinės žaidėjas, nežaidžiau aukščiausiame lygyje – man reikėjo galvoti, žinojau, kad tas malonumas kažkada baigsis.
– Neteko pamąstyti apie trenerio duoną?
– Mano tėtis buvo LKL treneris daug metų, bet ta profesija, tas nestabilumas, nervai... Man labiau patinka ramus gyvenimas (Šypsosi).
– O kokias studijas esate baigęs prieš tai Lietuvoje?
– Turiu teisės bakalaurą.
– Tai vadybiniam darbui turėtų praversti.
– Taip, tikrai. Kai ruošiausi paskutiniam interviu su FIBA, turėjau skaityti daug nuostatų, vidinį FIBA reglamentą, kur teisinė literatūra. Buvau su ja susipažinęs universitete, aišku, čia – anglų kalba, kitaip, bet vis tiek. Jei tik noro yra, viskas padaroma.
– Sakote, turėjote nemažai kelionių sezono metu. Tai jei šeima tikėjosi, kad baigęs karjerą pabūsite namuose, planas neišdegė?
– Žmona sako: nuo vilko ant lokio (Juokiasi). Būna tų kelionių, į savaitę koks kartas būna, kai reikia nuskristi, pavyzdžiui, į kokią Lenkiją, apsižiūrėti naują areną. Kol žaidėjas būni, daug ko nematai, kokia turi būti švieslentė, aikštelių linijų specifika. Visa tai turi žinoti, rašyti apžvalgas ir spręsti, tinkama ar netinkama.
– Kaip atrodo dabar jūsų darbo diena šiame karantine?
– Kokią šeštą savaitę dirbame namuose, labai stengiamės būti produktyvūs, dirbti, turime nuolatinių susitikimų internetinėse platformose. Strategijos, planavimo vis tiek yra daug.
– Kokių naujų galvos skausmų dabar turi FIBA?
– Dabar išvis sunku kažką planuoti. Neaišku, kokie bus klubų biudžetai, kiek klubų bus suinteresuotų dalyvauti turnyruose, neaiški bus ir federacijų padėtis. Nežinau, matysime. Viską stengiamės planuoti, įvairius scenarijus, bet anksti tikslias gaires brėžti.
– Federacijos kol kas su SOS signalais nesikreipia?
– Kaip tik bendraujame su jomis, galvojame ir apie finansinę pagalbą joms, kad padėtume išsilaikyti. Kažkaip išgyvensime, manau, anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. Krepšinis grįš ir viskas bus gerai.
– Kokios nuotaikos dėl koronaviruso yra pačiame Miunchene?
– Nepasakyčiau, kad viskas yra labai griežtai. Galima su šeima pasivaikščioti, kaukės privalomos tik parduotuvėse ar viešajame transporte. Su šeima būna ir nuvažiuojame kur, čia netoli kalnai, kur nedaug žmonių, daug ežerų, randame, kaip laiką prastumti (Šypsosi).
– Tam, kad pavyktų kompensuoti krepšinio stoką, bent lauko aikštelių tenka paieškoti?
– Surandu, nueiname pasportuoti, stengiuosi ir sūnų sudominti. Kol kas jam įdomu. Kaip ateityje bus, nežinau, stengiuosi nespausti – sudominti. O kaip bus, jis pasirinks pats savo kelią.
– Sezono metu nebuvo minčių bent mėgėjų lygoje išbėgti ant parketo?
– Šiaip tai turėjau. Mane kvietė, nuėjau į keletą treniruočių, grįžau – kelis sutinęs (Juokiasi). Viena priežasčių, kodėl baigiau karjerą, buvo tai, kad turėjau keturias kairio kelio operacijas, tai kažkaip jau jis ėmė nelaikyti. Man maloniau su sūnumi pamėtyti, jį kažko pamokyti, nei kažką įrodinėti pačiam mėgėjiškai. Geriau tada einu į treniruočių salę.
– Lietuvos krepšinį šį sezoną iš šono stebėjote su susidomėjimu?
– Stebiu visas lygas, nes tai mano darbas matyti, kas vyksta krepšinio rinkoje. Įdomu matyti ir kaip buvę kolegos žaidžia. Rungtynių gal stebiu ir ne tiek daug, bet rezultatus, statistiką tikrai pasižiūriu.
– Kaip manote, ar galima tikėtis, kad koronavirusas sugeneruos naujas idėjas, galimai kažkokį prieš sezoninį turnyrą ar kažką panašaus, kad krepšinis grįžtų anksčiau?
– FIBA klubiniai turnyrai – tiek moterų, tiek vyrų, nėra atšaukti, jie – sustabdyti. Komunikuojame su klubais, ar jie norėtų surengti prieš sezoninius turnyrus. Moterų Eurolygoje ir Europos taurėje liko po 8 komandas, FIBA Europos taurėje – 4, tai vieni nori organizuoti, kiti – kad viskas būtų baigta.
Pavyzdžiui, FIBA Europos taurės finalo ketvertą organizuoti nori Izmiro „Pinar Karšiyaka“. Yra susidomėjimas. Lygiai taip pat Čempionų lygoje planuojame finalo aštuonetą. Tai mes konsultuojamės su klubais, pateikiame tai FIBA valdybai ir ji sprendžia kaip viskas bus.
Aišku, man labai gaila, kad organizuojame šešiolika jaunimo turnyrų ir viskas atšaukta. U20 kartai išvis viskas nusibraukia. Kai dirbu su jaunimu, man patinka matyti, kaip žaidėjai myli krepšinį, dar yra nesugadinti pinigų, turi aistringas akis. Bet visų pirma yra žaidėjų ir sirgalių saugumas.
– Kaip pats matote, ar vokiečiai nusiteikę pratęsti vyrų pirmenybes?
– Aš mačiau, kad jie nusiteikę. Vieni klubai nori baigti čempionatą, kiti – ne. Mačiau, kad jie nori surengti viename mieste aštuonių komandų turnyrą. Aišku, vėl be žiūrovų. Bet krepšinis žaidžiamas dėl žiūrovų. Nelabai žinau vidinių dalykų, bet jie siekia pratęsti.
– Dėl žiūrovų kai kurioms lygoms, matyt, gali tekti nusiteikti, kad net kitą sezoną teks startuoti be jų, kaip bebūtų nemalonu.
– Taip, kiek bendravau su Prancūzijos federacija, ten gali būti labai sudėtinga. Iki 2021 m. tikėtis, kad salėse bus žiūrovų, yra sunku. Saugumas yra pirma.
Norėdami komentuoti prisijunkite.