Prieš maždaug 20 metų mažas berniukas degančiomis akimis žengė į Kauno sporto halę. Jam tai buvo kažkas ypatingo – iki tol Kauno „Žalgirį“ jis matė tik televizoriaus ekrane.

Tuo metu gauti bilietus į rungtynes lengva nebuvo, o ypač – Eurolygos, tačiau mamos laimėta loterija leido jam pamatyti savo mėgstamiausią komandą. Triukšminga atmosfera, pergalė ir sudėtingas išvažiavimas namo po mačo – tai su šypsena dabar miglotai prisimena jis.

Tas berniukas buvo Edgaras Ulanovas.

„Net neatsimenu nei kokie metai buvo, nei prieš ką „Žalgiris“ žaidė. Prisimenu tik, kad laimėjo ir buvau labai laimingas, gavęs galimybę apsilankyti rungtynėse.

Halė Eurolygoje būdavo pilna, tai ir bilietai tuo metu mūsų šeimai buvo brangūs. Bet taip gavosi, kad laimėjome bilietus, nors loterijose retai kada to tikiesi“, – šypsosi dabar jau buvęs žalgirietis.

Edgaras – tikras kaunietis, kuriam „Žalgiris“ reiškė daug. Atėjus Eurolygos arba Lietuvos krepšinio lygos grandų kovoms jis sumaigydavo televizoriaus pultelį ir rasdavo kanalą, kuriame rodydavo rungtynes. Žaliai–baltas širdyje jis buvo nuo mažų dienų.

„Aišku, mama nebūdavo patenkinta, ypač jei rungtynės vykdavo vėliau – reikėdavo keltis į mokyklą. Bet vis tiek žiūrėdavau ir niekada svarbių mačų nepraleisdavau“, – dabar prisimena jis.

Jei reikėtų vardinti nepamirštamus „Žalgirio“ mačus, klubo sirgaliai tikrai paminėtų ir 2004-ųjų košmarą Tel Avive. Nors teko matyti eilę rungtynių, to Dericko Sharpo tritaškio ir prarasto šanso Edgaras užmiršti negali iki šiol.

„Ryškiausias to meto atsiminimas – pralaimėjimas „Maccabi“. Tada nemiegojau pusę nakties ir verkiau. Tai man ilgam įstrigo. Mama mane naktį ramino, kad eičiau miegoti, bet buvo žiauriai liūdna. Sezonas su Saboniu, toks pralaimėjimas... Buvo labai daug ašarų“, – lyg šiandien viską atsimena jis.

Ulanovas

Mažo berniuko svajonė patekti į „Žalgirį“

Kauno krepšinio mokykla tradiciškai dairėsi potencialo turinčių vaikų, kurie pradėtų savo kelią krepšinyje. Edgaro mama norėjo, kad šis grotų akordeonu, tačiau jis pats mamos ranką tempė link krepšinio salės. Galiausiai mama nusileido ir taip E.Ulanovas pradėjo semtis krepšinio pamokų iš Kazio Maksvyčio.

„Tuo metu nelabai supranti, kas vyksta, tik tarpusavyje gali sakyti „kai užaugsime, žaisime „Žalgiryje“. Visi taip šnekėdavo. Aš taip įsivaizduoju, kad ir dabar taip yra, visi turi tą svajonę, visi įsivaizduoja save čia. Tik kai vyresnis tampi, pradedi logiškiau galvoti, ar bus tų šansų, ar bus sudėtingesnis kelias. Normalu, vaikai visi svajones turi.

Mes kadangi kauniečiai turime vieną savo mėgstamiausią klubą, ta svajonė yra natūrali“, – vaikiškas mintis ir tikslus apibūdino jis.

Darbas laukė ilgas, o kasdien dirbti vis daugiau motyvuodavo sveika konkurencija su Arvydo Sabonio krepšinio mokykla arba Kaune geriau žinoma kaip „Sabonine“. Motyvuodavo ir nuolat koridoriuose matomos Kauno krepšinio mokyklą baigusių žalgiriečių nuotraukos.

„Būdavo visada įdomu pažiūrėti, pagalvodavai: kaip būtų smagu, jei tavo nuotrauka kažkada būtų čia pakabinta. Dabar jau senokai ten buvau, bet tikiuosi, gal kažkur kamputyje yra ir mano nuotrauka pakabinta“, – šypsosi Edgaras.

Pirmąsyk iš arčiau su „Žalgiriu“ jis susipažino būdamas 17-os – vienoje krepšinio stovykloje. Tada susitikus Paulių Jankūną E.Ulanovo galvoje šmėstelėjo mintis – kaip smagu būtų su juo dar susitikti aikštelėje. Vis tik pernelyg įsisvajoti jis sau neleido. Nors svajonę galiausiai sunkiu darbu įgyvendinti pavyko.

„Toje stovykloje susitikome su Pauliumi Jankūnu. Atsimenu, kad buvo žiauriai smagu sportuoti kartu, pamatyti, kaip žaidžia ir bendrauja žalgiriečiai. Aišku, tuo metu buvo ne tik Paulius: ir Lavrinovičiai, ir Javtokas. Man tada buvo galimybė treniruotis šalia ir kažkaip galvojau: kaip būtų smagu pakliūti į „Žalgirį“ ar žaisti kažkur kartu. Ir taip gavosi, kad vėliau kartu su Pauliumi kelerius metus žaidėme Kaune“, – realizuotą mintį įgarsino E.Ulanovas.

Ulanovas

„Žalgirio“ marškinėlių reikšmė ir išsisukimas nuo Vilniaus

2010 metais E.Ulanovas dėjo pirmą laiptelį tikslo link – tapo „Žalgirio“ sistemos dalimi ir prisijungė prie dublerių.

Tačiau viskas taip paprasta nebuvo. Tuo metu 18-metį viliojosi Vilniaus „Rytas“ ir tik pasikalbėjęs su Pauliumi Motiejūnu Edgaras sulaukė patvirtinimo: gerai, ateik, lik pas mus.

„Reikėjo ir mano paties pastangų, kad ten patekčiau. Gerai, kad radome bendrą kalbą su Pauliumi, nes turėjau pasiūlymą vykti į priešininkų miestą. Visada norėjau būti „Žalgirio“ sistemos dalimi.

Aišku, supratau, kad tas prisijungimas nieko negarantavo. Ilgalaikiai 5 metų kontraktai neduoda jokių garantijų ir debiutas dubleriuose man daug pasakė, kad kelias laukia ilgas, nes vėliau blaškiausi po Lietuvą, kol tik penktais metais prisijungiau prie pagrindinės komandos“, – realybę nupasakojo jis.

Atėjus komandos vadovams ir naujokams išdalijus marškinėlius, jaunuoliai pasipuošę jais išdidžiai žingsniavo „Kaustos“ koridoriais. E.Ulanovas juokiasi, kad dabar juokinga žiūrėti nuotraukas, kurias tuo metu jie darėsi ir gal gerai, kad jos liko mamos archyvuose, o ne instagrame, kaip nutiktų dabar.

„Su komandos draugais užsidėdavome tuos marškinėlius, vaikščiojome, juk tas „Žalgirio“ užrašas yra ne juokas. Vaikščioti po „Kaustą“, kur yra iškabinti „Žalgirio“ užrašai, su tokiais marškinėliais buvo geras jausmas“, – pripažino jis.

Turbūt visi „Žalgirio“ sistemoje žaidę žaidėjai patvirtintų, koks jaudulys sukausto, kai pamatai, jog tavo rungtynes stebėti ateina pagrindinės komandos treneriai. Iš to jaudulio kažkas susikausto, kažkas bando pasirodyti, kuo yra geresnis už kitus. Bet dabar tokius bandymus Edgaras prisimena su juoku.

„Kvailas jauno žmogaus mąstymas, kad jei kažką mandro padarysi, tai pakvies tave į treniruotę. Dabar tik supranti, jog taip nebūna (Šypsosi). Norėdavosi kažką parodyti, kad tą, aną moki geriau, kartais ir koją tai pakišdavo iš to noro – kaip tik nesigaudavo geriau. O dar ir draugai, šeimos nariai atvykdavo, norėdavosi, kad po rungtynių gerą žodį pasakytų.

Bet treneriai greitai pastatydavo į vietą, sakydavo, kad nekreiptume dėmesio, darytume, ką turime daryti“, – sako jis.

Ulanovas

Su kaupu išnaudotas avansas

E.Ulanovas, keliaudamas atmintimi 10 ir daugiau metų atgal prisimena, kad nei pats, nei aplinka jame didžiulio talento nematė. Galbūt vienintelis žmogus, juo tikėjęs ypatingai, buvo K.Maksvytis, eilę vasarų treniravęs „auksinį“ jaunimą.

„Jis buvo mano pirmas treneris, kartu viską praėjome krepšinio mokykloje, tada – rinktinėse. 15-mečių rinktinėje galbūt buvau paimtas labiau su avansu, nežinau, po to 16-mečiuose irgi buvau tas, kuris neverčia kalnų. Tuo metu treneriui galima buvo rinktis iš labai daug žaidėjų, mūsų stovyklose buvo velniškai daug gerų žmonių“, – K.Maksvyčio suteiktas progas vertina jis.

Labiau tikėti savimi Edgaras pradėjo sulaukęs 19–20 metų, kuomet ir bendraamžių tarpe, ir klubiniame krepšinyje pradėjo rodyti geresnius rezultatus.

Tuo metu E.Ulanovas atstovavo Kauno „Baltams“, Pasvalio „Pieno žvaigždėms“, Panevėžio „Lietkabeliui“, kuriems buvo skolinamas. Geriausias jo etapas iš šių praėjo Panevėžyje, kur puolėjas metė po 12,1 taško ir atkovodavo 5,2 kamuolio.

„18-mečių tarpe irgi buvau neišsiskiriantis – buvo geresnių. Bet po to kažkaip 19-mečių, 20-mečių čempionate pradėjau žaisti geriau, pradėjau rungtyniauti LKL ir sekėsi neblogai, mečiau apie 10 taškų. Natūralu, kad pradėjau galvoti, jog galiu dėti žingsnius vyrų krepšinyje ir siekti kažko ten.

Statistika tapo jau geresnė ir paprastam žmogui labiau matoma. Smagu būdavo pasirinkti tuos skaičius, bet vėliau imi suprasti, kad tie skaičiai ne tokie ir svarbūs, kad kituose dalykuose reikia pasitempti, kad ir kiti dalykai – ne mažiau svarbūs“, – besikeitusį požiūrį akcentavo jis.

Ulanovas

Jei ne pro duris, tai pro langą

E.Ulanovas puikiai žinojo, kad ilgalaikis kontraktas su „Žalgiriu“ jam garantijų nesuteikė, tačiau augęs tikėjimas savimi augino ir tikslą vis tiek patekti į pagrindinę svajonių komandos sudėtį. Vis tik laikas bėgo: baigėsi pirmieji kontrakto metai, antrieji, tretieji, ketvirtieji puikiai prabėgo Klaipėdos „Neptūne“, o patekus į Eurolygą K.Maksvytis viliojo auklėtinį likti ir gauti svarbią rolę jo komandoje.

Tačiau tuo metu E.Ulanovas sulaukė ir „Žalgirio“ kvietimo. Kvietimo, kurio atsisakyti niekaip negalėjo, nepaisant to, kad aplinka jį įspėjo, kad šis gali nudegti.

„Per tuos metus, kai buvau skolinamas, buvo minčių visokių: kad nepavyks, kad į užsienį reikės vykti – bandyti per kitą pusę. Keli sezonai buvo nelengvi, ypač kai reikėjo išvykti iš Kauno pirmus metus po „Baltų“ – į Pasvalį ir Panevėžį. Buvo nelengva, o ir komandos gerai nežaidė.

Viskas pilnai sugrįžo, kai nuvykau į Klaipėdą, pavyko ir tą patį „Žalgirį“ keliskart apžaisti, ir prieš „Rytą“ laimėti. Vieningoje lygoje pora gerų komandų nugalėjome, žaidėme Europos taurėje ir tada supratau, kad nėra ko bijoti ir dvejoti – viskas momentais sekasi neblogai.

Mano tikslas buvo žaisti „Žalgiryje“ ir aš supratau, kad tai penkti metai – gal jei aš šansu nepasinaudosiu dabar, jo daugiau nebeturėsiu. Bet kokia kaina to norėjau. Ir agentas, ir Kazys rimtai prašė pasvarstyti, nes ir Eurolyga laukė, ir LKL – turnyrai tie patys, minučių skaičius ir rolė švietėsi didesni.

Bet ir šeimos nariams, ir draugams, kurie patarimus duodavo, pasakiau, jog viskas, atėjo laikas išsikovoti vietą. Anksčiau ar vėliau reikės praeiti konkurenciją ir išsikovoti, nes jei neisi – nesužinosi. Tuo metu vis tiek buvau nemažai patyręs, matęs aukšto lygio rungtynių, nebuvau greitai įmestas iš dublerių kaip perspektyvus žaidėjas, iš kurio labai daug tikisi. Pas mane situacija buvo kita, reikalavimų didelių nebuvo, niekas man nieko negarantavo. Nejutau iš šalies spaudimo, žinojau, kad reikia gerai dirbti, parodyti, kad esu už kai kuriuos kitus geresnis. Žiauriai džiaugiuosi, kad mano sprendimas pasiteisino ir gavosi viskas gerai“, – drąsiu sprendimu dabar didžiuotis gali puolėjas.

Kariniauskas, Ulanovas

„Pagaliau“

2014-ųjų vasaros pabaigos E.Ulanovas laukė nekantriai. „Žalgiris“ rinkosi į treniruočių stovyklą, o su komanda pažindintis atvyko ir jos nariu tapęs Edgaras.

Pažiūrėjus į vieną šoną – būrys žurnalistų, apspitusių vos trenerio asistento darbus pradėjusį Šarūną Jasikevičių. Kitoje pusėje – Darius Songaila ir iš Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) atvykęs Jamesas Andersonas. Trečioje – Paulius Jankūnas. Tas pats žmogus, kurį pamatęs prieš 5 metus Edgaras pamanė, kaip smagu būtų žaisti kartu.

„Buvo visiškas kosmosas. Galvojau: pagaliau pagaliau! Smagu buvo ir tada, kai pirmą treniruotę žurnalistai pašnekino, paklausinėjo.

Apskritai pirmosiomis savaitėmis ar net mėnesiais ruošiesi, žaidi ir net negali patikėti, kad tai iš tiesų vyksta“, – tuometines emocijas apibūdina jis.

Puolėjo laukė ir debiutas Eurolygoje. Edgaras prisimena kaip dabar – jis buvo įsitikinęs, kad šanso dar reikės palaukti, nes savo vertės jis nėra įrodęs, tačiau pačios pirmos sezono rungtynės su Madrido „Real“ privertė jo pulsą pakilti dar neišėjus ar parketo.

„Buvo rungtynių, kur manęs neregistravo arba gaudavau laiko antroje mačo dalyje. O čia pirmas kėlinys ir net negalėjau patikėti, kad man sako eiti į aikštę. Neturėjau tokių minčių. Eurolyga, „Real“ ir dar Madride!

Maniau, kad man reikės ilgai ir nuobodžiai laukti šanso, bet kažkaip įsiliejau į rotaciją, gaudavau, kad ir 15 minučių, o prie geresnio žaidimo – 20. Net nekalbu apie gynybą, kai dengti reikia tokius žaidėjus, kokius tik per televizorių esi matęs, yra kosmosas. Bet prie visko pripranti natūraliai, supranti, subręsti, tokie jau pirmi kartais“, – šypsosi E.Ulanovas.

Kosmosas – žodis kurį Edgaras dažnai kartoja apibūdindamas tai, ką išgyveno per šiuos metus. Jam tai išties turėjo ypatingą reikšmę, kadangi E.Ulanovas niekada nepamiršo, jog dar ne taip seniai tai jam rodėsi tik nekalta svajone. 

Krikštą gavęs E.Ulanovas tada sužaidė 8 minutes ir pelnė debiutinį tašką, o „Žalgiris“ pralaimėjo 71:80.

Ulanovas

MVP kraitis

Per savo karjerą E.Ulanovas naudingiausio žaidėjo statulėlių yra sukaupęs ne mažiau nei LKL titulų. Triskart jis tapo Karaliaus Mindaugo taurės (KMT) MVP, kartą – Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės MVP ir dar dukart – LKL finalų naudingiausiu.

Atsitiktinumas, o gal tendencija?

E.Ulanovas sako, kad prie to stipriai prisidėjo suvokimas, kaip reikia pasiruošti atsakingoms rungtynėms ir nepasiduoti kalboms, kad pergalė bus lengva.

„Kai ateina svarbiausi mačai, kažkaip taip gaunasi, kad ir koncentracija didesnė, ir pasiruošimas. Bijau sumeluoti, bet berods antrais–trečiais metais „Žalgiryje“ man sunkiai sekdavosi rasti balansą. Buvau atkreipęs dėmesį, kad kai baigiasi Eurolyga, lieka tik LKL, reikia neatleisti vadelių, nes iš šono eina kalbos: jūs būsite pirmi, nebus jums čia varžovų atkrintamosiose, nebent finale sunkiau. Tai kažkaip norėdavosi dar pakelti lygį aukščiau ir metus uždaryti stipriau. Paskutiniais metais tai neblogai gaudavosi.

O taurė yra vienos rungtynės ir per jas gali visko įvykti. Nuo pat pirmų minučių, net nuo pirmadienio, kai pradedi ruoštis savaitgaliui, įjungi kitą režimą ir kitą mąstyseną. Tas irgi padėdavo palaikyti geresnį individualų pasiruošimą“, – priežastį įvardina buvęs žalgirietis.

Ulanovas, Jasikevičius

Vertas/nevertas pusės milijono

Kai prieš dvejus metus E.Ulanovas dėjo parašą ant naujos sutarties su „Žalgiriu“, mėgstantys skaičiuoti svetimus pinigus iškart ėmė svarstyti, vertas jis 500 tūkst. eurų algos ar ne?

Vis tik tendencija būdavo tokia, kad sezono pradžioje stringant, kalbos paaštrėdavo, o kuomet E.Ulanovas tapdavo pergalių kalviu antroje sezono dalyje, viskas staiga nutildavo ir jokių klausimų niekam nebekildavo.

Žinoma, klausyti tokių dalykų gal ir nėra malonu, tačiau Edgaras sako, kad niekada dėmesio į šiuos svarstymus nekreipė. Jo mintyse tvyrojo viena – kaip tapti geresniu pačiam ir geresne paversti komandą.

„Niekada nekreipiau dėmesio. Tai pro akis praeidavo ir verčiau stengdavausi žiūrėti, ką galiu pagerinti aikštelėje, nes pašalinės mintys jokiais būdais negali padėti.

Jei sunkiau sekdavosi, apmąstydavau, kaip psichologiškai geriau pasielgti, į kokias situacijas nereaguoti ar reaguoti, kaip pradėti nuo paprastesnių dalykų: nuo paraginimo kitam, ištiestos rankos, atkovoto kamuolio. Supratau, kad vėliau ateis ir taškai, ir kiti statistiniai rodikliai.

Daug treniravausi, išliejau prakaito, daug patyriau ir iš fizinės, ir psichologinės pusės, buvo ir gerų, ir blogų momentų. Jei dar būčiau pradėjęs galvoti, ar esu kažko vertas... Nemanau, kad verta tą daryti“, – mano jis.

Pakilimų ir nuopuolių išvengti neįmanoma, sako Edgaras. Taip buvo ir jam, ir „Žalgiriui“. Nepaisant visko, šie šešeri metai buvo labai smagūs, nors ir sunkūs tuo pačiu. Vis tik per juos pavyko nuveikti dalykų, kurių sirgaliai laukė kelis dešimtmečius.

„Labai greitai viskas pasikeitė, pradėjome rodyti geresnį žaidimą, atsigavo „Žalgiris“ ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir organizacijoje. Viskas sparčiai ėmė kilti, sirgaliai ėmė masiškai eiti į rungtynes, žiniasklaidai irgi atsirado labai daug darbo, nes žmonėms pasidarė įdomu.

Aš atėjęs čia nežinojau, ko laukti, džiaugiausi gaudamas šansą, o kai kontraktą pratęsiau, buvau tiesiog laimingas. Reikia dabar džiaugtis tuo, ką klubas pasiekė, bet jei buvo sunku tai išsikovoti, tai dabar ne ką lengviau bus tai išlaikyti. Visiems kartu – sirgaliams, organizacijai – reikės laikyti tą lygį, kokį turime“, – pripažino jis.

Ulanovas

Komandinės dvasios galia

Pergalingas metimas Malagoje 2017-aisiais, vėliau – blokas namie prieš tą pačią „Unicaja“ , o kur dar Jameso Andersono metimas, atvedęs „Žalgirį“ į Eurolygos „Top 16“ etapą. Nepamirštamus epizodus vardino E.Ulanovas.

„Iki šiol jaučiu, koks jausmas tvyrojo tada ant suoliuko ir kokia buvo panika, kad galima iškristi į Europos taurę. Niekas negalėjo pagalvoti, kad gali būti toks kosmosas ir gali tekti ten žaisti „Žalgiriui“, – J.Andersono išgelbėjusį šūvį prisiminė jis.

Nors būta ir nesėkmių, ir pralaimėtų taurių, blogus dalykus Edgaras stengiasi pamiršti.

Jis iš „Žalgirio“ išsineša ir svarbią pamoką – kokią jėgą turi tvirtas komandinis ryšys. Tik jo dėka žalgiriečiai pasiekė Eurolygos finalo ketvertą bei atkrintamąsias, mano ilgametis klubo žaidėjas.

„Pamačiau, kad labai daug duoda rūbinės stiprybė, komandinis ryšys, ypač – kai yra sunku. Darbas kartu, o ne darymas avantiūrų bei improvizacijų, kai nesiseka. Susėdimas kartu, nebadymas pirštais ir pripažinimas, kas yra negerai. Ėjimas kartu, stūmimas vieniems kitų į priekį.

„Žalgirio“ stiprybė visada buvo komandinis žaidimas. Kartu kartu! Kartu laimėti, kartu pralošti, kartu srėbti problemas ir kartu džiaugtis“, – įskiepytą pamoką, kurią prisimins visada, pažymi jis.

Ulanovas

Iki, „Žalgiri“

28-erių puolėjas jau kurį laiką brandino mintį: gal jau laikas pabandyti laimę kitur? Tačiau tam jis prisiruošė dabar, pasirašydamas sutartį su Stambulo „Fenerbahče“ klubu.

Variantų išvykti jis turėjo ir pernai, ir užpernai, tačiau jautė, kad šią vasarą atėjo geriausias laikas žengti žingsnį į priekį karjeroje.

„Visi kalba apie „Žalgirį“ kaip apie stiprią organizaciją, bet „Fenerbahče“ irgi yra stipri, kiek žinau, ji glaudžiai bendrauja ir su „Žalgiriu“, vieni apie kitus atsiliepia labai gerai. Pats klubas pastaraisiais metais rodė gerą lygį, išeidavo į finalo ketvertus, atkrintamąsias, tas pats Turkijos čempionatas bus velniškai stiprus, komandos komplektuojasi superinėmis pavardėmis. Mano karjeroje tai žingsnis į priekį“, – mano E.Ulanovas.

Jis rinktinės stovyklos metu spėjo ir trumpam nuskristi į Stambulą, kur perėjo medicininę patikrą ir susipažino su nauja savo ekipa.

„Mane labai šiltai priėmė, man patiko pabendrauti, radome kalbą ir net panašumų, susijusių su „Žalgiriu“: kaip ruošiamasi dirbti, sportuoti, kadangi treneris Željko buvo panašus į Šarą. Bet dabar verčiasi naujas lapas tiek „Žalgiryje“, tiek „Fenerbahče“, keitėsi ir treneriai, ir branduolys.

Fanai fanai... Labai didelis dalykas! „Fenerbahče“ turbūt turi didžiausią sirgalių bazę Europoje, vien socialiniuose tinkluose dėmesys yra nemažas. Atmosfera arenoje, kiek pats žaidžiau, ten puiki. Tik dabar klausimas, ar iškart, ar po Naujųjų, ar kada teks ją pamatyti“, – dėl koronaviruso kilusią nežinomybę omenyje turėjo E.Ulanovas.

Juokais jis gali pasakyti, kad monotonijos ir keturių ratų LKL reguliaraus sezono kovų nepasiilgs, tačiau visa tai – smulkmena, kurią ateityje galbūt kaip tik prisimins geruoju. Visą karjerą Lietuvoje praleidęs E.Ulanovas ne iš tų, kurie tik svajotų milžinišką Stambulą ir lengvai pamirštų tai, kas tėvynėje sava ir miela.

Paklaustas, ko ilgėsis labiausiai, jis vardina kelis paprastus dalykus. „Pasiilgsiu paprastumo, lietuvių, to paprasto mentaliteto, mažų kamščių, rudens ir žiemos pilkų dienų“, – pripažįsta jis.

Iki „Žalgiri“.

Nauja kelionė Stambule prasideda.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra