Gudrusis lapinas surado ramybės uostą

Sergejus Jovaiša ilgam apsistojo gimtuosiuose Anykščiuose. Pasiekęs šlovės viršūnes krepšinio aikštėje, vienas geriausių visų laikų “Žalgirio” žaidėjų, šiai komandai atidavęs 17 metų, dabar dirba treneriu ir tikisi, jog galbūt kada nors jam bus patikėta treniruoti ne tik Anykščių komandą.

Auksinių “Žalgirio” laikų herojaus gyvenimas - tarsi dvi knygos dalys. Gudriuoju lapinu vadintam S.Jovaišai krepšinio aikštėje, regis, viskas klostėsi lengvai. Sunkiausių išbandymų jis patyrė asmeniniame gyvenime. Tačiau tvirtas sportininko charakteris jam leido įveikti ir šiuos sunkumus.

Išgyvenimų nuosėdos liko

Pasaulio ir Europos čempionas, olimpinių žaidynių prizininkas, buvęs ilgametis “Žalgirio” krepšininkas S.Jovaiša 1998 metų pavasarį iš Vokietijos grįžo gyventi į Lietuvą. Du aukštojo mokslo diplomus turintis S.Jovaiša dirbo ir garsiojoje “Avia Baltikos” bendrovėje, ir Valstybinėje lošimų priežiūros komisijoje. Pastaroji buvusiam krepšininkui suteikė daug išgyvenimų.

“Skaudžiausios man temos yra kitų išgalvotos, nes aš nesu niekam nusikaltęs. Viskas baigta, bet nuosėdos liko”, - liūdnai kalbėjo S.Jovaiša, savo garbę ir orumą apgynęs teisme.

Prakalbęs apie krepšinį ir savo šeimą - žmoną Neldą, penkerių bei ketverių metų dukras Urtę ir Justę - buvęs žalgirietis tampa atviras ir iškalbingas. Anykščiuose Jovaišų šeima įsikūrė Neldos pasiūlymu. Ji atrado ir sklypą miesto pakraštyje, kuriame šeima pasistatė rąstų namą, o šalia jo - ir pirtį.

Su didele meile S.Jovaiša pasakojo ir apie Vokietijoje gyvenančias dvi dukras iš pirmosios santuokos - 27 metų Laurą ir 17-metę Agnę. Laura šiuo metu grįžusi į Lietuvą, užvakar ji dalyvavo tėvo 50-mečio šventėje.

S.Jovaišai 50 metų sukako gruodžio 17 dieną. Savo jubiliejaus šventę jis surengė pirmąją 2005 metų dieną Anykščiuose, kur ta proga vyko “Žalgirio” veteranų ir Anykščių ekipos rungtynės. Jose dalyvavo daugelis Seržo, kaip jį vadina draugai, bendražygių, buvusių krepšininkų iš senojo “Žalgirio”.

Gyvenime keistų tik detales

- 50 metų žmogui - daug ar mažai?

- Mane apėmęs keistas jausmas. Pažiūriu į pase įrašytus skaičius - lyg ir daug, bet širdyje metų nejaučiu. Man yra įstrigę buvusio garsaus NBA žaidėjo Lario Berdo žodžiai, pasakyti per Barselonos olimpiados rungtynes tarp Lietuvos ir JAV rinktinių. Amerikiečiams metant baudas, stovėjau šalia jo. Ir jo, ir mano karjera jau ėjo į pabaigą. Sakau jam: “Atsimeni, kai mes anksčiau žaidėme, koks buvo gražus gyvenimas”. O jis sako: “Kodėl buvo - ir dabar gyvenimas gražus”. Iš tiesų dabar, kai perkopiau 50 metų, net atsirado polėkis žaisti, todėl šiemet dalyvausiu Lietuvos veteranų čempionate, padėsiu anykštėnams, kurie subūrė komandą. Kad tik sveikatos būtų.

- Jeigu galėtumėte laiką sugrąžinti atgal, ar norėtumėte savo gyvenime ką nors pakeisti?

- (Po ilgos pauzės.) Dabar, kai turiu daug patirties, kai kurias gyvenimo detales galbūt pataisyčiau. Manau, reikėjo gyventi kokybiškiau. Bet klaidos padaromos dėl jaunystės. Vis dėlto esminių klaidų, dėl kurių reikėtų keisti viską, turbūt nesu padaręs.

Vokietija netraukė

- Gyvenote Vokietijoje, dirbote Kaune, po to - Vilniuje. Kodėl vis dėlto pasirinkote Anykščius?

- Gyvenimas mums suteikė pasirinkimo laisvę ir mūsų pasirinkimas buvo čia. Gyvenome Kaune, Vilniuje, taip pat - pas Neldos tėvus, bet norėjome savo vietos, savarankiškumo. Savo namuose, jaučiamės labai gerai.

- Ar čia bus tas ramybės uostas, kuriame norėsite praleisti antrąją savo gyvenimo pusę ir sulaukti senatvės?

- Tikrai. Pastaraisiais metais mes su Nelda truputį pavargome kraustydamiesi iš vienos vietos į kitą. Atsibodo. Jau buvome atsidūrę kryžkelėje, galvodami, kur mums dėtis. Kartą atvykus aplankyti mano sesers į Anykščius, Neldai ir kilo mintis įsikurti čia. Iš tiesų čia bus mūsų ramybės uostas. Gera, kai sėdime visi ir grožimės pro langus atsiveriančiais vaizdais. Dukros čia jaučiasi gamtos lyderėmis.

- Kodėl nelikote gyventi Vokietijoje?

- Jaučiau, kad manęs čia laukia Nelda (juokiasi). Žinojau, kur grįžtu - į gimtinę. Netraukė manęs Vokietija, nors jau buvau įpratęs prie vokiško gyvenimo stiliaus. Aš esu komandos žmogus - man reikia šalia turėti draugus, artimuosius, jausti jų buvimą. Vokietijoje trejus metus gyvenau vienas, man tai buvo kankynė. O dabar visada esu laukiamas savo namuose, man čia gera.

Užtenka to, ką turi

- Ar nesigailėjote, kad gimėte 10-15 metų per anksti? Jūsų talentas šiais laikais padėtų uždirbti milijonus.

- Tokios mintys prie stalo yra praslydusios. Mano laikais tokių kontraktų, kokie yra pasirašomi dabar, nebuvo. Juk dabar ir vidutinių galimybių žaidėjai daug uždirba. Bet man užtenka to, ką turiu. Su žmona nesame tinginiai, nemiegame pakampėse, po truputį krutame ir šį tą turime. Mums užtenka. Tegul visi tiek turi, kiek mes, ir bus gerai. Be to, būtų neįdomu, jeigu viskas būtų padėta ant lėkštutės ir nieko nereikėtų veikti. Tik žmona norėtų pasaulio pamatyti. Aš esu jau daug matęs, o ji dar nespėjo pakeliauti. Tačiau kelionių kol kas negalime sau leisti.

- Ar gatvėje Jus vis dar atpažįsta žmonės?

- Vieną kartą labai juokiausi, kai du paaugliai kalbėjosi: “Žiūrėk, čia tas, kur “Krepšinio pasaulyje” rodo”. Jie manęs nematė žaidžiančio, tik įsiminė, kai su Vidu Mačiuliu vedėme laidą. Tačiau Lietuva - krepšinio šalis, todėl vidurinės, vyresnės kartos žmonės, kurie sirgdavo už “Žalgirį”, mane atpažįsta. Neretai dar ir replikuoja, kad atrodau taip pat, kaip anksčiau. Bet aš nesijaučiu kitoks nei kiti krepšininkai - kažkada žaidžiau, sekėsi, ir tiek. Išskirtinis yra tik Arvydas Sabonis.

- Bet Jūs esate išrinktas į geriausių visų laikų “Žalgirio” žaidėjų dvyliktuką.

- Dėl to smagu. Bet žaisdamas stengiausi ne dėl to, kad kada nors kur nors mane išrinktų. Tiesiog kovodamas visada jaučiau būtinybę laimėti.

Įdėdavo į krepšį nuo baudos linijos

- Rimas Kurtinaitis apie Jus sakė, kad sugebėdavote į CSKA krepšį įmesti 25 taškus, atkovoti 13 ir perimti 8 kamuolius, tačiau aikštę palikdavote beveik nesuprakaitavęs. Ar tikrai visuomet galva žaisdavote daugiau negu kojomis?

- Na, sušildavau per rungtynes. Kai manęs klausia, kuo dabartinis krepšinis skiriasi nuo mūsų laikų, pirmiausia atsakau, jog greičiu ir atletiškumu. Bet būtų neteisinga teigti, kad mes fiziškai nebuvome pasirengę. Dainius Šalenga vienais metais tapo oro karaliumi, kai įdėjo į krepšį atsispyręs nuo baudos linijos. Aš tą patį padarydavau užmynęs pusę pėdos ant baudos linijos, o Algimantas Baziukas įdėdavo ir visai tos linijos neužmynęs. Tik niekas tuomet tokių dalykų nefiksavo. Nežinau, kiek dabar krepšininkai šoka iš vietos ir per kiek laiko nubėga 30 metrų, bet neabejoju, kad rezultatai būtų visiškai panašūs. Juk norint pasiekti rezultatų, privalėjome būti gerai pasirengę fiziškai. Aš su 200 kg štanga pritūpdavau. Sergejus Belovas man kartą tai pademonstravo - sverdamas 80 kg, jis su 200 kg štanga atsitūpdavo ir atsistodavo. Todėl ir aš pradėjau taip treniruotis, kol galėjau tą patį padaryti. Įdomu, ar dabar atrastume daug krepšininkų, kurie su 200 kg štanga kelis kartus pritūptų ir atsistotų? Tad kojos irgi turėjo darbo.

- Kodėl Aleksandras Gomelskis jus praminė gudriuoju lapinu?

- Turbūt aš jam toks atrodžiau. Kam be reikalo bėgioti, jeigu gali sugalvoti ir atlikti tai mažesnėmis pastangomis? Atspėdavau varžovų veiksmus, jausdavau, kur bus perduodamas kamuolys, bet tai atėjo kartu su patirtimi. Dėl to, kad žaidžiau ne tik kojomis, bet ir galva, esu dėkingas šviesios atminties treneriui Stepui Butautui. Jis įdiegė supratimą, kad žaidžiant krepšinį reikia ir galvoti. Kai žaidi ir galva, ir kojomis, krepšinis tampa gražus ir paprastas.

A.Gomelskio pamokos

- Aleksandras Gomelskis apie Jus yra pasakęs ir tokius žodžius: “Jovaiša - didis krepšininkas, bet jį buvo labai sunku valdyti”. Ką treneris turėjo galvoje?

- Šia tema aš ir pats su juo kalbėjau “Žalgirio” 60-mečio vakare. Kartais mes labai pykdavome ant Gomelskio už jo griežtumą, bet iš tiesų toks jo elgesys mums davė naudos. Atsirado vidinė drausmė. Aišku, visos žaidybinės sporto šakos atskiestos avantiūrizmu, jaunystės polėkiu. Gomelskiui reikėjo viską sustatyti į vietas ir parodyti, kad nuo daugelio dalykų priklauso ir tavo gyvenimas. Kartais mums būdavo nesuprantamas jo griežtumas, bet vėliau, praėjus daug laiko, aš supratau, kad jis elgėsi teisingai. Jis specialiai sudarydavo netgi dirbtinius konfliktus komandoje, pats atsitverdavo tarsi siena nuo visų, o vėliau suteikdavo mums visišką laisvę ir leisdavo patiems susiprasti, kaip elgtis yra teisinga. Jis buvo įdomus psichologas. Man tokie metodai nėra labai priimtini, bet kai ką stengiuosi pritaikyti ir pats.

- Iškovojote įsimintinų pergalių, spėjote sužaisti ir Barselonos olimpiadoje už nepriklausomos Lietuvos rinktinę. Ar Jūsų atmintyje yra įsirėžusių skaudžių pralaimėjimų?

- Yra. Vienas jų - Maskvos olimpiadoje, kainavęs man olimpinį aukso medalį. Mūsų rinktinė iš anksto buvo tituluojama čempione, bet po pratęsimo pralaimėjome Jugoslavijai ir praradome teisę kovoti dėl pirmosios vietos. Olimpinio aukso medalio labai trūksta mano kolekcijoje. Gal mano mergytės jį kada nors parveš? Mano vyriausioji dukra Laura žaidė krepšinį, tapo Vokietijos čempione ir vis juokėsi, kad tokio titulo mano gausioje kolekcijoje nėra.

- Ar dažnai Jus užplūsta prisiminimai?

- Labai dažnai sapnuoju krepšinį. Sapnuose sugrįžtu į aikštę. Dažniausiai sapnuoju, kad lyg tai Aleksandras Gomelskis, lyg tai Vladas Garastas manęs nenori imti į komandą, kad aš labai noriu žaisti, bet dažniausiai sėdžiu ant atsarginių suolo, nors žinau, kad galėčiau daug padaryti. Nežinau, su kuo susiję tokie reginiai. Bet žinau, kad su “Žalgirio” vardu turbūt ir mirsiu.

Tikisi treniruoti stiprią komandą

- Kuris darbas sunkesnis - trenerio ar žaidėjo?

- Be abejo, trenerio. Aš labai išgyvenu dėl komandos. Anksčiau daug ką aikštėje galėdavau padaryti pats, o dabar mano mintis turi įgyvendinti kiti. Gali sugalvoti genialų planą, bet jo įvykdyti pats negali. Tačiau jaučiu didžiulį malonumą, kai mano sugalvotas mintis žaidėjai išpildo. Dabar ir supratau, kokia yra trenerio duona. Truputį dirbau šį darbą ir Vokietijoje, bet dabar viskas yra atiduota į mano rankas. Turime geras sąlygas, todėl norisi ir gerų rezultatų. Pradžia Lietuvos krepšinio A lygos čempionate buvo sunki, bet dabar laimėjome 6 iš 8 rungtynių ir tikimės patekti tarp aštuonių stipriausių komandų.

- Vis dėlto “Puntuko-Jarimpekso” ekipa turbūt nėra Jūsų svajonių viršūnė?

- Manau, šiuo metu būti “Žalgirio” ar “Lietuvos ryto” treneriu yra paprasčiau nei dirbti Anykščiuose. Kodėl? Juk bet kurio specialisto treniruojamos šios ekipos LKL čempionate nenukris žemiau antrosios vietos. Bet tegul Vladė Djurovičius ar Antanas Sireika padaro iš Anykščių komandos A lygos čempionus. Tuomet nulenkčiau galvą prieš juos. Tačiau Anykščiuose įdomiau dirbti - čia žaidėjus reikia auginti, mokyti. Pusę mūsų komandos sudaro atvykę krepšininkai, pusę - savas jaunimas. Dar treniruoju 15 ir 17 metų vaikinus, todėl ateityje tikiuosi užauginti neblogų žaidėjų. Vokietijoje man buvo sunkiau dėl to, kad negalėjau įlįsti į vokiečio “dūšią”, o čia galiu pastūmėti žmogų tinkama linkme. Tačiau tikrai norėčiau kada nors padirbėti ir su stipria komanda. Turiu pasiūlymų vykti dirbti į Rusiją, bet man - per toli, ši šalis nevilioja. Jeigu atsirastų pasiūlymų kitose Europos šalyse, neatsisakyčiau.

„Ilgoji pertrauka“: „Lietkabelio“ sudėties dėlionė – diskusijos dėl Bičkauskio ir Oreliko, būtini išsaugoti žaidėjai, išvykimai, permainos priekinėje linijoje ir tinkamai kandidatai papildyti ekipą