Lietuvos krepšinio ateitis – vykdytojų kančiose (42)

Krepšinio valstybe save vadinančioje Lietuvoje pastaraisiais metais vis ryškiau šmėžuoja problemos, apie kurias ilgą laiką niekas nė pagalvoti negalėjo. Tada, kai Šarūnas Jasikevičius preciziškais perdavimais ir šaltakraujiškais tritaškiais naikindavo vyrų rinktinės varžovų viltis išsigelbėti, o Jonas Valančiūnas su kompanija skynė vieną jaunimo čempionatų aukso medalį po kito, tikėjome, jog Lietuvos krepšinio mokykla yra pavyzdys visai Europai. Deja, šiandien situacija optimizmu nedvelkia.

Šią vasarą geriausias Lietuvos jaunimo rinktinių pasiekimas – penktoji vieta Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionate. Tuo tarpu jaunių (iki 18 metų) rinktinė Europos čempionate tenkinosi septintąja vieta, o šalies šešiolikmečiai Senojo žemyno pirmenybėse liko dešimti.

Tarp šių trijų rinktinių turėjome vos tris išsiskiriančius krepšininkus, kurie įsipaišė tarp rezultatyviausių turnyrų žaidėjų: aštuoniolikmečių rinktinės lyderį Domantą Sabonį (15,9 tšk, 12,0 atk. kam.), kuris pirmuosius žingsnius krepšinyje žengė Ispanijoje, šešiolikmečių rinktinės žvaigždę Tadą Sedekerskį (21,0 tšk.), įgūdžius tobulinantį Vitorijos „Laboral Kutxa“ klube, bei Arnoldą Kulboką (15,3 tšk.), kartu su Roku Gadiliausku padėjusį T.Sedekerskiui tvarkytis su lyderio našta.

Įdomu tai, jog toliausiai nužygiavę Tomo Masiulio auklėtiniai rezultatą pasiekė be išskirtinių asmenybių. Tarp pajėgiausių šalies dvidešimtmečių nebuvo individualiai tarp bendraamžių Europoje išsiskiriančių krepšininkų. Rezultatyviausias komandos žaidėjas Marius Grigonis pasižymėjo vos 10,4 taško vidurkiu.

Lietuvos krepšinio mokykla visados pasižymėjo giliomis komandinio žaidimo tradicijomis. Apie tai ne kartą kalbėjo geriausi Senojo žemyno krepšinio specialistai, tą yra pabrėžęs ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) rinktinės strategas Mike‘as Krzyzewski. Tačiau kai kamuoliu taip draugiškai kaip lietuviai dalinasi ne vidutinybės, o asmenybės, galimybės tampa neribotos.

Geriausias pavyzdys – praėjusių metų aukščiausio lygio turnyrų nugalėtojai. Eurolygoje triumfavusi Tel Avivo „Maccabi“ atkrintamosiose varžybose buvo ketvirta pagal rezultatyvių perdavimų vidurkį (16,8), Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) čempionais tapę San Antonijaus „Spurs“ krepšininkai čempionate atlikdavo daugiausiai rezultatyvių perdavimų (25,2), o 2014 metų Pasaulio taurės varžybose be pralaimėjimų ant nugalėtojų pakylos nužygiavusi JAV rinktinė taip pat geriausiai turnyre dalinosi kamuoliu (20,4).

Akivaizdu, kad aukščiausius rezultatus pasiekia komandos, sudarytos iš individualiai pajėgių krepšininkų, puikiai įsiliejusių į bendrą komandos sistemą ir noriai besidalinančių kamuoliu.

Jasikevičius

Praeities ir dabarties asmenybės

Karjeras baigus dvidešimt pirmojo amžiaus pirmojo dešimtmečio šalies ryškiausioms asmenybėms, lygiavertės pamainos Lietuvos krepšinio padangėje jiems taip ir neatsirado.

Šarūnas Jasikevičius 2005 metais su „Maccabi“ Eurolygoje triumfavo aukščiausiame lygyje vidutiniškai rinkęs 15,7 taško ir atlikęs 5,3 rezultatyvaus perdavimo. Ramūnas Šiškauskas 2008 metais buvo pripažintas naudingiausiu reguliariojo sezono Eurolygos krepšininku, o vėliau atvedė Maskvos CSKA ant elitinio Senojo žemyno klubinio krepšinio turnyro nugalėtojų pakylos. Arvydas Macijauskas 2003–2004 metų sezone, atstovaudamas Vitorijos „TAU Ceramica“, Eurolygoje vidutiniškai rinko 19,4 taško. Kiek dabartinių Lietuvos vyrų rinktinės narių demonstruoja panašius rezultatus aukščiausio lygio krepšinyje?

Šį sezoną Madrido „Real“ klube rungtyniausiantis Jonas Mačiulis labiausiai vertinamas dėl savo gynybinių sugebėjimų. Praėjusiame sezone jis atliko juodadarbio vaidmenį Atėnų „Panathinaikos“ komandoje. Jonas Valančiūnas aukščiausiame lygyje taip pat galėjo džiaugtis dideliu minučių skaičiumi. Sėkmingą praėjusį sezoną turėjusioje Toronto „Raptors“ komandoje planetos pirmenybių Lietuvos rinktinės lyderis vidutiniškai aikštelėje praleisdavo po 28 minutes, pelnydavo 11,3 taško bei atkovodavo 8,8 kamuolio.

Kiti? Adas Juškevičius praėjusiame sezone žaidė Vokietijos pirmenybių vidutiniokų Brėmerhafeno „Eisbaren“ gretose, Šarūnas Vasiliauskas – Sopoto „Trefl“, Martynas Pocius turėjo banguotą sezoną Kauno „Žalgiryje“, o vienu rinktinės lyderių tapęs Renaldas Seibutis gynė Vilniaus „Lietuvos ryto“ garbę, Simas Jasaitis neišsiskyrė Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“, o Mindaugas Kuzminskas trynė Malagos „Unicaja“ suolą, Paulius Jankūnas sėkmingai žaidė „Žalgiryje“, Kšištofas Lavrinovičius nerado savęs „Valencia“, o Donatas Motiejūnas nuolat skundėsi mažu žaidimo laiku Hjustono „Rockets“, galiausiai, Darjušas Lavrinovičius buvo Kijevo „Budivelnik“ lyderiu.

Tačiau nė vienas šios rinktinės krepšininkas praėjusiame sezone nebuvo aukščiausio lygio Europos komandų lyderiu, o vienintelis J.Mačiulis rungtyniavo vienoje iš aštuonių pajėgiausių Senojo žemyno ekipų.

Rezultatas? Čempionato išvakarėse Manto Kalniečio netekusi Lietuvos rinktinė sugebėjo mobilizuotis ir laimėti beveik visas rungtynes, kurias laimėti reikėjo – nugalėjo slovėnus, zelandus, turkus, tačiau pralaimėjo australams, amerikiečiams, o mažajame finale – ir prancūzams, kuriuos lemiamu rungtynių momentų į pergalę vedė asmenybės – Nicolas Batumas ir Borisas Diaw. Jono Kazlausko vadovaujama rinktinė planetos pirmenybėse pateko tarp keturių stipriausių Pasaulio komandų. Tačiau reikia pripažinti, čempionato burtai ir vėliau tekę varžovai buvo itin parankūs.

Gudaitis

Šalies grandų talentai

Ryškiausios praeities Lietuvos krepšinio žvaigždės pirmuosius tvirtus žingsnius į Europos krepšinio elitą žengė pajėgiausiuose šalies krepšinio klubuose – „Žalgiryje“ ir „Lietuvos ryte“. Tačiau šiandien šiose komandoje perspektyviausiais laikomi žaidėjai meistriškumu gerokai nusileidžia labiau patyrusiems kolegoms.

Praėjusiame sezone „Žalgirio“ komandoje įsitvirtinti mėgino penki 1990 metais arba vėliau gimę krepšininkai: Mindaugas Kupšas (91’), Artūras Gudaitis (93‘), Tomas Dimša (94‘), Tauras Jogėla (93‘) ir Vytenis Čižauskas (92‘). Vieninteliai A.Gudaitis ir T.Dimša Eurolygoje aikštelėje vidutiniškai praleisdavo daugiau nei 10 minučių, atitinkamai pasižymėję 4,4 ir 3,7 pelnyto taško vidurkiais. Ko gero, vienintelis A.Gudaitis sugebėjo blykstelti ir „Žalgirio“ bei šalies krepšinio gerbėjams suteikti bent krislelį optimizmo – aukštaūgis sėkmingai pasirodė Lietuvos krepšinio lygos (LKL) atkrintamųjų varžybų finiše bei rimtai pasigrūmė dėl vietos Lietuvos vyrų rinktinės dvyliktuke.

„Lietuvos ryto“ komandoje 1990 m. arba vėliau gimusių buvo vos trys – Eimantas Bendžius (90‘), Paulius Dambrauskas (91‘) ir Edvinas Šeškus (95‘). Vienintelis E.Bendžius Europos taurės turnyre aikštelėje epizodiškai pasirodė dvejose rungtynėse.

LKL pirmenybėse praėjusiame sezone tarp 20 rezultatyviausių lygos krepšininkų buvo keturi 1990 m. arba vėliau gimę žaidėjai, kurie rungtyniavo lygos vidutiniokų arba autsaiderių gretose: Karolis Babkauskas (91‘, „LSU-Atletas“, 13,8 taško), P.Dambrauskas (91‘, „Dzūkija“, 13,7 tšk.), T.Jogėla (93‘, „Nevėžis“, 13,7 tšk.), Rokas Giedraitis (92‘, „Šiauliai“, 11,5 tšk.).

Lekavičius, kariniauskas

Netolima ateitis

„Žalgirio“ komandoje šį sezoną įsitvirtinti mėgins keletas įdomių jaunų vyrukų: J.Valančiūno kartos jaunimo rinktinių vienas lyderių Edgaras Ulanovas (92’), kuris sužaidė sėkmingą praėjusį sezoną LKL vicečempionų Klaipėdos „Neptūno“ gretose, ir trys „Žalgirio“ dublerių komandoje Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) pasižymėję žaidėjai: Donatas Tarolis (94’), Lukas Lekavičius (94’) bei Vaidas Kariniauskas (93’). Tačiau nė vienas jų jaunimo rinktinėse kalnų nenuvertė, o taip pat išskirtiniu individualiu meistriškumu nepasižymi.

Itin išsiskiriančių iš bendraamžių meistriškumu sunku rasti ir Moksleivių krepšinio lygoje (MKL). Tarp vyriausiųjų tik du krepšininkai – Šiaulių „Saulės krepšinio mokyklos“ atstovas Augustas Pampikas (96’, 24,8 tšk.) ir Kauno „A.Sabonio krepšinio mokyklos“ žaidėjas Ignas Fiodorovas (96’, 24,5 tšk.) – turėjo 20 arba didesnį pelnomų taškų vidurkį.

Praėjusiame sezone „Žalgirio“ komandos dubleriuose NKL čempionate rungtyniavę perspektyvieji I.Fiodorovas (96’), Martynas Echodas (97’) ir Martynas Varnas (97’) tenkinosi epizodiniu vaidmeniu.

Paulauskas

Problema ir jos sprendimas

Praėjusią savaitę Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) organizuotoje spaudos konferencijoje mintimis apie Lietuvos krepšinio ateitį ir jaunimo rengimo problemas dalinosi buvęs šalies moterų rinktinės strategas, Lietuvos sporto universiteto dėstytojas Rūtenis Paulauskas. Jis pažymėjo, jog pagrindinė jaunimo rengimo problema – orientacija į komandinius rezultatus, o ne į individualių savybių ugdymą.

„Tai tampa nebe asmenybių rengimas, o tiesiog komandinio žaidimo ruošimas. Pergalių nori krepšinio mokyklos dėl reitingų, o jomis džiaugiasi tėvai, mokantys pinigus, bei patys treneriai, nes mūsų šalyje jie vertinami būtent pagal pergales ir pasiekimus. Individualus rengimas pereina į antrą planą. Tik pasiaukojantys treneriai tai gali pakeisti“, – tvirtino R.Paulauskas.

SKM treneriai siūlo remtis užsienio valstybių pavyzdžiu: „Lenkijoje ir Belgijoje vaikai žaidžia „trys prieš tris“ per pusę aikštelės be užtvarų. Iki tam tikro amžiaus tai yra naudingas dalykas. Vaikai dažniau turi kamuolį savo rankose, ugdo individualius gebėjimus. Estų ir latvių vaikai žaidžia krepšinį į kiek pažemintą krepšį, ko lietuviai yra atsisakę. Yra gerų pavyzdžių, tik reikia juos tinkamai pritaikyti mūsų šalyje.“

„Mes treneriams akcentuojame, kad jų darbas yra parengti individualiai stiprius žaidėjus. Tikrai nereikalaujame skambių pergalių, bet norime parengimo. Jeigu daugiau dėmesio bus skirta ne taktikai, o technikai, po kelių metų bus pasiekti rezultatai“, – pabrėžė R.Paulauskas.

Dar 2012 metais apie rimtas problemas Lietuvos krepšininkų rengimo sistemoje prabilo treneris Šarūnas Sakalauskas ir savo vardo krepšinio mokyklą turintis Šarūnas Marčiulionis.

„Pavyzdžiui, aikštės gynyba netobulina nei meistriškumo, nei technikos, nei individualios atsakomybės jausmo, o spaudimui po visą aikštę 12–14 metų vaikai nėra pakankamai fiziškai subrendę. Todėl kai kurios šalys yra įvedusios apribojimus ir leidžia vaikų treneriams panašias taktines gudrybes pradėti naudoti tik tada, kai jų auklėtiniams sukanka 15–16 metų.

O iki to laiko vyksta darbas ties individualiu žaidėjų meistriškumu: žaidimu vienas prieš vieną, pagrindine technika. Labai svarbu į treniruotę atėjusį 7–8 metų vaiką išmokyti, kaip atliekant metimą taisyklingai pastatyti pėdą, kokia turi būti alkūnės pozicija, riešo judesys. Jeigu tokie pagrindai nesuformuojami pačioje pradžioje – blogai. O Lietuvoje treneriai skuba vaikus mokinti, kaip žaisti prieš aikštės gynybą, prieš spaudimą, nes visi nori laimėti. Tokiu atveju laiko pagrindinės technikos mokymui pradeda trūkti“, – pasakojo Š.Sakalauskas.

„Vaikų čempionatuose mums reikia supaprastinti žaidimą, ypač puolime, ir leisti labiau pasireikšti lyderiams. Rinktinei reikia žaidėjų, galinčių sėkmingai žaisti vienas prieš vieną, du prieš du, patikimai asmeniškai gintis“, – antrino Š.Marčiulionis.

Birželio mėnesį portalo Krepsinis.net kalbintas Maskvos srities „Chimki“ ir Lietuvos moterų rinktinės įgūdžių treneris Vytautas Valiulis pagrindine šalies rengimo sistemos problema taip pat įvardino individualaus žaidėjų meistriškumo stoką.

„Negali mokyti to, ko pats nežinai. Tam, kad pelnytų taškus, mūsų vaikai yra statomi į sistemas, o ne skatinami lavinti savo įgūdžius ir jutimus žaisdami vienas prieš vieną, du prieš du arba išnaudodami erdvę iš po užtvarų. Jie tų dalykų tiesiog nežino, nes mes patys Lietuvoje to dar nesame išmokę.

Turi būti kažkoks naujas būdas, kaip tą informaciją perteikti treneriams, o tada turime iš jų reikalauti, kad jie perduotų informaciją vaikams. Jei 12–14 metų ir jaunesniems tie dalykai būtų diegiami visoje Lietuvoje, visoje sistemoje, netrukus džiaugtumėmės puikiais rezultatais.

Mano vizija yra tokia: jeigu mes Lietuvoje turime vienodus standartus apmokant berniukus ir mergaites nuo jauniausio amžiaus taisyklingų krepšinio įgūdžių, taisyklingo judėjimo aikštelėje ir taisyklingo kojų sustatymo vienu ar kitu atveju, tuomet surinkę juos į amžiaus grupių rinktines, mes galėtume tikėtis, kad jie išpildys visas tas sistemas, kurias mūsų treneriai Lietuvoje labai gerai išmano“, – tikino V.Valiulis.

Sedekerskis

Gynėjai – opiausia problema

Jeigu kalbėtume apie Lietuvos rinktinės ateitį, artimiausiais metais mus ir toliau džiugins priekinės linijos galimybės, tačiau pagrindine problema išliks gynėjų linija.

Prie būsimų ateities rinktinės vedlių J.Valančiūno ir D.Motiejūno artimiausiu metu turėtų prisijungti dar du perspektyvūs aukštaūgiai – D.Sabonis ir A.Gudaitis. Lengvojo krašto pozicijoje reikia tikėtis M.Kuzminsko pažangos ir sėkmingo T.Sedekerskio įsiliejimo į vyrų krepšinį. Deja, nerimą kelia gynėjų linijos ateitis.

Tarp jaunų šalies krepšininkų šiuo metu kol kas nėra itin išsiskiriančių tiek atakuojančio gynėjo, tiek įžaidėjo plano talentų. Daugiausiai žadantys atrodo „Žalgiryje“ rungtyniaujantys jau minėtieji T.Dimša, L.Lekavičius ir V.Kariniauskas. Reikia tikėtis, kad vyrų krepšinyje vietą atras ir su metais vyresnių rinktine šią vasarą Europos čempionate varžęsis M.Varnas bei ganėtinai sėkmingai tarp aštuoniolikmečių atrodęs Tautvydas Paliukėnas.

Vis dar „jaunų žaidėjų“ epiteto sulaukiantys 25 metų Šarūnas Vasiliauskas ir Adas Juškevičius didelio kokybinio šuolio savo žaidime padaryti neturėtų. Juolab pastarasis – labiau atakuojančio plano gynėjas nei atakų organizatorius. Į Manto Kalniečio dublerio vietą artimiausiais metais taip pat pretenduos 25 metų Žygimantas Janavičius.

Tačiau ar tarp mūsų ateities žaidėjų yra vaikinų, galinčių tapti aukščiausio lygio įžaidėjais? Vargu.

Pajėgaus įžaidėjo trūkumas buvo viena pagrindinių ne tik Lietuvos vyrų rinktinės, tačiau ir dvidešimtmečių komandos problemų. Europos čempionate jaunimo rinktinės atakoms dirigavo Jokūbas Gintvainis ir L.Lekavičius. J.Gintvainis atlikdavo 2,6 rezultatyvaus perdavimo, bet prarasdavo po 2 kamuolius, o L.Lekavičiaus 2,6 tikslaus perdavimo nublankdavo prieš 2,3 klaidos.

J.Gintvainio progresą stabdo problemos dėl nugaros. Krepšininkas ateinančiame sezone rungtyniaus Vokietijos antrojoje lygoje. Tuo tarpu L.Lekavičiui šis sezonas gali būti proga padaryti didžiulį šuolį elitinio krepšinio link – jis mėgins įsitvirtini „Žalgiryje“.

Jaunių (iki 18 metų) rinktinėje daugiausiai rezultatyvių perdavimų atlikdavo D.Sabonis (3,6), o pagrindinis komandos atakų organizatorius Raimundas Žuklevičius dažniau klydo nei tiksliai asistavo komandos draugams – 2,6 rezultatyvaus perdavimo prieš 3,1 klaidos.

Šioje kompanijoje dėmesio vertas – Eimantas Stankevičius. Šešiolikmečių rinktinės įžaidėjas Europos čempionate atlikdavo 3,4 rezultatyvaus perdavimo, nors taip pat suklysdavo 3,4 karto. Tačiau būtina pažymėti, jog tokiame amžiuje nereikėtų pernelyg koncentruotis ties atakų organizatoriaus klaidomis. Ganėtinai nemažas rezultatyvių perdavimų vidurkis rodo, kad krepšininkas stengiasi žaisti kūrybiškai ir dažnai avantiūriškai, tačiau juk būtent kūrybiškumas dažnai skiria geriausius atakų organizatorius nuo vidutinybių, o perprasti, kada galima sužaisti rizikingai, o kada geriau įvykių neforsuoti – dar yra laiko.

Lietuvos rinktinės strategas Jonas Kazlauskas žino, kodėl mūsų šalyje pastaraisiais metais taip stipriai jaučiamas pajėgių žaidimo kūrėjų stygius:

„Mūsų krepšinio mokyklos dirba labai gerai, turime šaunią mokyklų sistemą, tačiau tarp mokyklų yra labai didelė konkurencija ir jau nuo jauniausio amžiaus vyksta savotiškas karas, kas laimės. Ir tiems laimėjimams pasiekti treneris auklėtinius įspraudžia į rėmus, nurodinėja, kokius derinius daryti. Taip yra užgožiamos žaidėjų individualios savybės kurti, galvoti. Tai ir nulemia, kad tų kūrėjų aikštelėje mes turime vis mažiau. Lieka tik vykdytojai.“

Ar šviesi ateitis, kuri priklauso vykdytojams? Ar galima tikėtis, kad žaidimas be kūrėjų bus sklandus ir pergalingas? Vykdytojams be kūrėjų kiekviena ataka – tarsi maža kančia, o kiekvienas taškas – sūraus prakaito ir didelių pastangų reikalaujantis laimėjimas.

Akivaizdu, jog griežti žaidimo rėmai Lietuvos krepšinio mokyklose naikina ne tik atakų organizatorių kūrybiškumą, tačiau ir asmenybes. Kol Lietuvos krepšinio mokyklos jaunuolius ugdys tik siekdamos komandinių rezultatų, tol tikrieji talentai, neugdydami ne tik individualių įgūdžių, tačiau ir lyderiams būdingų charakterio savybių, žlugs kankinančiame vykdytojų amplua.

„Ilgoji pertrauka“: „Ryto“ komplektacija kitam sezonui – klaustukai dėl Radzevičiaus ir Tubelio išpirkų, nuvylę žaidėjai, pasiteisinę ėjimai, Fosterio žvilgsnis į Aziją, Žibėno ateitis ir lietuviai, kurie galėtų dominti klubą