Copyright 2004 UAB Sporto tiltas. Visos teisės saugomos. Kopijuoti draud_iama. http://www.krepsinis.net lt Basketball BLOG's 22 May 2013 15:14:36 +0200 http://www.krepsinis.net/img/knetlogo.gifhttp://www.krepsinis.net http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=181225
E.Skersio BLOG'as apie įvykius Šiauliuose.

V.Ramanausko BLOG'as apie įvykius Alytuje.

Jau po pirmos rytinės treniruotės buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau kažkuris iš kolegų neišlaikys – Zinos klausimai akivaizdžiai suerzino Šarūną Jasikevičių, o tai paprastai nežada nieko gero net ir tiems kolegoms, kurie tokiems pokalbiams ruošiasi kruopščiai. Pažadėjau sau, kad jei vakare kažkas panašaus pasikartos, teks ieškoti lipnios juostos. Vakare sulaukėme kelių keistų klausimų Kęstučiui Kemzūrai, dar keistesnių Tomui Delininkaičiui, ir pasibaigus pastarajam pokalbiui, paklausiau kažką panašaus į: „Ar jūs specialiai juos erzinate?“. Tuomet įvyko garsusis jau internete klaidžiojantis apsižodžiavimas tarp Zinos ir vieno iš naujienų portalo fotografų, kuris tęsėsi net ir šiandien.

Tuo tarpu mes su Zina kalbėjome gana draugiškai ir galų gale supratau, kad tiek aš, tiek kiti kolegos, tiek ir skaitytojai, žiūrovai, vartotojai galėtų į kai kuriuos dalykus reaguoti daug ramiau. Visų pirma, Zina tikrai nėra sporto žurnalistė – jai tenka rengti reportažus apie visą Panevėžio regioną, todėl akivaizdu, kad su sporto specifika ji nesusipažinusi. Visų antra, ji pati pranešė Vilniuje esantiems vadovams, kad „bus blogai“ ir paprašė atsiųsti sporto žurnalistą iš sostinės. Kaip matome, niekas nieko neatsiuntė – labai profesionalus nacionalinio transliuotojo sprendimas. Taip, keli klausimai buvo visiškai neparengti arba pernelyg ekspresyvūs, bet ir pati Zina tai pripažino, kai aistros jau aprimo. O daugiau jokių nusikaltimų lyg ir neįvyko :).

Šiandien Zinai vėl truputį nepasisekė. Tai gali nutikti bet kuriam žurnalistui, bet telefonas K.Kemzūros interviu metu ilgai ir įkyriai skambėjo būtent jos krepšyje, o moterų rankinėse, kaip žinia, tokius daiktus išgriebti yra „mission impossible“. Bet Zinai galų gale pavyko :).

Nėra didelė paslaptis, kad darant „blitz“ interviu su krepšininkais klausimai retai būna originalūs. Tačiau to ir nereikia – tereikia užduoti tuos, kurie šiuo metu reikalingi ir labiausiai dominantys. O esmė – atsakymai, kurie kiekvienu atveju būna skirtingi, nes skiriasi pasirengimas, varžovai, situacijos. Ir vieną dieną trečiadienis, o kitą jau, žiūrėk, ir ketvirtadienis :).

Taip pat nėra didelė paslaptis, kad su kai kuriais Lietuvos rinktinės krepšininkais reikia elgtis kaip su mažais vaikais – to klausti negali, to irgi, o šitą klausimą gal ir galima užduoti. Ir kadangi formaliai žaidėjai neprivalo kalbėti su žiniasklaida, norom nenorom tenka laikytis šio žaidimo taisyklių.

Jei skaitydami šį rašinį, nesupratote nieko, rekomenduoju pažiūrėti visus vaizdus, kuriuos prikabinu šiek tiek žemiau. Ir tikiuosi, kad prie šios istorijos grįžti nebereikės.

Pabaigai keletas minčių apie pirmąją Europos čempionatą dieną. Juokas per ašaras, kai skaitai situaciją apie Alytaus pustuštę areną. Nesuprantama, kodėl nebuvo galima sumažinti bilietų kainų. Visiškai pritariu vienam iš Krepsinis.net komentatorių, kad mokėti 200 litų už rungtynes tarp Kroatijos ir Suomijos yra ne taip jau ir pigu :). Klaipėdoje situacija kur kas geresnė, o štai Šiaulių publikai ir asmeniškai mūsų korespondentui Eimantui aš baltai pavydžiu – tiek pasaulinio lygio žvaigždžių vienoje vietoje yra tiesiog stebuklas.

Panevėžyje kol kas viskas pagal planą. Nors nedemonstruojame kažkokio įspūdingo žaidimo, pergalė pasiekta. Lenkai, o juolab ir portugalai, tikrai nėra geresni už britus. Tiesą pasakius, gaila, kad Didžioji Britanija papuolė į tokią grupę – tai visai simpatiška komanda ir tikiu, kad savo žodį šiame čempionate ji dar tars.







]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=181225 2011-09-01 15:32 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=151546
Jei pamenate, po pergalės prieš Ispaniją Lietuvos žurnalistai kolegų iš pralaimėjusios komandos šalies buvo išvadinti ne visai profesionaliais, tais, kurie nesugeba atsiriboti nuo savo komandos palaikymo darbo vietoje. Vakar specialiai nutariau pafilmuoti kolegų reakcijas per paskutines serbų ir ispanų rungtynių akimirkas. Turiu prisipažinti – tokio žurnalistų siautėjimo dar nebuvau matęs. Dar nežinau kaip patys reaguotume panašioje situacijoje – bet kokiu atveju serbų pasirodymą galite pamatyti video galerijoje.

Mus, kaip, ko gero, ir krepšininkus, iš vėžių išmušė keturios laisvos dienos, kurių metu Kinijos rinktinė gavo nepelnytai daug dėmesio. Nesakau, kad tai bloga komanda, tačiau savo žaidimu Turkijoje ji nenusipelnė daugiau dėmesio už Kanadą ar Libaną. Prieš rungtynes teko duoti interviu kažkuriam kinų TV kanalui – pasakiau viską, ką pats norėčiau išgirsti būdamas žurnalistu :). Dar linksmiau pasidarė, kai labai panašiai jau Lietuvos žurnalistams pakalbėjo tiek treneriai, tiek žaidėjai. Tai yra, standartinių frazių rinkinys: „gerbiame visus varžovus“, „atkrintamosiose varžybose silpnų varžovų nebūna“, „visi moka žaisti krepšinį“, „reikia užmiršti grupės varžybas“, „tai bus sunkios rungtynės“ ir panašiam stiliuje. Nors visi supranta, kad tokie pokalbiai yra tik formalumas, to ne visada pavyksta išvengti.


Baigiant temą apie kinus, norėčiau tik pritarti trenerio Kemzūros minčiai po aštuntfinalio, jog būtų neteisinga, jei nepatektume į kitą etapą. Kinai ir taip viršijo savo įgaliojimus šiame turnyre, o mes nusipelnėme kovoti dėl aukštesnių vietų. Laimei, ta pavyko įrodyti ir rungtynių metu.

Pasak Ginobili, Lietuva Argentinai – palankiausias ketvirtfinalio varžovas. Ko gero, panašiai galėtume kalbėti ir apie savo varžovus. Viskas šioje dvikovoje aišku: uždengsim lyderius, primesim greitą žaidimą, nuvarginsim veteranus – pergalė bus mūsų. Paleisim varžovus nuo pirmų minučių, įsivelsime į pozicinį, lėtą krepšinį – mums bus be galo sunku. Visa tai aiškiai ir suprantamai dar kartą išdėstė argentiniečių treneris interviu mūsų tinklapiui. Prisimenu bronzines olimpinių žaidynių rungtynes – varžovus paleidome nuo pat pradžių ir nebepasivijome, nors jautėsi, kad rungtynių pabaigoje jų jėgos buvo jau beveik išsekusios. Bet kuriuo atveju rungtynės žada būti labai įdomios. Įdomu kaip žaisime prieš didelį įspūdį paliekantį Scolą, kaip atkirsime nuo jo Prigioni, kaip varžovai žais prieš Liną Kleizą. Taip pat intriguoja fanų dvikova. Laukiu nesulaukiu :).

Kalbant apie kitas komandas, didelį įspūdį palieka turkai. Tiek savo žaidimu, tiek triukšmingais aistruoliais. Aišku, jog viskas padaryta tam, kad būtent jie ir taptų čempionais. Nesu tikras, kad taip nutiks, bet serbams ir tikriausiai JAV bus be proto sunku. Pridedu telefonu filmuotas tribūnas rungtynių su prancūzais metu.



Šiek tiek apie patį Stambulą. Trylikos milijonų (25 su priemiesčiais) gyventojų mieste metro pastatytas ne per seniausiai – tai jau savaime verta Gineso rekordų knygos :). Paprastai, normaliame megapolyje užtenka sumokėti kartą ir pasieksi bet kurį metro pasiekiamą tašką. Tačiau „Turkijos mieste“ galioja savo taisyklės – turi mokėti už kiekvieną metro linijos pakeitimą, todėl sudėtingų kelionių šia transporto priemone greit atsisakėme. Ir apskritai, kai klausi, kur nusigauti iki vienos ar kitos vietos, turkai tave užtikrina, kad tai itin sunkiai pasiekiama vieta – privalai važiuoti taksi.

Tiesa, ne visi čia linkę apgaudinėti. Jau Izmire gavome keletą čekių, o Stambule pasitaikė keli atvejai, kai net ir galėdamas nusukti pusę lyros (mažiau nei litą) taksistai, pardavėjai, kavinių savininkai elgdavosi labai sąžiningai. Atskira tema: naktiniai klubai. Kolegos pasakojo, kad įėjimas jiems buvo nemokamas, tačiau išėjimas – kainavo :).

Pasirodo, ne visai legaliai filmavome Kinijos treniruotę.



Štai taip kartais tenka dirbti žurnalistams :).

]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=151546 2010-09-09 16:22 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=150943
Stambule mes jau nuo ankstyvo ryto, čia mus pasitiko galybė plakatų su pasaulio čempionato logotipais, su nuotykiais įvažiavome į viešbutį, bet iš galvos neišeina vakar dienos įvykiai Izmiro ir Ankaros arenose. Prieš graikų ir rusų rungtynes kažkur kirbėjo mintis, kad tai bus kova ne dėl antros, o dėl trečios vietos, tačiau tokio Jono Kazlausko treniruojamos ekipos žaidimo nesitikėjau. Norint pralaimėti užtenka tik pernelyg nesistengti, daugiau leisti žaisti iki šiol nedaug minučių aikštelėje praleidusiems krepšininkams. Viskas aišku pasidarė jau nuo pirmų minučių, tačiau šįkart apdairūs ir apsukrūs graikai apsijuokė prieš visą krepšinio pasaulį.

Kaip sakė Kęstutis Kemzūra, jei renkiesi varžovus, krepšinio dievai nuo tavęs gali nusisukti. Taip nutiko graikams, o nuo jų ne ką mažiau atsiliko ir prancūzai, kurie bandė sau į varžovus pasirinkti Rusijos rinktinę. Puikiai iki paskutinių rungtynių grupės varžybose rungtyniavę Vincento Collet auklėtiniai nutarė pralaimėti iki 11 taškų, tačiau krepšinio dievai jiems mandagiai paaiškino, kad rungtynės turi baigtis 12 taškų Naujosios Zelandijos pergale, o tai reiškia, kad Prancūzija užima ketvirtą vietą grupėje :).

Vadinasi, komandos, kurios žaidė sąžiningai (Rusija, Naujoji Zelandija) aštuntfinalyje žais tarpusavyje ir abi turi būti labai patenkintos šia situacija. Gudragalviai graikai žais su ispanais, o dar didesni gudragalviai, kurie nesugebėjo prasižengti paskutinėje atakoje, išmėgins jėgas su grėsmingai atrodančiais šeimininkais.

Visa tai priminė 2004 metų futbolo Europos čempionatą. Danai su švedais sužaidė 2:2 ir tai buvo vienintelis rezultatas, leidęs abiem komandom žengti toliau - namo išvyko Italija. Futbolo dievai (tikiu, kad jie draugauja su krepšinio kolegomis) abi komanda nubaudė jau kitame etape - danai ir švedai baigė savo pasirodymus. Panašaus likimo norėčiau graikams ir prancūzams.

Lietuvos rungtynės su Libanu buvo formalumas, tačiau abi komandos sprendė savo užduotis. Mūsiškiai „reanimavo“ Martyną Gecevičių, leido daugiau pažaisti Martynui Andriuškevičiui bei Renaldui Seibučiui ir nevargino komandos kapitono Roberto Javtoko. Libanas stengėsi trinktelėti durimis, tačiau vėl subyrėjo rungtynių pabaigoje. Apskritai negausūs, bet triukšmingi Libano fanai liko nepatenkinti rezultatais, o ypatingai trenerio Tabo Baldwino darbu. Tribūnose buvo pastebėti plakatai su siūlymais strategui keisti darbą ir įsidarbinti šokėjų palaikymo grupėje. Kitas plakatas retoriškai klausė: „BaldWIN or BaldLOSE?“. Abi nuotraukos jūsų dėmesiui šio teksto apačioje.

Atėjo laikas ir man pasisakyti fanų klausimu. Interneto platybėse vyksta diskusijos apie tai, ar gerai palaikoma mūsų rinktinė, ar aistruoliai elgiasi kultūringai, ar jie yra pijokai, pižonai ir t.t. Kelis vakarus po vėlyvų mūsiškių rungtynių užsukdavau prie sirgalių viešbučio esantį barą. Nesuprantu nė vieno priekaišto žmonėms, kurie aukoja savo laisvalaikį, pinigus, kad palaikytų krepšininkus. Tie, kurie rungtynes stebi prie televizorių ekranų, nėra niekuo blogesni aistruoliai – ne kiekvienas gali sau leisti keliauti į užsienį. Tačiau komandai palaikymo labiausiai reikia rungtynių metu, todėl į Turkiją atvykę žmonės verti didžiausios pagarbos. Galbūt pasitaiko vienas kitas aistruolis, kuris elgiasi ne visai taip, kaip galbūt derėtų, bet ir Krepsinis.net komentaruose pasitaiko tokių komentarų, kurie verčia abejoti kai kurių lankytojų kultūra.

Aistruoliai sunkiai dirba rungtynių metu, o po jų turi pilną teisę atsipalaiduoti. Sakau tai kaip žmogus, kuris alkoholio nevartoja :). Nepaisant atsipalaidavimo, visi sutaria labai draugiškai, per visas dienas nebuvo nė vieno incidento. Ne veltui lietuvių okupuotame bare nuolat lankėsi zelandiečiai, prancūzai, kitų šalių žiniasklaida – visiems ten buvo linksma ir malonu leisti laiką. Ta proga video galerijoje ir naujienoje tituliniame puslapyje rasite keletą vakar dienos video. O rytoj parodysime trumpus interviu su Prancūzijos ir Naujosios Zelandijos aistruoliais. Beje, pokalbio su "kiviu" metu prie mūsų priėjo vienas iš kolegų žurnalistų ir pabandė padainuoti "kas nešokinės, kas nešokinės..." "Ką dainuoji? - paklausė Naujosios Zelandijos fanas. Gavęs atsakymą, kiek pagalvojo ir, turint omenyje nemažą alkoholio kiekį kraujyje, logiškai paklausė: "Tai kodėl tu nešokinėji?" :).

Ir pabaigai neišdegęs planas pasiūlyti rinktinei naują snaiperį, Krepsinis.net žurnalistą Eimantą Skersį. Įrašas darytas prieš rungtynes su Libanu, dabar, kai visiems snaiperiais krepšys jau atsirišo, video truputį prarado savo aktualumą :).



Atsisveikinant su Izmiru – keletas vaizdų iš gatvės, kurioje gyvenome. Tai – daugmaž tipiškas Turkijos vaizdelis, artimiausiame blog‘e įkelsiu vaizdu iš Stambulo.

]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=150943 2010-09-03 22:50 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=150664
Nors mūsiškiai nenuleido rankų, o Mantas Kalnietis su Martynu Pociumi parodė aukščiausio lygio krepšinį (apie Liną Kleizą nekalbu, nes jis savo aukštą lygį tik patvirtino), ispanai taip pat mums nemažai padėjo. Beveik visą trečiąjį kėlinuką Sergio Scariolo aikštelėje laikė suolo žaidėjus, kurie pagrindiniam penketukui neprilygsta. Ispanai leido mums atsikvėpti, sumažinti deficitą ir patikėti savo jėgomis – Scariolo pamiršo, kad krepšinis ir sportas apskritai nėra matematika – žaidžiant pernelyg akademiškai pergalės kartais išsprūsta iš rankų. Pasaulio čempionų treneris turbūt tikėjosi, kad atsarginiai žaidėjai išlaikys maždaug dešimties taškų pranašumą, o pagrindinės žvaigždės ketvirtame kėlinuke įtvirtins pranašumą prieš daugiau jėgų išnaudojusius lietuvius. Tačiau neįvertino to, kad užsivedę, kupini sportinio pykčio ir adrenalino mūsiškiai yra pasirengę numirti aikštelėje.

Manęs niekaip neapleidžia įtarimas, kad ispanai prieš visas komandas jaučiasi pranašesni ir visas rungtynes nesugeba žaisti pilna jėga. Už tai juos ne visada pavyksta nubausti ir todėl Lietuvos rinktinės pergalę yra dvigubai saldi.

Emocijos liejosi laisvai ne tik aikštelėje ir sirgalių tribūnose, bet ir žurnalistų vietose. Visų rungtynių metu Lietuvos žiniasklaidos atstovai triukšmingai lydėjo sėkmingus mūsiškių veiksmus puolime ir gynyboje, o ketvirtojo kėlinuko pabaigoje jau ėmė siautėti :). Tai nelabai patiko kolegoms iš Ispanijos ir juos reikia suprasti. Vienas jų savo bloge Acb.com parašė, kad kai kurie žurnalistai iš Lietuvos kartais pamiršta ribas tarp aistruolio ir profesionalo – tam aš visiškai pritariu. Žurnalistai privalo išsaugoti šaltą galvą, nes po rungtynių jų laukia daugybė darbo – nei laiko, nei jėgų švęsti nelieka. Galbūt mes kiek persistengėme, bet emocijų buvo susikaupę pernelyg daug, kad jas būtų galima išlaikyti savyje. Nuotraukose žemiau – acb.com nuotraukos, kuriose savo emocijas lieja kolegos Jonas Miklovas, Julius Bliūdžius ir šių eilučių autorius :).

Ko gero, panašiai jaučiasi ir krepšininkai. Emociškai išsikrovę per rungtynes, kažkiek ir rūbinėje, vieni po kito kartojo, kad tai tik grupės dvikova ir ši pergalė dar nieko nereiškia. Teisingas požiūris, jei pritartume “Žalgirio” trenerio Aco Petrovičiaus minčiai, kad daugiausiai tokiose čempionatuose pasiekia ta komanda, kuri pergales sugeba užmiršti greičiausiai.

Laukia prancūzai, kurie po pergalės prieš ispanus man atrodė labai galinga jėga. Galingais jie išlieka ir dabar, tačiau mūsiškiai jau žino, kad gali kovoti su tokiom komandom. Pasak trenerio, komanda pajuto kraujo skonį ir vien šie žodžiai nuteikia optimistiškai.

Atskira padėka rinktinės atstovui spaudai Linui Kunigėliui, kuris padėjo mums atlikti savo darbą – prieš rungtynes pasikalbinti S.Scariolo. Ispanų atstovas spaudai iš pradžių bandė apskritai nepastebėti žurnalistų iš Lietuvos būrio, vėliau pranešė, kad šiandien “no interviews”. Tačiau L.Kunigėlio jam ignoruoti nepavyko – juk vis dėlto kolega. Ispanas paaiškino, kad čempionate dirba 75 žurnalistai iš Ispanijos ir rinktinė kas antrą dieną rengia spaudos konferencijas, nes neranda kitų būdų kaip patenkinti žiniasklaidos atstovų poreikius. Vis dėlto prie mūsų atėjo tiek treneris, tiek ir Jorge Garbajosa. Ačiū Linui :).

Man šis čempionatas kol kas primena bėgimą su barjerais :). Viena diena iš rikiuotės išeina kompiuteris, kitą dieną – kamera. Laimei, žinodamas, kad taip gali būti, kompiuterį turiu atsarginį, o kamerą sutvarkyti padėjo draugiški kolegos. Kadangi daugiau jokios aparatūros neturiu, tikiuosi, kad ir techninės problemos paliks ramybėje.

Pabaigai – trumpas ir nuotaikingas pokalbis su vienu iš būgnus energingai mušančiu aistruoliu. Tikimės dar šiandien jums parodyti kur kas daugiau vaizdų iš aistruolių gyvenimo Izmire.



Ir visiškai pabaigai, tiems, kurie sugeba mano blogus skaityti iki galo – kūrybinės žurnalistų kančios :).

]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=150664 2010-09-01 15:44 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=150433
Rungtynės su Naująja Zelandija buvo kiek ramesnės. Nors Penney ir liko neuždengtas, kiti jo komandos nariai pernelyg neblizgėjo. Varžovai neleido visiškai nusiraminti iki paskutinių minučių, tačiau persvara išliko stabili ir rimtesnio nerimo dėl rezultato nebuvo. Apskritai, be Penney žaidimo zelandai kaip visada labiausiai išsiskyrė šokių, atliekamu prieš rungtynes. Aišku, krepšininkai atrodo kiek juokingai – kur kas rimčiau atrodo galingi regbininkai. Kam įdomu, youtube.com paieškoje įrašykite „Haka“ – vaizdelis jums tikrai patiks :).

Antroji dvikova nužudė nemažai mūsų rinktinės trenerių bei aistruolių nervų ląstelių. Galbūt koją pakišo neįspūdingas amerikiečių žaidimas su Libanu, galbūt pernelyg daug dėmesio buvo skirta Roberto Javtoko traumai ar, kaip minėjo Tomas Delininkaitis, rytinio pamėtymo stoka, tačiau jau pirmos minutės pasiuntė mūsų komandą į gilų nokdauną. Po finalinio švilpuko ne visi kolegos turėjo jėgų džiaugtis – tiek nervų pareikalavo paskutinės mačo minutės. Vienas kolega rodė savo drebančią ranką ir sakė, jog nurimti negali jau keletą minučių.

Kas nutiko Martynui Gecevičiui? Neturiu jokio atsakymo, tačiau tikiuosi, kad krepšininkas nepraras pasitikėjimo savimi ir mes iš laisvų pozicijų. Dar labiau tikiuosi, kad pasitikėjimo snaiperiu neprarastų ir Kemzūra. Taiklių krepšininkų šūvių mums tikrai prireiks, ypač žaidžiant su prancūzais, kurie turi daug monstrų po krepšiais. Kol kas epizodiniu vaidmeniu tenkinasi ir Renaldas Seibutis, tačiau nieko blogo jo žaidime neįžvelgiu – tiesiog treneris labiau pasitikėjo sėkmingai į žaidimą įsiliejusiu Martynu Pociumi.

Atskira pastraipa Tomui Delininkaičiui :). Po pergalės prieš Kanadą puikiai sužaidęs gynėjas mėgavosi žurnalistų dėmesiu, blaiviai vertino komandos žaidimą ir džiaugėsi pasibaigusiu košmaru. Iš tiesų, jei ne aštrūs Tomo prasiveržimai, abejoju, ar vakar galėtume džiaugtis pergale. Galbūt net ir tris pramestas baudas galime pamiršti :).

Laukia ispanai, kurie kol kas nedemonstruoja čempioniško žaidimo. Prisipažinsiu, kad pirmose rungtynėse palaikiau prancūzus, nors Lietuvai tai greičiausiai nebus labai naudinga. Tačiau prancūzai pelnė simpatijas kietu žaidimu, o ispanų pasirodymą (kaip ir rungtynėse su kiviais) momentais pavadinčiau „pižonišku“. „Iš skausmo“ besiraitantys Rubio ir Navarro buvo lydimi neutralių aistruolių švilpimu ir tai tikrai nepridėjo pliusų pasaulio čempionams.

Vargu, ar visa tai mums smarkiai pagelbės, tiksliau, neverta tikėtis dar vienų prastų ispanų rungtynių. Norint užmegzti kovą reikia patiems rodyti visai kito lygio krepšinį – pastaruosius tris kartus mums to padaryti nepavyko. Nepaisant to, ispanų treneriai, žaidėjai ir sirgaliai pagarbiai atsiliepia apie mūsų komandą.

Turbūt jau daugelis pastebėjo, kad trumpinamas Lietuvos rinktinės himnas. Iš keturių posmų grojami tik trys, o trūksta trečiojo. Panašu, kad tokie yra FIBA reikalavimai – mūsų himnas yra „truputį“ per ilgas.

Dar vienas linksmas epizodas nutiko per rungtynes tarp prancūzų ir Libano. Nicolas Batumas nulaužė lanką, o jo keitimo procedūra charakterizuoja visą turkų gyvenimą. Lanką keitė kokie dešimt žmonių, dar dešimt savanorių trukdė visa tai filmuoti ar fotografuoti – jokių abejonių, kad viską būtų galima atlikti bent dukart greičiau, bet tokie jau tie turkai :).

Maistas čia kol kas nedžiugina. Pakeliui iki metro ar iki krepšininkų viešbučio yra daugybė užkandinių, beveik visur tik kebabai, į kuriuos žiūrėti jau nesinori. Net jei pavyksta rasti kiek padoresnę užeigą su valgiaraščiu, kainų ten vis tiek nerasite. Nors iš esmės maistas nebrangus, labai keista, kai kainos nustatomos individualiai :).

Ar įsivaizduojate kaip atrodo sausakimšas autobusas? Dabar pridėkite į jį dar 30-40 žmonių ir tai bus sausakimšas turkiško autobuso variantas. Tokį vaizdelį išvydome užvakar po vietos futbolo komandos rungtynių. Po šeimininkų pergalės siautėjo visas miestas – patrigubėjo garso signalų, iš taksi praeiviams mojavo laimingi paaugliai, o jau prie pat mūsų viešbučio paveikslą užbaigė perpildytas autobusas su maždaug dešimčia žmonių ant stogo :).

Laikas žygiuoti į areną. Nors šiandien nėra rungtynių, planuojame apsilankyti Lietuvos ir Ispanijos rinktinių treniruotėse ir papasakoti jums naujausią informaciją apie pasaulio čempionatą. Ir aišku būtinai paklausime, „kokios yra krepšininkų nuotaikos“ :).]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=150433 2010-08-30 16:15 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=150157
Trečiadienio vakarą su kolegomis išsiruošėme kur nors pažiūrėti futbolo – Europos lygos turnyre su turkų „Trabzonspor“ žaidė mano „Liverpool“, tačiau peržiūra baigėsi ne itin maloniais įspūdžiais. Radome sporto barą su keliais televizoriais, Trabzono komanda jau pirmauja bei išlygina bendrą serijos rezultatą – nedvejodami prisėdome. Netrukus paaiškėjo, kad jau žiūrime kitos turkų ekipos „Besiktas“ rungtynes, o vėliau teko „mėgautis“ „Galatasaray“ ir „Fenerbahce“ pasirodymais. Pražiopsojome beveik visą antrą kėlinį – tokios jau tos turkiškos tradicijos :).

Nors futbolas Turkijoje yra sportas numeris vienas, krepšinis čia taip pat labai populiarus, o pasaulio čempionatui išleisti milžiniški pinigai. Visame mieste pamatysite didesnių ar mažesnių iškabų, reklamų, plakatų, susijusių su čempionatu. Per televiziją rodomos įspūdingų biudžetų reklamos su turkų rinktinės žvaigždėmis arba su parašiutininkais, kurie į krepšį dėlioja šokdami iš lėktuvo – vaizdas iš tikrųjų nerealus.

Vakar procedūrą pakartojome, šįkart prisėdome kitur. „Jūs iš kur? Lietuvos? Krepšinis?, - žinias demonstravo kavinės savininkas bei parodė į „Lietuvos ryto“ fotografą Mindaugą Kulbį. – O čia jūsų treneris?“ Nenorėdami nuvilti žmogaus, pristatėme jam ir „trenerį“, ir „krašto puolėjus“. Man teko pabūti „fizinio rengimo treneriu“ :).

„Jūs iš Lietuvos? Man patinka jūsų komanda. Taip pat Kroatija, Serbija ir aišku Turkija. Su kuo ryt žaidžiate? Zelandija? Jie negali žaisti krepšinio. Aš gyvenu šioje gatvėje, o čia – turgus. Kelinta valandą rytoj žaidžiate?“, - visą informacijos ir klausimu antpuolį patyrėme vakar grįždami iš arenos :).

Pasaulio krepšinio čempionatas jau pagaliau prasideda. Tiek mums, žurnalistams, nes užduoti originalų klausimą krepšininkams sugeba jau tik nedaugelis – dažniausiai apsiribojama standartinių klausimų rinktiniu su „kaip sekasi, kaip nuotaikos, ar jaučiate įtampą?“ priešakyje. Nieko nuostabaus, kad ir atsakymų sulaukiame atitinkamų. Labiau išsiplėsti stengiasi tik nebent rinktinės naujokai, kurie yra kupini entuziazmo ir veržiasi į kovą – tokių net standartinių klausimų rinkiniu išvesti iš pusiausvyros nėra lengva. „Esame psichiškai stabilūs“, - subtiliai žurnalistams įgėlė ir santūrus Kęstutis Kemzūra.

Kantriai atsakinėjo į klausimus ir Linas Kleiza, kuris įprato į šią procedūrą žiūrėti be jokių emocijų. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Mantui Kalniečiui tuščios kalbos jau ko gero įgriso. Rytinėje treniruotėje pirmadienį įžaidėjas atsišaudė labai kukliais atsakymais, kurie kiek nustebino, tačiau jokių priekaištų Mantui – paskutinė diena jau ne pirmame čempionate tampa formalumu, visi nekantriai laukia šeštadienio popietės.

Per pasirengimo etapą rinktinė sužaidė geresnių ir blogesnių rungtynių ar jų atkarpų, tačiau prisipažinsiu, kad dar iki galo nesuprantu, ką gali ši rinktinė. Ant popieriaus nesame blogesni už daugelį komandų, ypač po to, kai argentiniečiai neteko Andreso Nočioni – dabar ir ši komanda niekuo nepranašesnė už kokią nors Slovėniją. Amerikiečiai, ispanai ir, galbūt, graikai yra tos komandos, su kuriomis atkrintamosiose varžybose (jei ten aišku pateksime) norėtųsi rungtyniauti kuo vėliau.

Draugiškose rungtynėse įveikėme visus silpnesnius ar panašaus pajėgumo oponentus. Prieš rungtynes su Naująja Zelandija tai nuteikia optimistiškai. Kovinga metikų iš Okeanijos komanda niekam nepasiduoda be kovos, tačiau turi nemažai silpnų vietų, kuriomis privalome pasinaudoti. Neleisti varžovams nieko nuo pirmųjų minučių, nebijoti fizinio kontakto, žaisti drausmingai ir protingai – galbūt skamba pernelyg banaliai, tačiau to turėtų pakakti. ]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=150157 2010-08-28 11:42 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=141538
„Olympiacos“ klubas apskritai labai primena aršiausius katalonų priešus iš Madrido. Susipirko daug brangių ir gerų žaidėjų, o komandos nėra. Nepasakyčiau, kad ispanų klubo biudžetas yra mažas, tačiau visi žaidėjai įspūdingai jame pritapo. Xavi Pasqualis padarė iš dvylikos krepšininkų vientisą mechanizmą, kuris veikia beveik be sutrikimų. Ir veikia ne mechaniškai – krepšininkai perprato trenerio sumanymus ir tiesiog mėgaujasi žaidimu. Žaidėjai, kurie kitur žaistų beveik be keitimų, Barsoje gauna po dvidešimt ar mažiau minučių ir dėl to nė kiek nesijaudina.

Katalonijos klubo legionierių požiūrį (o gal tai tiesiog klubo reikalavimas) į komandą rodo ir tai, kad visi, išskyrus Terrence‘ą Morrisą, kalba ispaniškai. Lorbekas, Lakovičius, N‘Dongas, Mickaelis, Basile, Bartonas – visi bendrauja su ispanų žurnalistais. Tuo tarpu Lietuvoje legionieriai per keletą metų išmoksta daugiausiai keletą frazių. Gal ir neverta lyginti, bet ne visada pavyksta susilaikyti :).

O Lietuvos rinktinės aistruoliams nerimą turėtų kelti tai, kad Linas Kleiza dar nė karto nežibėjo rungtynėse, kurios kažką lemia. Galima įmesti 41 tašką į „Jazz“ krepšį, 25 į „Lakers“, bet kur kas svarbiau vesti savo komandą į priekį finaluose, lemiamose dvikovose. Manau, kad Linas truputį perdegė, nors jis be abejonės (suprantama) tai neigia.

Po tokio intrigos prasme nevykusio finalo kolegos užsiminė, kad geriau nebūtų to stebuklingo Josho Childresso dėjimo – jauni serbų vyrukai tikrai sėkmingiau pakovotų su „Barcelona“. Gal ir taip, tačiau to mes niekada nesužinosime. Bet faktas lieka tas, kad „Partizan“ jaunimas vertas didžiausios pagarbos. Kartu su Pasqualiu, Duško Vujoševičius galės ilgam prisiminti šį sezoną. Ir ruoštis tam, kad pusė komandos pasibaigus sezonui bus medžiojama turtingų klubų.

Atrakciją neutraliems žiūrovams bandė kurti ir visų (galbūt išskyrus ispanus) komandų aistruoliai. Mažojo finalo metu CSKA fanai skandavo „Serbija“, „Partizan“ aistruoliai jiems atgal rėkė „Rusija“ ir bent jau tribūnose atmosfera buvo labai draugiška. Kol rinktis nepradėjo „Oly“ gerbėjai. Po Holdeno tolimo metimo graikai ėmė rodyti nelabai padorų gestą serbų pusėn, o vėliau plojo maskviečių sirgaliams. Nors graikai atrodė pakankamai aršiai, incidentų buvo išvengta, o po finalinio švilpuko dalis nusiminusių karštakošių plojo ir nugalėtojams. Kadangi filmuoti rungtynių metu arenoje draudžiama, čia tik nedidelė dalis to, kaip savo komandą palaikė „Oly“ fanai.

O mums jau laikas keliauti namo. Jei ugnikalnis, jau uždaręs oro uostus Portugalijoje ir Ispanijoje, leis. Kaip matau, krepšinio naujienų/gandų/sensacijų Lietuvoje tikrai netrūksta :).

]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=141538 2010-05-10 14:20 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=141466
Dabar mes jau niekad nesužinosime, kokią ataką planavo graikai likus šešioms sekundėms iki pagrindinio laiko pabaigos, tačiau sekasi stipriausiems, o sėkmė lydėjo „Olympiacos“ žaidėjus. Simboliška, kad Joshą Childressą toje atakoje pramiegojo kylanti Čekijos krepšinio žvaigždė Janas Vesely, įspūdingai patobulėjęs nuo rungtynių su „Lietuvos rytu“ Vilniuje šiųmetėje Eurolygoje.

Antrasis pusfinalis labai skyrėsi ir komandų palaikymo prasme. „Olympiacos“ aistruoliai skandavo beveik be pauzių ir labai organizuotai. Serbų fanai, nors ir buvo mažumoje, stengėsi neatsilikti. Pastarieji, pasibaigus rungtynėms, maždaug dvidešimt minučių traukė vieną dainą ir niekur nesiskirstė, kol nesulaukė keleto komandos narių, su kuriais taip pat kažką sudainavo. Pažiūrėkite patys.



Nuojauta neapgavo dėl MVP rinkimų. Jau iki jų sklandė kalbos, kad Kleiza nebus išrinktas geriausiu sezono žaidėju. Buvo beveik neabejojama, kad Eurolyga nutars nieko neskriausti ir išdalinti apdovanojimus skirtingiems krepšininkams. Nemanau, kad Linas dėl to smarkiai išgyvena, nes tai yra iš serijos tų dalykų, kurių, kaip jis sako, jis valdyti ar įtakoti negali. Todėl ir jaudintis ar pernelyg daug apie tai galvoti neverta. Kleizai vis dar yra galimybių tapti naudingiausiu viso finalinio ketverto žaidėju. Tam tereikia laimėti finale prieš komandą, kurioje labai sunku rasti silpnų vietų. Ko gero, patiems reikėtų sužaisti taip, kad silpnų vietų nebūtų „Olympiacos“ žaidime, o tribūnų palaikymas graikams garantuotas.

Nelabai sėkmingai susiklostė jaunimo turnyras „Žalgirio“ komandai. Pralaimėta savotiškai Prancūzijos jaunimo rinktinei ir, reikia pripažinti, pralaimėta pelnytai. Jautėsi, kad šeimininkai nuolat žaidžia kartu ir turi daugiau lyderio vaidmens galinčių imtis žaidėjų. Dažnai aikštelėje INSEP komandoje buvo įžaidėjas ir keturi aukšti, atletiški ir greiti krepšininkai. Tam tikromis atkarpomis „Žalgiriui“ pavykdavo sėkmingai apsiginti ir varžovų pranašumą apkarpyti, bet pabaigai jėgų neužteko. O tai, kas dėjosi po šių rungtynių, verta atskiro pasakojimo.

Nepaisant pralaimėjimo, „Žalgirio“ jaunimas ne iškart atsisveikino su viltimis patekti į finalą. Juk INSEP vienu tašku pralaimėjo Liublianos „Olimpija“ komandai, o kauniečiai slovėnus nugalėjo trylikos taškų skirtumu. Po pralaimėjimo septyniais taškais, skaičiuojant trijų tarpusavio komandų taškų santykį ir tikintis, kad slovėnai iškovos pergalę prieš „Cajasol“, paaiškėjo, kad INSEP ir mūsų jaunimas turi po +6. Tai reiškia, kad reikia papildomų rodiklių, apie kuriuos nežino apskritai niekas. Ar „Žalgiris“ dar turi teorinių šansų, ar ne? Šis klausimas nedavė ramybės nei Lietuvoje, nei Paryžiuje, kol galiausiai paaiškėjo, kad šansų yra ir jų nemažai. Tiesa, pagal kokius kriterijus būtų skaičiuojami papildomi rodikliai aš jums atpasakoti nesugebėsiu, mat aukštosios matematikos baigęs nesu, o formulė skambėjo labai jau sudėtingai. Visas problemas organizatoriams išsprendė slovėnai, pralaimėję ispanams. Su kolegomis vakar kalbėjome, kad jaunimo, kaip moterų varžybose, labai sunku iš anksto nuspėti nugalėtojus ir stebėtis čia niekuo neverta. Kita vertus, įgyta nemažai patirties, kuri tikrai pravers ateityje.

Taigi, jaunimas į finalą nepateko, rungtynės dėl trečios vietos neturi jokios vertės ir prasmės – čia pilnai sutinku su Ramūnu Šiškausku. Tai reiškia, kad yra keletas laisvų valandų, kurias reikia išnaudoti man ne visai įprastu būdu – pasivaikščioti :). ]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=141466 2010-05-09 13:34 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=141337
Pirmasis pusfinalis primena kadaise vykusias rungtynes tarp labai gerai sukomplektuotos CSKA su Dušanu Ivkovičiumi ir Tel Avivo „Maccabi“ su Šarūnu Jasikevičiumi ir itin galingu startiniu penketu. D.Ivkovičius rotavo savo žaidėjus ir galiausiai visai prarado žaidimo kontrolę, o Pini Gershonui užduotis buvo paprastesnė – esant progai ištaikyti poilsio minučių lyderiams. Esu įsitikinęs, kad pergalę tose rungtynėse D.Ivkovičius savo oponentams tiesiog padovanojo. Kaip bus šiandien?

Kitas pusfinalis, nepaisant atsargių Lino Kleizos pasisakymų, neatrodo toks įdomus. „Partizan“ kažkiek be abejonės kabinsis, bet graikų jėga turėtų anksčiau ar vėliau išryškėti. Nepaisant visko, įtampa ir, ko gero, milžiniška įtampa gula tik ant „Olympiacos“ pečių – serbai visiškai neturi, ko prarasti. Ne veltui palaikyti savo komandos į Paryžių atvyko laivybos magnatai broliai George ir Panagiotis Angelopoulosai. Atvyko atskirai, nes kartu jie niekada nekeliauja.

Klausimas jums: kurį žaidėją objektyviai rinktumėte naudingiausiu Eurolygoje? Liną Kleizą, Pete‘ą Mickealą, ką nors kitą? Labai norėtųsi, kad tai būtų lietuvis, bet nuojauta kužda, kad mums teks nusivilti.

„Žalgirio“ jaunimo komanda kol kas žygiuoja pergalingai, tačiau žaidimas dažnai banguoja ir treneriai ne be pagrindo nerimauja. Rytoj laukia svarbiausios grupės varžybų rungtynės, kurios išsiaiškins nugalėtoją ir tuo pačiu finalo dalyvį. Jaunimas nemažai jaudinasi, tačiau labai stengiasi ir rungtynes stebintys skautai bei kiti NBA klubų atstovai, turės ką pasižymėti savo užrašuose.

Pabaigai šiek tiek įdomios statistikos. Jei patiks, rytoj šią skiltį papildysiu. O dabar užteks kalbėti, rašyti ir skaityti apie krepšinį – laikas juo mėgautis.

• J.R. Holdenas yra antras pagal taškus, pelnytus finalinių ketvertų varžybose – 175 taškai. Pirmas – legendinis Nikos Galis (231). Ramūno Šiškausko sąskaitoje 102 taškai ir jis kol kas dvyliktas. Iki dešimtuko trūksta 27 taškų.
• Daugiausia taškų per Eurolygos finalą (vienose rungtynėse) 1979 metais pelnė „Bosna“ žaidėjas Žarko Varajičius (45 taškai), o jo komanda 96:93 nugalėjo „Emerson Varese“.
• Žalgiriui priklauso geriausias tritaškių pataikymas Eurolygos finaluose – 72,7 procento. Tuo tarpu kauniečių varžovai, Bolonijos „Virtus“, iš toli metė blogiausiai per visą istoriją – 31 proc.
• Šarūnas Jasikevičius užima trečią vietą pagal pataikytų tritaškių skaičių (19/41). Pirmauja – J.R. Holdenas – 25/74. Marcuso Browno sąskaitoje – 12 taiklių metimų iš 31.
• Ramūnas Šiškauskas (42/53) ir Šarūnas Jasikevičius (37/39) užima atitinkamai ketvirtą ir septintą vietą pagal įmestų baudos metimų skaičių.
• Šarūnas Jasikevičius užima aštuntą vietą pagal tritaškių vienose finalinio ketverto varžybose – 7/11. Pirmoje vietoje – „Olympiacos“ treneris Panagiotis Giannakis.
• Arvydas Macijauskas – penktas pagal pelnytus baudos metimus vieno finalinio ketverto metu – 18/20.
• Vienose finalinio ketverto rungtynėse daugiausiai pelnyti 43 taškai (Nikos Galis). Ramūno Šiškausko sąskaitoje – 29 taškai (CSKA – Barcelona, 2009 metai).
• Mindaugas Timinskas patenka į dvi garbingas kategorijas. Daugiausiai be klaidų mestų tritaškių (3) ir daugiausiai be klaidų mestų metimų iš žaidimo (7).
• Eurolygos pusfinaliuose Šarūnas Jasikevičius pataikė visas dešimt baudų (8-10 vieta).
• Arvydas Sabonis (1995) ir Šarūnas Jasikevičius (2005) tapo naudingiausiais finalinio ketverto žaidėjais. Vienintelis Toni Kukočius šį apdovanojimą laimėjo tris kartus.
• Daugiausiai (8 kartus) finaliniuose ketvertuose dalyvaus Theo Papaloukas ir J.R. Holdenas. R.Šiškauskui tai bus jau ketvirtasis toks renginys.
• Artūras Karnišovas 1996 metų finale atliko šešis rezultatyvius perdavimus. Daugiausia atliko Arrielis McDonaldas – 9. ]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=141337 2010-05-07 18:48 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=141211
Kad ir kaip krepšinis nesisietų su Prancūzija, nereikia pamiršti, kad šios šalies rinktinė Sidnėjuje iškovojo sidabro medalius, o Eurolygos finalai sūrio, vyno, varlių ir aistringų moterų šalyje jau vyko aštuonis kartus. Šis Eurolygos finalinis etapas bus jau ketvirtasis „Palais Omnisports“ arenoje, krepšinio varžybose talpinančioje 14 tūkstančių žiūrovų.

Su kita labai įdomia statistika jus supažindinsiu rytoj, o šįkart – apie kelionę, į kurią leidomės su fotografu Tomu Tumalovičiumi, ir, kaip visada, nedidelius nuotykius. Krizės laikotarpiu net ir kelionė į Paryžių skamba kaip didelė prabanga. Laimei pigių skrydžių bendrovė, skraidinanti iš Kauno, pirmosiomis gegužės dienomis atidarė naują maršrutą į netoli Prancūzijos sostinės esantį Beauvais oro uostą.

Vienintelė problema, susijusi su pigiais skrydžiais, maksimalus rankinio bagažo svoris – dešimt kilogramų arba mokėk daugiau nei šimtą litų ir dėk daiktus į bagažo skyrių. Vien tik Tomo aparatūra svėre daugiau nei dvylika kg, todėl teko imtis įvairių gudrybių, kad svoris būtų pakoreguotas. Tiesa, svarbus ne tik svoris, bet ir krepšio dydis – jis turi įtilpti į specialių matmenų dėžę. Tomo, nors ir sunkesnis krepšys, tilpo be jokių problemų, o mano lygiai dešimt kilogramų tilpo tik didelių pastangų dėka :).

Iš oro uosto iki Paryžiaus – apie 80 kilometrų, už kuriuos pigių skrydžių bendrovė taip pat nepamiršta paprašyti keliolikos eurų. Nusipirkau bilietą į priekį ir atgal, o vairuotojas, neapsižiūrėjęs ar specialiai, nuplėšė abu ir taip privertė Tomą visą kelią iki sostinės klausytis mano burbėjimo apie tai, ką galėčiau nusipirkti už dingusius penkiasdešimt litų :).

Metro neapsiėjo be nuotykių – pasirodo, kad ne visi miestiečiai mėgsta, kai juos fotografuoja. Tuo tarpu vakare dar kartą įsitikinome, kokią sporto šaką prancūzai ir ne tik jie, mėgsta labiausiai. Kavinė, į kurią bandėme patekti, buvo tiesiog sausakimša – visi žiūrėjo futbolo rungtynes, kuriose paaiškėjo šalies čempionas.

Šiandien jau ketvirtadienis, diena, kai prasideda jaunimo turnyras, komandų treniruotės bei suvažiuoja daugybė žurnalistų. Kaip visada, pasistengsime operatyviai pateikti foto, video bei tekstinę informaciją apie visas čia vykstančias įdomybes. O mes areną pasiekėme itin modernia transporto priemone, kurios vardas – Subaru ir kuri varoma keturiais ratais. Būtinai pasižiūrėkite foto galeriją :).

Pabaigai keletas T.Tumalovičiaus minčių bei linkėjimai visiems Krepsinis.net lankytojams. „Metro bandant nufotografuoti vienos merginos (iš pažiūros atrodė kaip naktinė plaštakė) rankose žurnalą su Eifelio bokštu, teko gauti su tuo žurnalu per veidą :). Vakare pavakarieniauti atlėkėm į sausakimšą barą, kur chebrytė žiūrėjo futbolą. Laimėjo Marselis ir tapo čempionu, kas bare dėjosi sunku net apsakyti - chebra siautėjo nerealiai. Kitą dieną užsikūrėme nerealų aparatą, foto pažiūrėkite, draugelis Deivis mums parūpino, tai su juo skrodžiame kol kas sėkmingai per Paryžių, tikiuosi, kad ratai nenukris :)“.]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=141211 2010-05-06 15:34 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=119773
Tikėsimės, kad tik iki kitų metų pasaulio čempionato, kuris vyks Turkijoje. Beveik niekas neabejoja, kad Lietuva gaus vardinį kvietimą. Šansai iš tiesų nemaži, tačiau kol kvietimo nėra, bus labai neramu. Jei kvietimą gausime, kitąmet labai norėčiau matyti labai jauną rinktinę. Kažką panašaus į dabartinę serbų komandą. Neabejoju, kad Serbijoje galima būtų surinkti dar vieną rinktinę, kuri duotų į kaulus dabartiniam jaunimui (Radmanovičius, Stojakovičius, Rakočevičius, Jaričius, Avdalovičius, Pavlovičius, Miličičius, Vujaničius ir t.t.), tačiau šį drąsų žingsnį reikėjo žengti ir šioje vietoje turime, iš ko pasimokyti.

Iš Vlado Garasto pasisakymų supratau, kad ir LKF laikosi panašios nuomonės ir naujasis treneris bus renkamas būtent su šia sąlyga. Kad treneris bus naujas abejonių nekyla – panašu, kad jos Ramūnas Butautas pasitrauks garbingai, nes planai neįvykdyti ir trenerio pokyčiai šioje situacijoje yra visiškai natūralus. Tai nereiškia, kad turėjome blogą trenerį, tiesiog projektas „rinktinė 2009” jam nepavyko. Jokių idėjų dėl naujo trenerio kol kas neturiu, nes čia ne ta situacija, kai kandidatas yra labai aiškus ir visa galva lenkia kitus. Kažkuris iš kolegų Lietuvos krepšinio rinktinę palygino su nacionaline Argentinos futbolo komanda. Skirtumas tik tas, kad pastarieji dar turi galimybių, todėl Maradona iš savo posto pasitrauks kiek vėliau.

Nesėkmės neabejotinai paveikė ir Lenkijoje esančius mūsų komandos aistruolius. Dalis planavo laidotuves, kita dalis apie tai nieko nežino ir mūsiškius palaikys kaip visada. Tai reiškia kelis dalykus. Mūsų aistruoliai dažnai neorganizuoti, būriuojasi grupėmis ir savo veiksmų nekoordinuoja. Kita vertus, demokratinėje visuomenėje normalu turėti skirtingas nuomones – po tokio komandos žaidimo vargu, ar liežuvis apsiverstų smerkti kokį nors radikalesnį aistruolių pareiškimą.

Katovicuose tikrieji krepšinio fanai tikrai ras ką pažiūrėti. Jono Kazlausko Graikija pernelyg neliūdėjo dėl pralaimėjimo prancūzams ir dar gali nueiti toli. Turime du teisėjus, iš kurių Romualdui Brazauskui, ko gero, vėl bus patikėta teisėjauti finale. Žalgirio fanai galės stebėti Marko Popovičių, Lietuvos ryto aistruoliai galės pamatyti kaip atrodo ant suolo sėdintis Bojanas Popovičius. Finalinio etapo metu bus pristatytas 2011 metų Europos čempionatas Lietuvoje. Ir, galų gale, daug įdomių, įtemptų rungtynių, kurias galima bus žiūrėti be jokios įtampos ir nervų gadinimų :).

Kartais pralaimėjimai būna į naudą. Tada, kai po jų padaromos išvados. Apie rungtynes su serbais didesnių minčių neturiu. Akivaizdu, kad motyvaciją šiose rungtynėse turės tik viena komanda. Kita galbūt kažkiek pakovos. O mes vėl palaikysime Lietuvą. Kas belieka, juk kitos rinktinės neturime :)

Pabaigai keletas trumpų linksmesnių ir ne tik pastebėjimų.

Jau antrą naktį iš eilės (nuo 3 iki 6 ryto) pagrindinėje Lodzės gatvėje skamba tokie ne visai rišlūs šūkiai: Kas laimės? Kas Laimės? Gargždų Banga! :)

Pasak Nenado Krstičiaus, mums keletą kartų nepasisekė rungtynių pabaigoje. Nežinia, kokias rungtynes jis žiūrėjo, bet aš tokių dalykų neprisimenu.

Rolls Royce‘ui, kaip Lietuvos rinktinę vadino Muli Katzurinas, iš pradžių baigėsi benzinas, o vėliau, pamažu jis virto Moskvyčiumi. Bent taip mano dalis Lodzėje esančių sirgalių.

Netikėtai paaiškėjo, kad esu plikas ir mano inicialai R.B. :)]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=119773 2009-09-16 11:31 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=119569
Atsiprašau už anekdotą (autorystė priklauso vienam mano kolegai, kuris už jį jau užsidirbo alaus), tačiau šis juodas humoras labai gerai atspindi tai, kas šiuo metu vyksta su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine. Niekas nesupranta, kas vyksta. Dvylika (dešimt ar vienuolika, kaip kam patinka) aukšto lygio žaidėjų nerodo aukšto lygio krepšinio. Nieko nesupranta tiek žaidėjai, tiek treneriai, tiek mes su jumis. O kai stengiesi iš visų jėgų, viskas klostosi blogai, o akivaizdžių priežasčių nesimato, dažnai nusvyra rankos.

„Dar niekad nemačiau komandos, kuri turi tiek sirgalių ir žaidžia taip blogai“, - po rungtynių su slovėnais atsakymų nerado tiek viešbutyje sutikti užsienio kolegos, tiek FIBA-Europe atstovai. Prisipažinsiu, užvakar man, ir daugeliui mano kolegų, buvo labai gėda. Greičiausiai ir daugeliui jūsų, nes visi kartu jaučiamės Lietuvos, krepšinio rinktinės dalimi. Jausmai dvejopi: gėda, pikta, liūdna, o taip pat galima tik įsivaizduoti kaip jaučiasi žaidėjai. Kaip tik vakar kalbėjau su kolegomis apie tai, ką šiandien savo bloge parašė jusstinass: prieš ketverius metus Serbijoje rinktinės sudėtis taip pat nebuvo įspūdinga, bet žaidėme puikiai. Tai tik dar labiau pasunkina galimybes kažką suprasti šioje situacijoje. Arba tik palengvina, spręskite patys :).

Dar didesnis nusivylimas apima, kai matai puikiai rungtyniaujančias komandas, kuriose surinkti anaiptol ne patys žinomiausi krepšininkai. Susižavėjimą kelia įspūdinga rusų gynyba ir dvi iš eilės pergalės, su mėsa išplėštos iš kroatų ir graikų. Gražu žiūrėti kaip žaidžia turkai. Turkoglu įmeta du taškus, bet tai netrukdo jiems įveikti ispanų. Ir slovėnai. Žaisdami ir jausdami malonumą jie parodė visas silpnąsias mūsų vietas ir puikiai jomis pasinaudojo.

Yra dar viena mintis, kuria norėčiau su jumis pasidalinti. Marijonas Petravičius, Robertas Javtokas, Andrius Mažutis, Mindaugas Lukauskis, Artūras Jomantas, Simas Jasaitis, broliai, Mantas Kalnietis, Tomas Delininkaitis. Dešimt iš dvylikos komandos narių yra labai santūrūs gyvenime ir aikštelėje vargu, ar gali tapti tais emociniais lyderiais, kurių komandai trūksta.

Mane visada truputį erzina skaičiavimai kas bus, jei laimėsim tiek ir tiek, o kas bus, jei nelaimėsime. Kaip žurnalistas, privalau skaičiuoti, bet akivaizdu viena – reikia tiesiog laimėti. Kai nelaimi, skaičiavimai yra tik būdas save paguosti. Norisi tikėti, kad mes staiga pradėsime žaisti gerai, bet kol kas šiam tikėjimui nėra jokio pagrindo. Realus tikslas – pakovoti, atiduoti visas jėgas, pabandyti užsikabinti, parodyti, kad mokame žaisti. Keliant tokius tikslus niekada nesuklysi – pergalės ateina būtent su tokiu požiūriu. Kolega Eimantas liepė perduoti jums, kad yra šimtu procentu tikras dėl Lietuvos pergalės. Matyt rėmėsi intuicija, nes jokių argumentų nepateikė :).

Tuo tarpu mūsų aistruolių po truputį mažėja. Dalis atvyko tik į rungtynes su Slovėnija, kita dalis planuoja traukti namo po rungtynių su ispanais, jei jos susiklostytų mums nepalankiai. Tiems, kurie nebenorės vykti į Katovicus, reikėtų rimtai pamąstyti apie galimybę perleisti bilietus slovėnams. Prie šio proceso galėtų prisidėti ir Lietuvos krepšinio federacija (paimti sirgalių bilietus, susitarti su Slovėnijos krepšinio federacija, vėliau grąžinti pinigus mūsiškiams).

Kol yra vilčių, aš ir mano kolegos tikimės, kad Katovicuose bus ką veikti. Jei vilčių nebeliks, važiuoti į finalinį etapą vis tiek turėsime, bet veiklos jame sumažėtų ženkliai.

P.S. Kol rašiau blogą, organizatoriai vos nenutempė mano mašinos, kurią palikau prie arenos. Mat ji jau keletą dienų kažkam trukdo pravažiuoti :). ]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=119569 2009-09-14 13:48 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=119071
Kol kas viskas klostosi pagal pesimistinį scenarijų. Nors pats dažniausiai nesu didelis optimistas, o prieš šį čempionatą jo apskritai neturėjau daug, tokio žaidimo ir rezultato nesitikėjau. Labai keista, kad geriausias savo rungtynes komanda sužaidžia nepaisydama trenerio plano, neturėdama nė vieno sveiko įžaidėjo. Kai įžaidėjai gali žaisti, kai komanda vykdo trenerių nurodymus, vaizdas aikštelėje – nykus.

Labai keistai atrodo mūsų puolimas. Varžovai žino, kad vieno žmogaus dengti praktiškai nereikia, nes į krepšį jis dažniausiai nemes, todėl gali drąsiai dvigubinti kitus mūsų lyderius arba kitaip pasinaudoti vieno žmogaus pranašumu. Be abejo, kiek perdedu, bet kartais iš tikrųjų aikštelėje matai dalykus, kuriuos sunku suprasti. Nesu didžiausias pasaulyje krepšinio specialistas, bet kažkodėl jaučiu, kad nemažai jūsų man pritars.

Šiandien nutarėme neiti į rytinę rinktinės treniruotę. Paprastai po jos vienas iš trenerių pasakoja apie būsimą varžovą, jo žaidimą, stipriąsias ir silpnąsias puses. Bet apie bulgarus nėra ką kalbėti. Gal jiems ir pavyko keletas rungtynių Europos čempionato atrankoje, tačiau čia jie atrodo dar blogiau už mus (pasirodo, kad ir taip dar gali būti).

Mūsiškiai momentais atrodė truputį pasimetę, lyg susitaikę su pralaimėjimu. Tai ypač skaudu, kai matai kaip britai be savo pagrindinių lyderių daužosi su ispanais (su Rudy ir Pau) iki paskutinių sekundžių. Dar liūdniau kai pagalvoji kas mūsų laukia kitame etape, jei ten pateksime.

Pabandykime paieškoti kokių nors objektyvių priežasčių rungtynėms su lenkais. Labai sunku žaisti su šeimininkais. Mūsų aistruolius nuolat permušinėjo muzika, nuo kurios gali apkurti, o vietinė publika buvo nuolat užvedinėjama ir toks palaikymas neabejotinai pridėjo jėgų be atsarginio suoliuko rungtyniaujantiems oponentams. Nepaisant to, kad pristatant komandas Lietuvos rinktinė nebuvo nušvilpta, visų rungtynių metu buvo aiškiai matyti, kas yra šeimininkas. Pasirodė, kad tribūnų spaudimui neatsispyrė ir arbitrai, pabaigoje „pavogę“ iš mūsų apie dešimt sekundžių.

Laimėsime šiandien, paskui bent dukart laimėsime Lodzėje, ketvirtfinalyje nugalėsime graikus... Kodėl ne? Reikia tikėti, daugiau mums nebelieka nieko.

Pabaigai keletas linksmesnių nutikimų bei pastebėjimų :).

* Po rungtynių su Turkija mišrioje zonoje (mixed zone), kur žaidėjai kalbasi su žurnalistais, turėjau tuo metu ne visai linksma incidentą su turku operatorium. Buvo labai mažai vietos, šalia beveik visą metrą užėmė turkas su didžiule kamera. Kai Robis sustojo pokalbiui, bandydamas permesti mikrofoną per turką arčiau mūsų žaidėjo netyčia užkabinau jį už turko kaklo :). Kolega ėmė tempti jį į vieną pusę, aš į kitą, arčiau Javtoko, taip smaugdamas operatorių :). Galiausiai įvyko nedidelis apsistumdymas, toliau filmavau be mikrofono, o paskui paaiškėjo, kad kolega Eimantas mūsų kapitoną pasikalbino be didesnių incidentų :).

* Žaidžia Bulgarija ir Lenkija. Abu treneriai iš Izraelio, o rezultatyviausi – amerikiečiai.

* Kaip rodo vienos lenkų atakos pavyzdys, Todorui Stoykovui neverta atsukti nugaros. Nelabai supratęs tokios gynybos, bulgarų snaiperis iškart nubaudė savo oponentus tritaškiu. Tikiuosi, kad ši vertinga informacija pravers ir mūsų komandai.

* Kolega Eimantas jau gal dešimtąjį kartą žiūri video su Muli Katzurino interviu. Labai jau jam patiko šis malonus strategas :).

* Barzdos greičiausiai augintis nebereikės, tačiau tikiuosi, kad į Vilnių grįšiu dar negreitai.

* Trečiajame kėlinyje į aikštelę išbėgo Lietuvos rinktinės aistruolis ir parodė nuogą užpakalį. Reginys neįspūdingas, bet kiek paįvairino rungtynes.

* Pirmajame menedžerio ture pamiršau susirinkti komandą, tačiau antram susiėmiau ir pataikiau su kai kuriais žaidėjais. Vienas jų – mano bendrapavardis :). ]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=119071 2009-09-09 13:59 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=118744
Pakeliui į Vroclavą, kažkur pusiaukelėje mus ėmė lenkti daugybė automobilių su Lenkijos vėliavom. Iš pradžių, jau kiek nuvargę nuo kelionės, pamanėme, kad krepšinio ištroškę lenkai jau iš anksto ruošiasi nusiaubti miestą. Mūsų transporto priemonėje greitai atsirado žalias Lietuvos futbolo federacijos šalikas, kurį mes išdidžiai iškišome pro langą :). Lenkai, kiek nustebę, bandė suprasti, ką reiškia mūsų šaliko simbolika, o mums pamažu darėsi aišku, kad su krepšiniu visa tai neturi nieko bendro. Šiuolaikinių technologijų mįslę įmynėme greitai – netoli Katovicų po kelių valandų prasidėjo Lenkijos ir Šiaurės Airijos rinktinių dvikova. Kadangi airiai irgi yra žali, galime tik įsivaizduoti, ką jiems priminė šalikas su Lietuvos atributika :).

Vroclavą pasiekėme per maždaug trylika valandų ir iškart nuvykome į vakarinę rinktinės treniruotę. „Šimtmečio arena“ tamsoje labiau priminė siaubo filmuose rodomus pastatus, kuriuose gyvena vaiduokliai. Tiesa, diena išorė atrodo dar blogiau :). Arenos viduje viskas ne taip jau blogai – yra kai kurių ne pirmos jaunystės atributų, tačiau nemažai erdvės, aiškus visų zonų išdėstymas, tvarkinga arena, tribūnos ir t.t.

Nepaisant to, kad leidimus žurnalistams žadėjo išduoti tik šiandien (sekmadienį), Lino Kunigėlio dėka pavyko išspręsti visus keblumus ir jau netrukus galėjome stebėti beveik visą komandos treniruotę. Dideli (broliai, Robertas ir Marijonas) treniravosi atskirai. Pastarieji du daugiau metė iš vidutinių distancijų bei nuo baudos atžymų, o broliai surengė tritaškių varžybas (jei neklystu, rezultatas lygus – 2:2). Prie kito krepšio metimus treniravosi kiti aštuoni krepšininkai. „Filmuok, bus įdomių vaizdų“, - prieš pradedant vieną pratimą su šypsena patarė Mantas Kalnietis.

Itin geros nuotaikos broliai po treniruotės mano kolegai Eimantui lenkiškai kalbėjo, kad nesupranta lietuviškai, Kšyštofas siūlėsi padirbėt operatorium, o Darjušas tikino, jog nėra jokių šansų nuspirti kamuolį iki arenos lubų. Paklaustas, ar pakeliui į Varšuvą, kur mūsiškiai skrido kartu su ispanais kalbėjosi su būsimais komandos draugais Madrido „Real“ ekipoje, Darjušas atsakė su jam būdingu humoru. „Taip kalbėjomės. Labas, kaip sekasi, nepyk, sėkmės“ :).

Rytinės treniruotės pabaigoje pakalbinau trenerį Butautą. Įpusėjus pokalbiui dar kartą tapo aišku tai, apie ką jau senokai kalbamės su kolegomis. Visi – žurnalistai – žaidėjai – treneriai jau lengvai vieni kitiems nusibodome. Ir nors visi stengiasi to viešai neparodyti, jaučiasi, kad temos pokalbiams senka sulyg kiekviena minute. O turint omenyje, kad žurnalistų iš Lietuvos čia bus labai daug, norėtųsi, kad čempionatas kuo greičiau prasidėtų :).

Ir pabaigai. Pietaujant į galvą visada šauna įdomių (keistų) minčių. Nutarėme pasvarstyti, ką padarytume, jei mūsiškiai iškovotų auksą. Taigi ?. Geriausias fotografas Lietuvoje Tomas Tumalovičius pažadėjo sušokti Naujosios Zelandijos tautinį šokį HAKA, Dainius Žygelis iš Delfi pažadėjo atsisveikinti su savo barzda, Krepsinis.net žurnalistas Eimantas Skersis pažadėjo iki naujų metų nevartoti keiksmažodžių, o aš pažadėjau auginti barzdą iki metų pabaigos :). Bandome šiam projektui įkalbėti ir Robertą Petrauską. Apie tai, kaip mums sekėsi, skaitykite kitame blog‘e.

P.S. Pirmas Robkės atsakymas: Jei auksas, pasirašau VISKAM :). ]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=118744 2009-09-06 20:12 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=105955
Tačiau apie viską iš eilės. Prasidėjus pirmajam pusfinaliui atrodė, kad rungtynių didvyris vilki Katalonijos klubo marškinėlius. Davidas Andersenas buvo visur, pataikė iš toli, iš po krepšio, kovojo dėl kamuolių ir stabiliai rinko taškus beveik visų rungtynių metu. Juanas Carlosas Navarro labai greitai prisirinko baudų, Ersanas Ilyasova rungtynes pradėjo nuo suolo. Ten pat rungtynių pradžioje sėdėjo ir R.Šiškauskas. Ettore Messina vienu metu buvo priverstas į aikštę leisti Sašą Kauną, Zoranas Planiničius rungtyniavo neįprastai mažai.

Nepaisant sėkmingo Barcos žaidimo per tris pirmuosius kėlinukus, jų aistruoliai, švelniai tariant, nuvylė. Vizualiai jų buvo kiek daugiau, tačiau katalonų komanda buvo palaikoma labai pasyviai. Pirmojo pusfinalio metu virtualias kovas pradėjo ir graikų aistruoliai, kurie savotiškai apšilinėjo. Sėdėdamas prieš PAO fanus iškart supratau, kad šiandien bus linksma :).

Ketvirtasis kėlinys. Kad ir ką sakytų Messina ir kai kurie ekspertai, rungtynes ištraukė vienas vienintelis žmogus. Gintis CSKA ekipoje moka visi, o iniciatyvos imtis gali tik keli žaidėjai. Holdenui nesisekė, Langdonas sumetė laisvus metimus ir daugiau niekuo nepasižymėjo, Smodišas buvo užsiėmęs kitais dalykais, Lorbekas, Morrisas – kas juos matė? Pradžioje nesimatė ir Ramūno, bet kai rėikėjo, jūs patys viską matėte :).

Antrasis pusfinalis klostėsi ne visai taip, kaip maniau. Šiandien sutikau Romą Brazauską, kuris puikiai teisėjavo graikų grandams, ir jis irgi buvo panašios nuomonės. Oly ir PAO žaidė aukšto lygio krepšinį, be jokių nešvarių dalykų, kurių galėjome tikėtis. Tik kartą Nikola Pekovičius visą savo įniršį po eilinės Nikolos Vujčičiaus pražangos išliejo galingai sudrebinęs krepšio konstrukciją. Nuvylė Olympiacos fanai, kurie akivaizdžiai pralaimėjo dainų konkursą savo priešams. PAO fanai dainavo beveik be pauzių, tik truputį monotoniškai, net pradėjau žiovauti :).

Po rungtynių pavyko prasmukti į Panathinaikos rūbinę. Tikrai nepažadu, kad šitas fokusas pavyks po finalo – norinčių daugybė, tad kartais reikia imtis gudrybių. Beje, šiandien ryte video iš rūbinės atsirado vienoje mūsų konkurentų naujienoje. Tiesa, labai greitai išėmė :).

Visi normalūs krepšinio mėgėjai gali džiaugtis ir puikiu „Lietuvos ryto“ jaunimo komandos pasirodymu. Ne visai normalūs galės pasakyti, kad čia juk ne visi „Lietuvos ryto“ žaidėjai ar dar kokią nesąmonę parašyti. Jiems norėčiau pasakyti tik tiek, kad dalyvauti tokiame turnyre yra kiekvieno jauno krepšininko svajonė. Aplink pilna NBA skautų, krepšinio ekspertų ir progos jiems pasirodyti kitąkart gali nebepasitaikyti.

Gran Kanarijos jaunimo komanda atrodė visiškai bejėgiškai. Ispanai tik ginčijosi ir apeliavo po kiekvieno teisėjų sprendimo, bet krepšinį žaidė labai blogai. Įdomu buvo stebėti tik vieną juodaodį ispanų ekipos vidurio puolėją. Labai aukštas, bet tooooks plonutis, kad net Jonas Valančiūnas šalia jo atrodė sunkiasvoris :).

Rytoj – prognozuotas finalas pagrindinėje O2World arenoje su FMP komanda. Marius Linartas žadėjo pergalę nedideliu skirtumu. Pažiūrėsime, ko verti šio trenerio pažadai :).

P.S. Tikėjausi pažiūrėti futbolą: Real – Barcelona, bet per Vokietijos TV rodo keletą riaušių vaizdų, serialus, vietos futbolą ir rankinį. Kol ieškojau, radau ledo ritulį tarp JAV ir Rusijos – turėtų būti įdomu.

P.P.S. Labai juokingas pirmojo pusfinalio apžvalgos pavadinimas Sports.ru portale: Shishki-treshechki :).]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=105955 2009-05-02 21:37 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=105829
Kadangi Eurolygos finalinio ketverto varžybos šiemet visai netoli, nusprendėme, kad krizės akivaizdoje reikia taupyti ir Vokietijos sostinę pasiekėme mašina bei iškart nuskubėjome į pirmąsias „Lietuvos ryto“ jaunimo komandos rungtynes „Nike International“ turnyre, kuris dar vadinamas jaunimo Eurolyga. Varžovas – Vršaco „Hemofarm“, o tai jau iškart nežada lengvų rungtynių.

Taip ir nutinka. Serbai kovoja iš visų jėgų ir didžiąją rungtynių dalį pirmauja. Mūsiškiams pavyksta išlyginti situaciją antrojo kėlinuko pabaigoje, tačiau vėliau iniciatyva varžovų rankose. Skirtumas nedidelis, tačiau vaikiškos klaidos neleidžia galutinai perimti rungtynių kontrolę. Laimei ir serbų nervai nėra geležiniai – jie prameta keletą baudų, palūžta prieš Lietuvos jaunimo spaudimą ir, ko gero, svarbiausia pergalė grupės varžybose iškovota.

Po pergalės nuskubėjome į O2 World areną, kurioje netrukus prasidės pirmasis pusfinalis. Milžiniškas statinys, tačiau kitko ir nesitikėjome. Vietoje mums pagaminamos akreditacijos ir į vidų patenkame pačiu laiku – po dešimties minučių turime galimybę pamatysi CSKA treniruotės pabaigą ir „Barcelona“ pratybų pradžią. Tuo metu žurnalistai gali kalbinti visus be išimties žaidėjus, o šie niekur pabėgti negali :). Pagrindinė kliūtis – kiti žurnalistai, kurie ima klausinėti visokių nesąmonių. Pavyzdžiui, kolega iš Baltarusijos pasiteiravo Ramūno Šiškausko nuomonės apie Baltarusijos rinktinę, su kuria Lietuva žaidė prieš Pekino olimpiadą. Ramūnas lengvai nustebo ir kurį laiką ieškojo būdų atsakyti kuo mandagiau :). Žiūrėdamas į Ramo pastangas ir pats nutariau nieko blogo mūsų kaimynui nedaryti, nors noras, prisipažinsiu, jau buvo kilęs.

Kiek labiau pasisekė prieš „Panathinaikos“ treniruotę. Į Šarūną Jasikevičių jau buvo nusitaikę gal šimtas graikų – užleidus jiems vietą savo eilės gali ir nebesulaukti. Kur kas sunkiau bus po rungtynių – tuomet mūsų žvaigždės būna vienos labiausiai kalbinamų.

Vakare, pakeliui į nakvynės vietą, gavome patarimą neiti į įprastą traukinių stotelę. Priežastis – daug jaunuolių, kurie kasmet gegužės pirmąją dieną būna gana agresyviai nusiteikę. Rytinės naujienos apie malšinamas riaušes tik dar kartą įrodė, kad pasirinkę kitą traukinių stotį nesuklydome :).

Antrosios „Lietuvos ryto“ rungtynės klostėsi kur kas sėkmingiau. Slovėnai laikėsi tik du kėlinukus, kol mūsiškiai įjungė didesnę pavarą. Tuomet niekam nebekilo abejonių, kad šios komandos yra skirtingo meistriškumo.

Tribūnose, kaip ir pirmąją dieną, dvikovą atidžiai sekė Šarūnas Marčiulionis, Linas Kvedaravičius, Egidijus Mikalajūnas. Tiesa, penktadienį tarp žiūrovų jau buvo ir visa Vainauskų šeima, taip pat daugybė skautų, NBA klubų atstovų.

Iki pirmojo pusfinalio laiko visai nebe daug. Kiekvienos komandos aistruoliai į areną pateks pro keturis vienas nuo kito gana toli esančius įėjimus. Panašu, kad Vokietijos policija rimtai nusiteikusi neleisti komandų aistruolių keliams susikirsti arenoje ir už jos ribų. O kol kas laukiame krepšinio. Nors CSKA ir Barca irgi įdomu, laukiu graikų pragaro. Pakeliui į areną sutikome žmogų, kuriam ko gero negresia turėti nemalonų dėl savo marškinėlių – ant nugaros vietoj Oly ar Pao parašyta tiesiog „Hellenic Basketball“ :).

Kol kas tiek, pratęsimas rytoj :). ]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=105829 2009-05-01 17:52 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=104158
Sveiki buhalteriai ir analitikai, uždavinys Jums.

Kaip per vieną sezoną galima padidinti klubo skolą 15 milijonų litų?

Žinomi skaičiai:

1.3 milijono litų - tiek komandai reikia per 1 mėnesį su visais mokesčiais ir kitomis išlaidomis.

10 mėnesių - tiek trunka sezonas, šiam laikui pasirašomi kontraktai su žaidėjais.

1 milijonas litų - maždaug tiek Žalgiris yra skolingas Popovičiui, Jurakui, Diliui ir Vardai. Dėl šių pinigų yra bylinėjamasi teismuose.

5 milijonai - beveik tiek pervedė Savivaldybė

2 milijonai - tiek teigia pervedusi Respublika

2 milijonai - Vyriausybės skola už 1999 metus

2.3 milijono - Savivaldybės skola už praeitus metus

x milijonų - tiek Žalgiris gavo iš rėmėjų bei iš įvairių paramos akcijų

y - pajamos iš Eurolygos už TV transliacijas

z - pajamos už parduotus abonementus bei bilietus

Iš tikrųjų, skolos Popui, Jurakui, Diliui turėtų būti įtrauktos į tuos 5 milijonus skolos prieš sezoną, nes skola yra už praeitus sezonus, ne už šį. Tik Vardos skola gali figūruoti tarp tų neva 15 milijonų.

Siūlykit savo versijas :).]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=104158 2009-04-17 15:36 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=102703
Vilniečių pralaimėjimo atveju galėtume guostis, kad dar yra Renaldas Seibutis, Matthew Nielsenas, Damiras Markota, Zmago Sagadinas, Janis Blūmas, Jorge Garbajosa ir Carlosas Delfino. Neabejoju, kad šie krepšininkai ir vienas treneris domina Lietuvos krepšinio mėgėjus, tačiau būkime atviri – be „Lietuvos ryto“ mūsų kelionė virstų turistine, o Turinas nėra ta vieta, kurią visada svajojau aplankyti :).

Pradėkime nuo pirmo ketvirtfinalio, kuriame užfiksuota sensacija. Rungtynėms prasidėjus žiūrovų kiek padaugėjo, tačiau slogi nuotaika nedingo. Žiūrint į švieslentę buvo gana sunku nuspėti, kuri komanda yra kuri, mat užrašas bylojo, kad Home (šeimininkai) žaidžia su Visitor (svečiais). Dvikovos pradžioje norėjosi pamiegoti, tačiau pamažu darėsi vis įdomiau – daugeliui „Hemofarm“ žaidėjų tai buvo tarsi gyvenimo rungtynės. Po kiekvieno sėkmingo epizodo emocijos ant atsarginių serbų suoliuko liejosi per kraštus, o žaidėjams nuolat vadovavo ne tik vyr. treneris bet ir du jo asistentai, kiekvieną sėkmingai epizodą palydėdami šūksniu „Bravo!”. Lygiai kaip ir Oktay’us Mahmuty pirmame kėlinuke :).

„Dinamo“ gavo gerą pamoką ir įtariu, kad po šio sezono Davidas Blattas galės ieškotis naujo darbo. Juk Svetislavui Pešičiui durys buvo parodytos po praėjusių metų ULEB taurės rungtynių dėl trečios vietos. Šįkart maskviečiams net ir to pakartoti nepavyko.

Ryte radau keletą laiškų iš mūsų lankytojų, kurie rašė, jog „Hemofarm“ treneris labiau norėjo susitikti su „Benetton“, o ne su „Lietuvos rytu“ ir esą mes kažką neteisingai išvertėme. Galbūt suklydo kažkas kitas, nes treneris aiškiai pasakė, kad pusfinalyje jo komandai būtų parankiau rungtyniauti su vilniečiais.

Antras pusfinalis prasidėjo kur kas linksmiau. Tribūnos buvo jau gerokai pilnesnės, už vieno krepšio ramybę trikdė organizuotas „Benetton“ aistruolių būrys, priešingoje pusėje jiems oponavo triukšmingi „Lietuvos ryto“ fanai. Tiesa, kaip dažnai būna, mūsų aistruoliai ne visada sėdi šalia. Dalis (taip vadinamieji VIP‘ai) sėdėjo atskirai ir jungtis prie didesnio būrelio jokio noro neturėjo. Kitose tribūnose buvo galima pastebėti dar po kelis Lietuvos krepšinio mėgėjus. Iš akies, iš viso apie 75 žmones.

Prisipažinsiu, kad antrojo kėlinuko metu į galvą atėjo idėja šį blogą pavadinti kaip nors : „Ačiū tau, Rančikai“ :). Galbūt, vertinant visas rungtynes, šis aukštaūgis sužaidė pusėtinai, tačiau pasirodė, kad šiam pasirodžius ant parketo situacija ėmė kardinaliai keistis. Tą po rungtynių pastebėjo ir užsienio žurnalistai – ėmė veikti derinukas du prieš du, Sandro Nicevičius atrodė kur kas solidžiau. Tačiau ketvirtame kėlinuke Rančikas pataikė iš toli ir turbūt daugelį privertė išsižioti iš nuostabos :).

Paskutinės minutės nužudė kažkiek nervų ląstelių, tačiau baigtis atrodo teisinga – vilniečiai atrodė geriau ir pergalės nusipelnė. Jei pavyktų nugalėti pusfinalyje, finale „Lietuvos rytas“ turėtų pranašumą – jų varžovams tai bus trečios rungtynės ir eilės be jokių poilsio dienų.

Spaudos konferencijos metu Rimas Kurtinaitis kalbėjo angliškai, be to, pats vertė savo kalbą į lietuvių. Labiausiai įstrigo trenerio frazė: sveikinu save ir savo komandą. Tiek tenorėjau pasakyti :). Po šių žodžių treneris plačiai nusišypsojo, nors buvo akivaizdžiai matyti, kad rungtynės kainavo jam daug nervų.

Po pergalės „Lietuvos rytas“ galutinai smogė šio renginio organizatoriams. Iš turnyro išmesta vienintelė italų komanda ir nepanašu, kad tai galėtų padidinti žiūrovų norą žiūrėti krepšinį.

Jei krizė jūsų dar neprispaudė, nepraleiskite progos rytoj apsilankyti Turine. Tiesa, kone vienintelis būdas patekti čia yra iš Rygos per Milaną. Bilietai į rungtynes kainuoja nuo 28 iki 65 eurų. Norintiems papildomų atrakcijų galima pasiūlyti sekmadienį prieš finalą apsilankyti „Juventus“ rungtynėse, kurios vyks maždaug apie dvidešimt metrų nuo krepšinio arenos esančiame Stadio Olimpico.

Pabaigai dar vienas mažas nuotykis. Vakar po paskutinių rungtynių, kaip jau įprasta, spaudos centrą palikome paskutiniai, kelis kartus paraginti vietinių darbuotojų. Iš pačios arenos šiaip ne taip išėjome, tačiau kelio pro areną juosiančią tvorą ieškojome ilgai ilgai. Jau buvo parengtas planas lipti per tvorą, tačiau netikėtai praėjimą atradome :). ]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=102703 2009-04-03 17:19 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=102613
Bet apie viską nuo pat pradžių. Vakar pasakojimas baigėsi likus porai valandų iki Prancūzijos ir Lietuvos futbolo rinktinių dvikovos. Kaip žinia, prancūzai vėl šiaip ne taip sugebėjo įridenti vieną įvartį. Apmaudu, bet nuolat gintis prieš tokio lygio komandą yra beveik garantuotos bėdos.

Po rungtynių įvyko dar vienas nemalonus incidentas. Pasirodo norint patekti į spaudos konferencijų patalpą bei mišriąją zoną (mixed zone), kur galima pakalbinti žaidėjus, reikia turėti kažkokį mistinį lipduką, kurį turi visi prancūzai ir anaiptol ne visi žurnalistai iš Lietuvos. Derybos nepadėjo, o situaciją išgelbėjo kolega bendravardis, nepatingėjęs mums tų lipdukų atnešti :).

Iki, Paryžiau, iki, Stade de France – keliaujame į nieko bendra su krepšiniu neturintį Turiną. Nepaisant to, kad kai kurie lankytojai neabejojo mūsų sugebėjimais naudotis žemėlapiais ir apskritai orientuotis aplinkoje, viskas ne taip paprasta. Paklaidžioję pusvalandį ir pasidalinę įvairiomis mintimis, kuriomis kryptimis reikėtų judėti, nusiperkame rimtesnį žemėlapį, kuris, nors ir ne iš karto, padeda išvažiuoti į reikiamą pusę.

Nepaisant noro sutaupyti, geriausiu atveju sutaupome tik laiko, Turine atsirandame apie 9 valandą ryto. Pakeliui sumokame apie 80 eurų už kelius. Labiausiai nustebino 33 eurų mokestis už galimybę pravažiuoti per labai ilgą tunelį prieš sieną su Italija. Italai, beje, kur kas žmoniškesni – renka po keturis, tris ir po vieną eurą už atskirus ruožus.

Turinas pasitinka stipriu lietumi, viskas aplink pilka, pro rūką nesimato visiškai nieko. Pirmas įspūdis apie Turiną – pramoninis miestas, kur apie krepšinį žmonės nežino beveik nieko ir dėl to nesijaučia blogai. Šiaip ne taip atidavę nuomotą tanką nusprendžiame neberizikuoti ir į areną vykstame taksi. Taksistas neturėjo jokio supratimo apie tai, kad tokia arena Turine apskritai egzistuoja, bet su mūsų pagalba pasiekiame vietą.

Tiesa, prieš tai pirmąkart kažką normalesnio pavalgome, nors ir čia neapsiėjo be linksmybių. Kai mes su Erildu jau savo porcijas sudorojome, Tomas užduoda įdomų klausimą: „Tai aš visgi užsakiau tą vištieną ar ne?“ :). Mat italai niekur niekada neskuba.

Vaizdas prie arenos nedžiugina ir primena Vilniaus oro uostą – tuščia. Aptarnaujančio personalo daugiau nei žurnalistų ir turbūt daugiau nei žiūrovų, bent jau pirmą dieną. „Kiek laiko iki rungtynių pradžios? Pusvalandis? Arenoje gal dvidešimt žmonių“, - ši Tomo frazė pasako viską.

Populiariausia itališka frazė be abejonės – „no kapito“ (nesuprantu). Ją išgirdome gal penkiolika kartų.

Prie arenos gauname akreditacijas – prie jų taip pat nėra jokios eilės. Spaudos centro darbuotojai fotografuoja mus vietoje ir čia pat kabina mums leidimus ant kaklo. Tiesa, patekti į areną ne taip paprastą – visi siunčia ratais, bet laiko turime daug ir savo pasiekiame.

Pabaigai – įdomi naujovė. Transliacijos režisieriai filmuoja kaip komandos atvyksta į areną, vėliau parodo vaizdus iš rūbines prieš rungtynes.

Netrukus prasidės Dinamo – Hemofarm dvikova, todėl pratęsime jau rytoj. Dominančius klausimus galite rašyti komentaruose, o jei norite diskutuoti – prašome į konferenciją.

P.S. apie Lietuvos ryto pasirodymą - rytoj.]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=102613 2009-04-02 18:52 GMT http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=102541
Galiausiai nutariau, kad blogą reikia rašyti, be to, pasižadėjau kolegoms ir tikiuosi, kad bent kažkam bus įdomu.

Kaip turėtų atrodyti ideali kelionė žurnalistui į krepšinio čempionatą, turnyrą, rungtynes, stovyklą? Turbūt tokia, kurios metu įvyksta kuo mažiau netikėtumų ir galima susikaupti darbui. Bet kaip rodo patirtis, kiekvienos kelionės metu būna įvairių nuotykių, kurie praėjus kuriam laikui kelia jau tik šypseną. Klaidžiojimai po nežinomas vietas, neplanuotos išlaidos, technikos sutrikimai – be šių dalyku neapsieina nė viena kelionė.

Išvyką į Turiną su Tomu Tumalovičium planavom dar prieš keletą mėnesių. Iškart išsiaiškinome, kad bilietas į patį Turiną yra gerokai brangesnis nei į netoliese esantį Milaną, todėl planas kaip ir buvo sudarytas. Galiausiai rezervavome bilietus, už kuriuos per keletą dienų reikėjo sumokėti. Ir staiga į galvą šovė mintis, kuri šiuo metu jau yra tikras nuotykis. Juk Europos taurės varžybos startuoja balandžio 2 dieną, o išvakarėse Lietuvos futbolo rinktinė Paryžiuje susirungs su galinga Prancūzijos rinktine. Beje, Rygoj oro uoste sutinkame bent penketą Krepsinis.net lankytojų, keliaujančių palaikyti mūsų futbolo rinktinės.

Pirminis planas žlugo, kadangi už rezervuotus bilietus dar atsiskaityti nespėjome. Rezervuojame naują kelionę – Vilnius, Ryga, Paryžius, o atgal keliaujame jau per Milaną. Tiesa, iš Paryžiaus į Turiną planuojame vykti traukiniu ankstyvą ketvirtadienio rytą.

Be abejonės, traukinio bilieto iš anksto neperkame, todėl artėjant kelionei pigių bilietų nebelieka ir kadangi žurnalistas šiuo metu nėra geriausiai apmokama profesija, nutariame (turbūt be reikalo) sutaupyti kelis šimtus litų. Šarlio de Golio oro uoste nuomojame įspūdingo dydžio Fiat punto automobilį, kuris, pasirodo, netgi važiuoja ir mygtukų turi daugiau nei mano mašina :). Prie mūsų prisijungia kolegos Erildas ir Šarūnas, tad mūsų jau keturi. Aiškėja, kad iki Turino nebe 550 kilometrų, kaip žiūrėjau (akivaizdu, kad ten buvo mylios), o visi 830, tad nuotaika trumpam sugedo, tačiau mes juk negalime be nuotykių.

Paryžiuje ilgokai klaidžiojame , Tomas vis siūlo sukti tai į kairę, tai į dešinę, dievagojasi, kad šitą vietą jau matė ir tikrai žino, kur važiuoti :). Galiausiai randame stadioną, prieš tai kelis kartus pravažiuojame per raudoną, susitinkame su kolegomis ir po kelių valandų būsime tarp 80 tūkstančių futbolo fanatikų.

Rytoj prieš Lietuvos ryto rungtynes parašysiu apie pirmus įspūdžius iš Turino. Su sąlyga, kad vis dėlto ten sugebėsime atsirasti :).

P.S. Turine planuojame kaip visada: naujienos, interviu, video, nuotraukos.]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=52&blog_id=102541 2009-04-01 20:09 GMT