Copyright 2004 UAB Sporto tiltas. Visos teisės saugomos. Kopijuoti draud_iama. http://www.krepsinis.net lt Basketball BLOG's 10 May 2008 0:31:17 +0200 http://www.krepsinis.net/img/knetlogo.gifhttp://www.krepsinis.net http://www.krepsinis.net/blog.php?problog_id=3&blog_id=77596 Didžiausias krepšinio portalas Baltijos šalyse Krepsinis.net pristato naują blogą. Nuo šiol mintimis su jumis dalysis žinomas žurnalistas Vaidas Čeponis.

V.Čeponis – ilgametis sporto žurnalistas. Dešimt metų praleido dienraštyje „Lietuvos rytas“, buvo žurnalo SPO:) redaktorius, dirbo laikraštyje „Olimpinis sportas“, įvairiuose kituose leidiniuose. V.Čeponis daug metų pats žaidė krepšinį: atstovavo Panevėžio jaunučių, jaunių rinktinėms, Vilniaus universiteto (VU) komandai Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybėse (prieš LKL įsikūrimą), treniravosi su šalies jaunių rinktine. Jam aikštėje teko ne kartą varžytis su Kauno „Žalgiriu“, rungtyniauti su tokiomis Lietuvos krepšinio žvaigždėmis kaip Žydrūnas Ilgauskas, Saulius Štombergas, Gintaras Einikis. Atstovaudamas VU ekipai jis tapo Lietuvos studentų lygos prizininku, žaidė kartu su dabar jau karjerą baigusiais Rolandu Skaisgiriu, Dainiumi Gulbinu, dabartiniu Marijampolės „Sūduvos-Arvi“ treneriu Linu Šalkumi.

Beveik trisdešimt metų intensyviai domiuosi krepšiniu, atidžiai seku šios sporto šakos įvykius, domiuosi jos užkulisiais. Noriu pasidalyti mintimis apie „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ pasirodymą šio sezono Eurolygoje.

Abiejų klubų patekimas tarp 16 stipriausiųjų – neblogas rezultatas, bet abi komandos galėjo žengti aukščiau. Ypač „Lietuvos rytas“. Nors abiejų ekipų sudėtis apylygė, tačiau vilniečiai demonstravo brandesnį ir akiai malonesnį krepšinį nei kauniečiai. Jei ne M.Nielseno ir M.Petravičiaus traumos, neabejoju, kad „Lietuvos rytas“ būtų iškopęs į ketvirtfinalį ar net finalo ketvertą. Pagrindiniai vilniečių koziriai šį sezoną – taškų gaminimo mašina H.Price'as, kaip ant mielių tobulėjantis M.Petravičius, kone idealus fizinis pasirengimas, gana darnus komandinis žaidimas, sumanūs trenerių veiksmai. Tiesa, manau, kad strategas A.Trifunovičius darė vieną esminę klaidą.

Beveik visą sezoną jis pasikliovė tik smogiamaisiais žaidėjais, tuo tarpu A.Šležui, M.Gecevičiui, J.Jordanui dažniausiai tekdavo tik žiūrovų vaidmuo, nors jie krepšinį žaisti moka. Medikai teigė, kad M.Petravičiaus trauma – išsekimo padarinys.

Tikriausiai taip pat buvo ir su M.Nielsenu. Jautėsi, kad paskutinėse rungtynėse su „Ariu“ kojas sunkiai vilko ir H.Price'as, kai kurie kiti krepšininkai. Atrodo, A.Trifunovičius bando lygiuotis į tokius Europos krepšinio diktatorius, kaip D.Ivanovičius ar Z.Sagadinas. Buvęs „Tau Ceramica“, „Barcelona“ treneris D.Ivanovičius savo žaidėjus nuvarydavo kaip arklius, jiems reikėdavo tiesiog gyventi sporto salėje. Dėl nuovargio traumų palaužti krepšininkai (L.Scola, A.Nocioni ir kt.) krisdavo kaip lapai. Tačiau D.Ivanovičius, drausdavęs auklėtiniams prieš varžybas kalbėtis mobiliaisiais telefonais, neatsisakė savo despotiškų metodų. Turbūt be reikalo – jo vadovaujamos komandos Europoje, net Ispanijoje didelių kalnų nenuvertė.

Z.Sagadinas itin svarbių pergalių taip pat neiškovojo. Galbūt jis buvusiam savo asistentui A.Trifunovičiui padarė ir šiokią tokią neigiamą įtaką. Alinantis darbas per treniruotes, o paskui nuolatinis buvimas aikštėje apie 35 minutes per rungtynes atima norą mėgautis krepšiniu. Jis tampa juodu darbu. Prie staklių ariantis darbininkas turi bent dvi poilsio dienas, o krepšininkai lieja prakaitą beveik be perstojo.

Išmintingai elgdavosi (gal ir dabar taip elgiasi) Vokietijoje dirbantis Š.Sakalauskas. Kai jis vadovavo „Lietuvos rytui“, prašydavo savo lyderių (A.Giedraičiui, E.Elliottui ir kt.) per nereikšmingus mačus ar dvikovas su žymiai silpnesniais varžovais net neiti į rungtynes, o pabūti namie su šeima, pažiūrėti filmą ar paskaityti knygą. Paskui krepšininkai vėl pasiilgsta kamuolio, jiems vėl viskas atrodo šviežia ir įdomu.

A.Trifunovičiaus taktika – uraganišku tempu priblokšti priešininkus jau pirmajame ketvirtyje, dažnai spausti juos visoje aikštėje pamirštant ant suolo atsarginius žaidėjus neretai buvo efektyvi, tačiau kartais trumparegiška.

Keletas minčių apie atskirus žaidėjus. H.Price'as – turbūt geriausias „Lietuvos ryto“ legionierius per visą klubo istoriją, bet ir jis ne kartą dvikovų pabaigose, įsijautęs į mesijo vaidmenį, pamesdavo galvą. Čia jau reikėtų įsikišti A.Trifunovičiui ir kartais trumpam užmauti apynasrį komandos lyderiui.

Ch.Eidsonas – intelektualus, taiklią ranką turintis, itin koordinuotas, šoklus žaidėjas, tačiau per didelis inteligentas aikštėje, neretai vengia imtis iniciatyvos. Jei ištaisytų šį trūkumą ir pagerintų gynybą, tikrai atsidurtų Europos grandų akiratyje.

K.Bajramovičius įrodinėja, kad „Lietuvos rytas“ neprašovė pasirinkęs ir šį legionierių. Jis neturi akivaizdžių silpnų vietų. Bosniui tik stinga šiek tiek ūgio po krepšiu grumiantis su aukštesniais oponentais.

Eurolygoje paaiškėjo, koks svarbus komandai yra M.Nielsenas. Nors jo statistika nėra itin įspūdinga, tačiau australas aikštėje atlieka ypač daug naudingo nematomo darbo.

Vaikiško veido J.Jordanas sugeba žaisti ir kaip subrendęs krepšininkas. Pavyzdys – Baltijos lygos rungtynės Vilniuje su „Žalgiriu“. Tiesa, šis firminių perdavimų meistras dar labai nestabilus. Jei rungtyniautų ilgiau, gal būtų kitaip. Manau, treneriai galėtų H.Price'ą dažniau pastumti į atakuojančio gynėjo poziciją, o J.Jordanui patikėti žaidimo dirigento vaidmenį.

J.Vromanas – kovotojas iki kaulo smegenų, bet jam trūksta technikos, metimo iš vidutinio nuotolio.

Daug džiaugsmo vilniečių sirgaliams anksčiau suteikęs R.Štelmaheris patiria vieną traumą po kitos. Turbūt būtų klaida laikyti jį toliau ekipoje.

Jei M.Petravičius ištobulintų metimą iš vidutinio nuotolio, tikriausiai būtų tvirtas Lietuvos rinktinės narys. Ir dabar jis, ko gero, jau jos vertas. Ypatingo talento neturintis Marijonas įrodė, kad uolus darbas daro stebuklus.

Šį sezoną buksuoja A.Jomantas. Tikiu, kad patikimai besiginantis, universaliai prie krepšio mokantis prasiveržti Artūras dar parodys, ką gali. Nemaža jo bėda – lėtas kamuolio išmetimas. Jam tiesiog verkiant reikia tobulinti šį žaidimo elementą.

A.Jomantą iš starto penketo išstūmė gerokai pasitempęs M.Lukauskis. Jo didžiausias galvos skausmas – kamuolio varymas kaire ranka ir veržimasis į kairę pusę.

Jaunojo M.Gecevičiaus pliusai – auksinė ranka ir šalti nervai. Minusas – prastas starto greitis.

A.Šležas netinka A.Trifunovičiaus žaidimo schemoms, nes kaip sunkusis puolėjas per žemas, o kaip antrosios linijos žaidėjas – per lėtas. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad treneris klysta laikydamas šį patyrusį žaidėją statistu.

Nemažai potencialo turintis M.Anisimovas galėtų po krepšiais efektyviau išnaudoti savo galingą kūną. Jis turėtų mokytis apgaulingų judesių, atakuoti kabliu ir iš vidutinio nuotolio.

Be abejonės, žalgiriečiai antrajame Eurolygos etape susidūrė su pajėgesniais varžovais nei „Lietuvos rytas“. Vis dėlto kauniečiai turėjo šansą prasibrauti toliau. Kas sutrukdė?

Pirmiausia – žaidimo drausmės stoka. M.Brownas, M.Popovičius pataiko ir svarbiais momentais, ir iš neįtikėtinų padėčių, tačiau iš toli jie svaido neleistinai dažnai. Už tokias avantiūriškas atakas, tarkim, E.Messina ar Ž.Obradovičius, ilgam pasodintų ant suolo ar net išvarytų iš komandos. R.Grigas neturi tokios galimybės, nes „Žalgiris“ – ne žvaigždžių prikimšta komanda. Vis dėlto tuos snaiperius derėtų išmokyti saiko.

Kauniečių strategas nuolat kartoja, kad „Žalgiris“ turi aukšto lygio metikų, todėl jiems dažniausiai ir patikima baigti atakas. Tačiau lazda gerokai perlenkiama. Spėju, kad žalgiriečių antrosios linijos žaidėjai per mačą kamuolį vidutiniškai kontroliuoja apie 80 procentų. Taip, E.Žukauskas, M.N'Diaye toli garžu nėra taškų darymo monstrai, bet jie, gavę kamuolį, turi nebūtinai mesti. Gali jį vėl atiduoti komandos draugams. Kai aukštaūgiai, ypač E.Žukauskas, per rungtynes beveik nepačiupinėja sviedinio, ūpas kautis krinta. Priešininkams užduotys ginantis smarkiai palengvėja, kai kamuolys juda tik ties tritaškių metimo linija.

Ne vienerius metus pažįstu R.Grigą. Jis – protingas, gabus vyras, puikiai dirbęs su „Žalgiriu“ jaunimu, bet perėjimas į aukščiausio lygio suaugusiųjų krepšinį jam nėra rožėmis klotas. Ne visada pavyksta tinkamai sureaguoti į besikeičiančius įvykius aikštėje, pasitaiko neapgalvotų keitimų. Jei R.Grigas trokšta tapti geru strategu, jam žūtbūt reikia išmokti anglų kalbą. Per minutės pertraukėles vyrauja chaosas – D.Maskoliūnas verčia R.Grigo nurodymus užsieniečiams, o šis patarinėja lietuviams. Treneris galėtų imti pavyzdį iš J.Kazlausko, kuris sugebėjo perkąsti anglų kalbą jos visiškai nemokėdamas. Beje, ši spraga iš dalies trukdo Lietuvos treneriams prasiveržti į tarptautinę areną, kurioje dominuoja buvusios Jugoslavijos mokyklos atstovai.

Trumpa įvertinsiu pagrindinių „Žalgirio“ žaidėjų indėlį Eurolygoje.

M.Brownas ištempė klubą keliuose mačuose, bet jis atnešė ir nemažai žalos. Drįstu teigti, kad prie karjeros saulėlydžio artėjančio amerikiečio „Žalgiriui“ nereikėtų pasilikti kitą sezoną.

M.Popovičius – nerealių gabumų metikas, išprovokuotų pražangų asas, bet vis dėlto ribotų galimybių žaidėjas, galintis ir nuskandinti ekipą. Jis, kaip tipiškas atakuojantis gynėjas, yra gerokai per žemas. Turbūt ne veltui kažkada J.Kazlauskas nenorėjo jo kviesti į „Olympiakos“. Be to, negerai, kad Popas mėgsta dažnai bet kokia kaina papildyti savo taškų sąskaitą.

Komandos smegenys D.Collinsas idealiai „mato aikštę“, atlieka krūvą juvelyrinių perdavimų, beveik nedarė vaikiškų klaidų. Tiesa, jo rezultatyvumas smarkiai bangavo.

G.Jurakas – kovingumo pavyzdys, bet kaip ir M.Popovičiui jam stinga ūgio. Slovėno efektyvumą menkina prastokas metimas iš vidutinių ir tolimų nuotolių.

M.N'Diaye iš pradžių grūmėsi kaip liūtas, rinko taškus, tačiau pastaruoju metu jo elementai išseko. Krinta į akis nekoks jo fizinis pasirengimas.

D.Markota – nelabai vykęs „Žalgirio“ pirkinys. Nemėgstantis (gal ir nelabai sugebantis) po lentomis kautis kroatas – eilinis vidutiniokas Europos krepšinyje.

„Žalgirio“ aistruoliai turbūt daugiau tikėjosi iš E.Žukausko. Taip, jis gesina nemažai metimų, kamšo skyles baudos aikštelėje, bet puolant Žukio naudingas iš esmės lygus nuliui (ne tik dėl to, kad ekipos draugai jam šykšti kamuolio). Eurelijus aikštėje greitai pavargsta. Taip pat nepajėgia pasistumdyti su tvirtesniais, atletiškesniais, nors ir žemesniais centrais. Dar žaisdamas „Neptūne“ E.Žukauskas mėgdavo kartoti, kad dažnai kilnoja svarsčius, tačiau prisiauginti raumenų jam taip ir nepasisekė.

J.Mačiulis sveikatos turi kaip žvėris. Puikius fizinius duomenis jis ne kartą idealiai išnaudodavo. Tiesa, jam neretai pristigdavo šalto proto. Jonas puldamas ne kartą „lipo į medį“, varžovų gynybos sieną bandydavo pramušti gana primityviai. Dar vienas J.Mačiulio Achilo kulnas – nestabilus metimas.

P.Jankūnas – bene stabiliausias kauniečių krepšininkas Eurolygoje. Pauliui reikėtų patobulinti apgaulingų judesių arsenalą puolant.

Šilto ir šalto matęs D.Šalenga pasirodė kaip psichologiškai trapus žaidėjas. J.Mačiulio šešėlyje atsidūręs žaidėjas taip ir nepajėgė efektyviai įsitraukti į žaidimą nuo atsarginių suolo.

Merginų numylėtinis M.Kalnietis nebetobulėja. Gal progresuotų dažniau, jei būtų dažnesnis svečias aikštėje. Dabar jį temdo stipresni legionieriai.

Daugybė lietuviško krepšinio mylėtojų piktinasi, kad „Žalgiryje“, „Lietuvos ryte“ – per daug svetimšalių. Šių klubų vadovai atrėžia, kad geri lietuviai – jiems ne pagal kišenę. Tačiau šiuos argumentus į šipulius sudaužė alkani Belgrado„Partizan“ krepšininkai, pažeminę „Panathinaikos“ turtuolius. Man tai – maloniausias šios Eurolygos momentas. Vienu mažiausių biudžetų Eurolgoje disponuojantys serbai, savo gretose turintys tik vieną užsienietį (vieno kito juodkalniečio neskaičiuoju), įrodė, kad piniginės storis ir žvaigždžių gausa nėra lemiamas veiksnys šiuolaikiniame krepšinyje. Taip, serbai, kaip bebūtų graudu, išugdo daugiau talentų nei lietuviai.

Niekas galingiausių Lietuvos klubų vadovams neliepia pirkti Ž.Ilgausko, Š.Jasikevičiaus, R.Šiškausko, A.Macijausko, R.Kaukėno, D.Songailos, L.Kleizos ar brolių Lavrinovičių, tačiau jaunų talentingų mūsų šalies žaidėjų su žiburiu ieškoti nereikia. O kitų perspektyvių nevalia pūdinti ant atsarginių suolo. Kas išdrįs pasiginčyti? ]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=3&blog_id=77596 2008-03-23 11:46 GMT http://www.krepsinis.net/blog.php?problog_id=5&blog_id=78347 Krepsinis.net pristato dar vieną naują blog'ą. Nuo šiol mintimis su jumis dalinsis vienas perspektyviausių jaunųjų krepšininkų Lietuvoje, neseniai NKL čempionu su "Žalgirio" dublerių komanda tapęs Donatas Motiejūnas.

D.Motiejūnas: "Tikiuosi, jog visiems bus įdomus mano blog'as ir jis sulauks jūsų dėmesio. Lankausi portale Krepsinis.net kasdien, todėl sutikau čia dalintis savo mintimis. Viliuosi, jog gerbsite ir labai nekritikuosite =)."

Pirmosios treniruotės – su metais vyresniais

Sveiki, esu Donatas Motiejūnas. Gimiau Kaune, Kaune ir užaugau. Man 17 metų. Sportuoju nuo pirmos klasės. Pradėjau lankyti sporto mokyklą su metais vyresniais vaikais, todėl tai man daug davė tobulėjimo ir mąstymo atžvilgiu.

Nuo mažens bendravau ir treniravausi su metais vyresniais Kauno krepšinio mokyklos auklėtiniais. Tėvų pasirinkta Kauno krepšinio mokykla man buvo patogi todėl, nes ji yra vos už keliasdešimties metrų nuo mano mokyklos ir už kelių šimtų metrų nuo mano namų. Tėvai svarstė, gal reiktų mane leisti į Arvydo Sabonio mokyklą, bet jų verdiktas buvo toks: jei stengsies ir dirbsi, ir čia tapsi geru žaidėju.

Metų skirtumas labai išsiskiria, ypač vaikystėje. Paskui, subrendus sunku pasakyti kam kiek metų, o aš būdamas tik pirmokas treniravausi su daug greitesniais, judresniais antrokais. Pirmasis treneris buvo Saulius Marčiukaitis, kuris davė man visus krepšinio pradmėnis.

Pirmi ketveri metai mane tarsi pririšo prie oranžinio kamuolio, atsiradus laisvo laiko visada skubėdavau pažaisti, pasitreniruoti. Žinot kaip būna vaikams, viskas įdomu išbandyt, tačiau aš prisirišau prieš krepšinio ir man nebuvo įdomios kitos sporto šakos. Tuo labiau, kad aplinkui buvo mažai žmonių. Vienkiemis kitaip tariant.

Suprantama, vasarą padėdavau seneliams, kuriems atitrūkęs nuo krepšinio stengiuosi ir dabar padėti. Sportuojant šešis metus sporto mokykloje aš pastebėjau, kad aikštelėje praleisdavau ne tiek laiko, kiek norėčiau. Kaip ir kiekvienas vaikas, labai išgyvendavau ir tai lėmė didelius mokyčius mano gyvenime. Visą laiką stengiausi skirti savęs tobulinimui tampant greitesniu, staigesniu, taiklesniu. Norėjau perlipti tuos, kurie man trukdo, bet kokia kaina.

Tėvai, matydami mane dirbantį iki paskutinio atodūsio, nors mano laikas aikštelėje nedidėjo, pervedė mane į metais jaunesnių grupę. Tai buvo mano metų vaikai, kurie pradėjo sportuoti nuo antros klasės. Ištverme ir greičiu per daug neprilygdamas metais vyresniems, savo metų ekipoje jaučiausi ir atrodžiau daug geresnis.

Pastebėtas R.Grigo

Kelis metus pažaidęs savo metuose buvau pastebėtas Rimanto Grigo, tuometinio „Žalgirio“ dublerių trenerio, kuris mane ir pasikvietė. Aišku šioje komandoje aš sėdėjau ant suolo, nes buvau per jaunas, bet begalinis noras ir pastangos bei didelis papildomas darbas man po truputį leido įsitvirtinti komandoje.

Išėjus treneriui Grigui ir keliems pagrindiniams žaidėjams, į trenerio postą buvo priimtas dabartinis treneris Rimvydas Samulėnas. Treneriui prižadėjus, kad ateinantį sezoną gausiu žaisti, likau „Žalgirio“ dubleriuose ir tikrai nesigailiu. Dideliu treniruočių krūviu, laiku, kurį praleidau aikštelėje – viskuo esu patenkintas.

Manau, kad nieko neišeis, jei žaidėjas nedirba. Turi būti besąlygiškas noras, darbas ir pastangos.

Man pavyko, nes vyresnių užgauliojimai ir tai, kad negaudavau žaisti, mane privertė susimąstyti ir daryti viską, kad jiems įrodyčiau, jog aš geresnis. Visada dirbau vienas, todėl, manau, pastangos nenuėjo veltui.

Su trenerio pagalba buvau pastatytas į vieną iš pagrindinių komandos žaidėjų vietą ir kartu tobulėjau.

NKL finalai

NKL finalams ruošėmės visa komanda, juolab, kad šį sezoną kentėjau nuo čiurnos raiščių įplyšimo, todėl nebuvau geriausios formos. Treneris stengėsi mus suburti į vieną komandą, vieną kumštį. Aišku jis suprato, kad ne kiekvienas komandos narys buvo patekęs į tokias svarbias varžybas.

Iš tiesų, kelias savaites atsipūtėme prieš pusfinalį Palangoje. Tai, manau, tikrai davė naudos.

Treneriai paskutines treniruotes stengėsi skirti taktikai ir pamėtymams. Be to, visi puikiai žinojom, kad jaunas organizmas greičiau atsistato už senesnį, o Palangą kaip reikiant pakankino Jonavos komanda.

Finalui prasidėjus, aišku, nesitikėjom gauti tokį stiprų smūgį. Namų arenoje pralaimėti tikrai nesitikėjome. Buvome pripratę, kad namie laimime ir, manau, neįvertinome varžovų bei nesugebėjome jų sustabdyti. Pralaimėjus antras varžybas buvo taip pat sunku, bet buvo galima jausti vyresniųjų nuovargį, taip pat jautėme, kad jie visų varžybų neatlaikys.

Galima sakyti, viską lėmė trečiosios varžybos, kurias mes laimėjome. Tada pamatėme, kad Palanga – įveikiamas varžovas ir susikaupę sugebėjome nugalėti.

Palanga yra labai neįprasta komanda, prieš kurią labai sunku gintis. Keturi žmonės yra individualistai ir stabdyti tokią ekipą, kuri nesiremia deriniais, yra labai sunku. Bet minėjau, kad mūsų ištvermė ir atsistatymas davė naudą. Taip pat ir trenerio nurodymas, kad nenustoti, o bėgti ir jie kažkada pavargs – irgi pasitvirtino.

Laimėt buvo kažkas tokio, apie ką sunku pasakyti žodžiais. Žiūri, kad liko keliasdešimt sekundžių, laimi 14 taškų, visą sezoną kovojai ir štai viskas baigta – nugalėjom. Adrenalino buvo pilnas kūnas. Iš tikrųjų labai džiaugiamės, kad mus palaikė tiek tėvai, tiek iš Kauno savu transportu atvykę sirgaliai. Mes, aišku, nenorėjome sugrįžti į Kauną žaisti paskutiniųjų rungtynių, nes jos būtų labai sunkios, todėl po sunkios kovos mums pavyko palaužti Palangą jų aikštelėje.

Manau, rezultatas neparodo tikrosios kovos, nes tikrai buvo nelengva. Išeikvojau nemažai jėgų ir džiaugiuosi pergale. Visi džiaugiamės. Treneris dėkojo mums, mes jam, buvo fantastiška.

Jei kam nors ne iš savo pažįstamų būčiau pasakęs, kad mes laimėsim NKL - abejoju, ar kas būtų patikėjęs.]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=5&blog_id=78347 2008-04-17 17:06 GMT http://www.krepsinis.net/blog.php?problog_id=1&blog_id=77749
Dėjimas į krepšį man asmeniškai yra pats mėgstamiausias krepšinio elementas. Debiutuojant šį sezoną Klaipėdoje prieš „Neptūną“ pavyko įdėti 6 ar 7 kartus. Ir nors tai tie patys du taškai, psichologiškai tai reiškia kur kas daugiau. Tiek žaidėjui, tiek komandai, tiek ir žiūrovams. Efektingas dėjimas tarsi suteikia papildomų jėgų, motyvacijos. Lyg iš niekur atsiranda energijos, kurios, rodos, jau nebebuvo.

Dievas man nepagailėjo nei ūgio, nei stiprių kojų. Todėl palyginus anksti pradėjau dėti į krepšį. Pirmą kartą atlikau sėkmingą dėjimą būdamas keturiolikos. Na o kol tai pakartojau per varžybas teko palaukti beveik metus. Žaidėme prieš akivaizdžiai silpnesnę komandą, todėl turėjau daug progų. Jei neklystu, pavyko trečiu bandymu. Ta diena buvo viena laimingiausių mano gyvenime. Pradėjus treniruotis Kauno „Žalgirio” dublerių komandoje treneris Rimantas Grigas iš karto pastebėjo mano įgimtas šuolio savybes. Menkiausiai progai pasitaikius liepdavo dėti is viršaus.

Kiekvienoje treniruotėje atlikdavau po šimtą ir daugiau dėjimų. Po treniruočių treneris Kazimieras Petkevičius padėdavo gerinti koordinaciją. Darydavau įvairiausius pratimus. Tuomet jie atrodė labai juokingi ir keisti, tačiau dabar turiu pripažinti, kad visa tai davė savo vaisių. Laikui bėgant atlikti dėjimus darėsi vis lengviau. Beje, vis dažniau pavykdavo įdėti su pasipriešinimu, o tai yra dvigubas malonumas. Ypač prieš aukštesnį varžovą. Taip susiformavo mano žaidimo stilius. Dauguma taškų surenku baudos aikštelėje ir jos prieigose. Felipe Reyesas ir Marko Miličius, mano manymu, yra ryškiausi šio stiliaus žaidėjai Europoje. Žinoma, tai nereiškia, jog nesistengiu tobulinti tolimo metimo. Šiais laikais tritaškiai metimai yra didelis pliusas kiekvienam priekinės linijos žaidėjui.

Daug kartų pačiam yra tekę įdėti taip, jog adrenalinas užpildo visą kūną. Tačiau labiausiai įsiminė praėjusią vasarą Europos jaunimo čempionate pavykęs dėjimas per dabartinį „Fenerbahce Ulker“ puolėją Oguzą Savasą. Na o geriausias visų laikų „dėjikas“, mano nuomone, yra Juliusas Ervingas. Kas domisi krepšiniu, puikiai žino jo firminius dėjimus, jo šuolį, jo sugebėjimą viena ranka valdyti kamuolį pašokus.

Geras šuolis taip pat yra svarbus atliekant dar vieną daugumai patinkantį efektingą krepšinio elementą - bloką. Norint blokuoti daug metimų, nebūtinai reikia būti milžinu. Puikus to pavyzdys - mano komandos draugas Gintaras Leonavičius. Būdamas 1,93 cm ūgio jis šiuo metu yra aiškus LKL lyderis pagal blokuotus metimus! Labai svarbus dalykas blokuojant metimus yra gera nuojauta. Pasitikint vien tik savo šuoliu daug metimų nenublokuosi. Patyrę varžovai tai greitai perpras ir pradės išnaudoti savo naudai, atlikdami daugiau klaidinančių judesių. Tuo pačiam ne kartą teko tuo įsitikinti.

Blog’as rengiamas bendradarbiaujant su A.Sabonio krepšinio agentūra - www.ska.lt]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=1&blog_id=77749 2008-03-27 22:30 GMT http://www.krepsinis.net/blog.php?problog_id=1&blog_id=77189
Esant tokiai situacijai komandoje labai dažnai prasideda tarpusavio pykčiai, nesutarimai ir tada atsitiesti būna labai sunku. Tokiomis akimirkomis labai svarbus yra trenerio elgesys. Kartą analogiškoje situacijoje, atstovaujant kitai komandai bei pralaimint panašiu skirtumu, per ilgąją pertrauką treneris net neatėjo į persirengimo kambarį! Prisimenu, kad buvo labai sunku. Šį kartą viskas buvo kur kas geriau.

Treneris Gintaras Leonavičius atėjo į persirengimo kambarį visiškai ramus. Tiesiog iš jo akių matėsi, kad jis mumis tiki. Labai aiškiai, nepakeltu tonu išvardino mūsų klaidas, nuramino. Tai labai padėjo. Efektas buvo įspūdingas. Antrąją rungtynių pusę pradėjome spurtu 12:2, rungtynių eigoje išlyginome rezultatą, o po pratęsimo pasiekėme pergalę. Beje, mano nuomone, Panevėžio ekipa šiame SEB BBL iššūkio taurės finalinio ketverto varžybose žaidė labai gerai. Tikrai džiaugiuosi, kad jie iškovojo trečiąją vietą.

Po sunkių rungtynių turėjome nedaug laiko poilsiui. Nežinau kodėl, tačiau finalas vyko gana anksti - pietų metu. Jame mūsų laukė šeimininkai – Rygos VEF komanda. Gal pasirodys keistai, tačiau prieš finalą nejautėme didelės įtampos. Šį sezoną jau tris kartus buvome įveikę VEF ekipą. Manau, kad jie mums yra parankūs varžovai. Arba atvirkščiai – mes esame neparankūs varžovai jiems. Varžybas pradėjome užtikrintai ir jau pirmoje pusėje įgijome apčiuopiamą pranašumą. Tą patį ritmą išlaikėme iki rungtynių pabaigos ir pasiekėme užtikrintą pergalę bei kelialapį į SEB BBL elitinį divizioną.

Taip pat labai smagu, kad Aidas Viskontas buvo išrinktas naudingiausiu finalinio ketverto žaidėju. Jis tikrai yra vertas šio prizo. Nors Aidas yra labai jaunas įžaidėjas, aikštelėje su juo jaučiuosi lyg su visko mačiusiu krepšinio vilku.

Yra nemažai sakančių, jog SEB BBL iššūkio taurė - tai tik nevykėlių taurė. Tačiau Kėdainių „Nevėžiui“ - komandai su vienu mažiausių biudžetų lygoje, tai yra labai svarbus laimėjimas. Man asmeniškai ši pergalė tai pat daug reiškia. Esu tapęs Estijos čempionu, tačiau prie tos pergalės nedaug prisidėjau, todėl jos nesureikšminu.

Kaip jau minėjau, pergalė mums atvėrė duris į elitinį divizioną. Dabar mūsų laukia Rygos ASK. Tikrai nesišvaistysiu skambiomis frazėmis ar pažadais. Esu realistas: ASK – labai pajėgi komanda, kuriai vadovauja vienas geriausių Europos trenerių. Todėl būtų kvaila tikėtis juos „išmesti“ ketvirtfinalyje. Visi žinome posakį - aikštelėje žaidžia ne pinigai. Tačiau kai vienas priešininkų ekipos žaidėjas uždirba daugiau nei mūsų visa komanda, šis posakis nelabai tinka. Žinoma, tai nereiškia, kad mes nesikausime ar nesistengsime. Neturime ką prarasti. Tiesiog faktai kalba patys už save.

Todėl baigdamas noriu tik priminti (nors jūs ir patys jau žinote, ką reikia daryti) – palaikykite „Nevėžį“! :)

Blog’as rengiamas bendradarbiaujant su A.Sabonio krepšinio agentūra - www.ska.lt]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=1&blog_id=77189 2008-03-06 15:22 GMT http://www.krepsinis.net/blog.php?problog_id=1&blog_id=76922
Taigi – Žvaigždžių diena. Nors varžybas žiūrėti labiau mėgstu namie per televizorių, šeštadienį nuvažiavau į Šiaulių sporto rūmus. Ir dėl to nė kiek nesigailėjau. Snaiperių konkursas buvo pakankamai įspūdingas, „Lietuvių“ ir „Time Team“ rungtynėse netrūko pokštų, o dėjimo į krepšį konkursas mane taip pat maloniai nustebino. Žinojau kokius dėjimus atliks Mantas, nes prieš renginį tą pačią dieną buvau su juo treniruotėje. Tačiau R.Danys ir A.Vasiliauskas tai pat atliko sudėtingus ir labai įdomius dėjimus. Beje, mano nuomone, ateityje reikėtų truputį pakoreguoti LKL „Oro karaliaus“ konkurso taisykles. Esu ne kartą dalyvavęs analogiškuose konkursuose, todėl iš patirties žinau, kad atlikti tris „maksimalius“ dėjimus iš eilės yra labai sunku. Kitą vertus, komisijai tai pat turėjo būti nelengva vertinti visus tris pirmojo dalyvio dėjimus nemačius nė vieno kito žaidėjo pasirodymo.

Apskritai visas renginys buvo tikrai puikiai organizuotas ir paliko gerą įspūdį. Bet laikas grįžti prie darbo. Ateinantį savaitgalį mūsų komandos laukia vienos svarbiausių varžybų šį sezoną - BBL iššūkio taurės finalinis ketvertas. Varžovas pusfinalyje – Panevėžio komanda, kurią prieš kelias savaites lengvai įveikėme. Žinoma, būtų naivu tikėtis juos sutriuškinti antrą kartą iš eilės. Todėl šioms varžyboms ruošiamės labai rimtai. Panevėžio ekipos pagrindą sudaro užsieniečiai, mėgstantys greitą, atletišką krepšinį. Todėl manau, kad jeigu sustabdysime jų greitas atakas ir gerai kovosime dėl atšokusių kamuolių, galime tikėtis pergalės. Reikia tik kuo greičiau išsivaduoti iš netikėtai pakilusios temperatūros gniaužtų.

Tai tiek. Palaikykite „Nevėžį“!

Blog’as rengiamas bendradarbiaujant su A.Sabonio krepšinio agentūra - www.ska.lt]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=1&blog_id=76922 2008-02-26 12:21 GMT http://www.krepsinis.net/blog.php?problog_id=1&blog_id=76713
Po dvejų sezonų pradėjau profesionalaus krepšininko karjerą ir išvykau į Tartu Rock ekipą. Šį sezoną grįžau į Lietuvą ir atstovauju Kėdainių Nevėžiui. Tris vasaras iš eilės atstovavau įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėms. Taip pat studijuoju ir žaidžiu Vytauto Didžiojo universitete.

Šio sezono pradžia buvo ypatinga, nes debiutavau LKL lygoje. Nuo mažų dienų laukiau tos akimirkos. Nenuostabu, kad prieš pirmąsias varžybas nemažai jaudinausi. Bet vos tik išėjęs į aikštelę dėjimu pelniau pirmuosius savo taškus ir jaudulys staiga dingo...

Tačiau visai neseniai patyriau kojos trauma. Esu turėjęs problemų su nugara, yra lūžęs ne vienas pirštas, bet rimtesnė kojos trauma atsitiko pirmą kartą per trumpą mano karjerą. Kaip ir kiekvieną pirmadienį treniruotėje žaidėme futbolą. Netikėtai susidūriau su komandos draugu ir įtruko čiurnos raiščiai. Dvi savaites koja buvo įtverta, dar tris savaites užtruko reabilitacija. Teko ir ramentų griebtis. Traumos padarinius jaučiu iki šiol.

Dėl to nusprendžiau nedalyvauti LKL dėjimų konkurse. Jau sezono pradžioje komandos draugai delegavo mane jame dalyvauti, tačiau esant tokiai situacijai nusprendžiau nerizikuoti. Dėjimų konkursui reikia nemažai ruoštis, o dabar to daryti pilna jėga negaliu. Todėl nusprendžiau konkursą atidėti kitiems metams, tikiuosi būti vėl pakviestas jame dalyvauti. Sprendimas buvo iš tiesų sunkus. Labai gaila, kad taip išėjo..

Šiam kartui tiek. Manau, jums visiems įdomu kaip viskas atrodo žvelgiant krepšininko akimis. Todėl tikiuosi, kad šis blog’as sulauks šiek tiek dėmesio. Iki kito karto!]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=1&blog_id=76713 2008-02-19 12:45 GMT http://www.krepsinis.net/blog.php?problog_id=4&blog_id=77967 Didžiausias krepšinio portalas Baltijos šalyse Krepsinis.net pristato naują blogą. Nuo šiol mintimis su jumis dalysis ilgametis tinklalapio žurnalistas Arijus Žakas.

A.Žakas prie Krepsinis.net prisijungė 2003 metais. Jis yra dirbęs sporto savaitraštyje "Sportas", "5 kanalo" naujienų skyriuje, periodiškai rašė dienraščiams "Kauno diena", "Respublika", "Lietuvos žinios”.

Besimokydamas mokykloje A.Žakas ir pats žaidė krepšinį, atstovavo mokyklos rinktinei. Po to žurnalistas pamėgino jėgas krepšinio teisėjavime, tačiau dėl traumos buvo priverstas atsisakyti šio užsiėmimo.

Sveiki, visi. Prisijungiu prieš lietuviško krepšinio BLOG‘o. Noriu nuliūdinti tuos, kurie tikisi, jog ruošiuosi rašyti bulvarinius, visiems patiksiančius BLOG‘us, tiesiog stengsiuosi įgyvendinti pagrindinę tinklaraščio funkciją – išsakyti savo mintis, išdėstyti idėjas bei sutelkti į diskusiją.

Nors BLOG‘ai sparčiai populiarėja, kai kurie kolegos tvirtina, kad mūsų šalyje situacija yra apgailėtina. Savo rašiniuose neapžvelgsiu NBA geriausių momentų dešimtukų, o stengsiuosi gilintis į tai, ko dažniausiai niekas neparašo. Nors dar esu labai jaunas, tikiuosi tai veiks tik į naudą – nuolatinis maksimalizmo siekis, jaunatviškos ir kartais vėjavaikiškos mintys bei noras prieštarauti nusistovėjusioms tiesoms.

Rimantas Grigas. Žmogus, kurio vardą pastaruoju metu kartojo daugybė Lietuvos krepšinio sirgalių. Nors žiniasklaidos atstovai retai komentuoja ar kritikuoja trenerių bei teisėjų darbą, R.Grigas jau pateko ir į jų akiratį.

Grigas pateko į simpatijų ir antipatijų sūkurį. Vieni teigia, jog jam laikas trauktis iš vyriausiojo trenerio posto, kiti tvirtina, kad jis puikiai tvarkosi su iškeltais tikslais, treti – tiesiog komentuoja, nes gyventi Lietuvoje ir neturėti savo kategoriškos nuomonės apie vieną ar kitą reiškinį yra mažų mažiausiai gėdinga.

Pamenu tą dieną, kai "Žalgiris" paskelbė Grigą vyriausiuoju treneriu. Didelių emocijų nebuvo, o dalinti interviu nepratęs vyriškis kukliai atsakinėjo į paprastus klausimus. Jautėsi, jog tai atviras ir nuoširdus žmogus.

Prisiminiau, kaip "Žalgirį" "treniravo" Ainars Bagatskis. Rezultatai buvo kraupūs, bet kritikos latvis praktiškai nesusilaukdavo. Žinote kodėl? Ogi todėl, kad per kiekvieną spaudos konferenciją dalinosi jausmingais išgyvenimais, liečiančiais Kauno klubą.

Tokios frazės kaip "Jeigu "Žalgiriui" reikėtų mano pagalbos, aš pėsčiomis iš Rygos į Kauną ateičiau. Galiu ir dabar tą patį pakartoti" arba "Rezultatas toks, koks yra, ir daugiau nematau galimybių dirbti "Žalgirio" treneriu, todėl turiu pasitraukti. Neieškau jokių priežasčių, tiesiog visą atsakomybę prisiimu sau" tiesiog pakerėdavo sirgalius ir, greičiausiai, žurnalistus, kurie gailestingai reagavo į visą Bagatskio trenerio karjerą Kauno klube.

Tuo tarpu Grigas gražiai kalbėti (tiksliai kabinti makaronų) nemoka, o gal dar neišmoko. Žymioji spaudos konferencija, kurioje treneris nežinia kodėl atsakinėjo į visiškai nepatogius klausimus tai tik įrodo. Grigui būtų užtekę pasakyti, kad jis prisiima atsakomybę sau, kad be galo stengiasi dėl komandos ir klausimų greičiausiai nebūtų sulaukęs.

Bendravimo su žiniasklaida problemos neturi Vilniaus "Lietuvos ryto" treneris Aleksandras Trifunovičius, kuris naudojasi viena geriausių taktikų pasaulyje – gindamasis pulk. Ne vieną sykį Trifunovičius į provokuojantį klausimą atsikirsdavo ir rasdavo, ką pasakyti žurnalistams. Jam niekada neteko spaudos konferencijoje sėdėti nuleidus galvos dėl nepatogių klausimų ar replikų.

Pamenu, kai Grigas atėjo į pirmąją savo, kaip vyriausiojo trenerio, konferenciją. Kuklus, nuoširdus, atviras, labai daug šnekantis ir pasikartojantis, bet suprantantis, ką daro vyras. Toks pats, koks ir gyvenime.

O dabar užtenka filosofuoti, pažvelkime į faktus.

Dar sykį priminsiu tai, ką Grigas sakė po šeštųjų LKL finalo rungtynių spaudos konferencijoje: "Kai man pasiūlė ateiti į "Žalgirį", sakiau, kad dirbsiu tik iki sezono pabaigos. Tokiam darbui reikia tinkamai nusiteikti ir pasiruošti. Atrodo, kad viskas yra labai paprasta, tačiau toks darbas yra sunkus. Norisi, kad "Žalgiris" būtų stipri komanda, kad pajėgiai rungtyniautų tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Jeigu atvažiuos treneris iš užsienio, jis turi būti stiprus ir patyręs. Nereikėtų eksperimentuoti su jaunais ir nepatyrusiais treneriais."

Į klausimą, kodėl treneris neturi ambicijų likti vyriausiojo trenerio pareigose, R.Grigas atsakė: "Esu realistas, dirbu daug metų, visko esu matęs. Tokius klausimus sprendžia klubo vadovybė. Gal norėčiau padirbti antruoju treneriu, kai vadovautų patyręs ir stiprus strategas. Per šiuos finalus (praėjusių metu LKL finalų serija) turbūt išmokau daugiau nei per penkerius metus. Analizavome visus krepšininkus, kaip išmušti varžovų žaidimą, žaidėjus."

Toliau. Nuo pat pirmų dienų kritikos nuolat sulaukdavęs Grigas jau laimėjo 3 titulus – dusyk LKF taurė ir LKL čempionų žiedai, be to, iš mirtininkų grupės išvedė komandą į Top-16 ir nutraukė kraupią "Žalgirio" serija antrajame Eurolygos etape.

Be to, Grigas nusipelno pagarbos ir už pagaliau įvestą tvarką dėl Tanokos Beardo. Amerikietis, kuris antrus metus iš eilės planavo žaisti tik puolime ir tai ne itin sėkmingai, buvo be didelių kaprizų sodinamas ant suolo, o po vieno iš nepasitenkinimo proveržių buvo "abipusiu susitarimu nutraukta sutartis". Reikėtų pažymėti, kad Tanokos nepavyko sutramdyti nei Bagatskiui, nei Antanui Sireikai ir Gintarui Krapikui (paskutiniais metais "Žalgiryje").

Nors krepšinio specialistai ir toliau tvirtina, kad "Žalgiryje" disciplinos yra nedaug, panašu, kad žaidėjų rokiruotės vyksta gana apgalvotai. Be abejo, kartais norėtųsi, kad aikštelėje daugiau laiko praleistų Paulius Jankūnas, Jonas Mačiulis, Dainius Šalenga ar Mantas Kalnietis, komandoje šį sezoną yra daug panašaus pajėgumo žaidėjų, todėl visiems reikalingas žaidybinis laikas.

Gerai rašė Balsas.lt žurnalistas Darius Mačiulis: "Juk iki šiol Grigas vadovavo tik "Žalgirio" jaunimo komandai ir keletą mėnesių dirbo Ainaro Bagatskio asistentu. Tokios "mokyklos" yra akivaizdžiai per mažai. Štai to paties "Montepaschi" strategas Simone Pianigiani nėra toks jau labai žinomas krepšinio pasaulyje, bet jis Sienoje įvairių vyriausiųjų trenerių asistentu dirbo net 10 metų, o 2003-2006 metais mokėsi iš garsiojo Carlo Recalcati. Savarankiškai karjerai italas pasirengė tikrai puikiai."

Įdomiausios diskusijos kyla dėl trenerio sprendimų. Kodėl vienu ar kitu metu išleido žaidėją į aikštelę, kodėl ramiai stebėjo rungtynes nuo suoliuko, kodėl neapšaukė teisėjo, kodėl nepasodino siaučiančio atakuojančio gynėjo, kodėl nepaprašė minutės pertraukėlės, kodėl neleidžia pasireikšti jaunimui, kodėl spaudos konferencijoje neatsakė į provokuojantį klausimą ir t.t.

Galiausiai, didžioji dauguma save "Žalgirio" "sirgaliais" vadinančių aistruolių priėmė verdiktą – jam laikas pasitraukti.

Skamba mažų mažiausiai juokingai. Treneris, kurį "Žalgirio" vadovai įkalbėjo dirbti komandoje, kuris iki šiol pasiekė užsibrėžtus tikslus ir pakankamai gerai tvarkėsi su komanda turi atsistatydinti?

Be abejo, Grigas, kaip ir kiekvienas mirtingasis, turi trūkumų ir daro klaidų. Bet, panašu, kad tai bene geriausias "Žalgirio" variantas šiuo metu, norint, jog ekipą treniruotų lietuvis.

Iš tikrųjų labai sunku vertinti, ar Grigas treniruos "Žalgirį" kitą sezoną, bet bent jau šiame sezone leiskime jam pabaigti pradėtą darbą, o po to jau spėsime teisti ir vertinti.

Pabaigai, noriu priminti. Šio sezono pradžia nebuvo sėkminga – trys nesėkmės JAV su NBA komandomis, Eurolygos startas pažymėtas apmaudžia nesėkme Italijoje. Jau tada visi, tame tarpe ir aš, šaukė, kad "Žalgiriui" šis sezonas bus nesėkmingas ir nieko gero pasiekti nepavyks.

Vis dėlto visi jau pamiršome tai. Apetitas išaugo bevalgant ir pralaimėjimai galingiems CSKA, "Real" ar "Olympiacos" klubams kovoje dėl ketvirtfinalių tapo katastrofa. Vis dėlto gal laikas šiek tiek nurimti? Juk netrukus laukia viena įdomiausių krepšinio švenčių – LKL finalai!]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=4&blog_id=77967 2008-04-04 12:19 GMT http://www.krepsinis.net/blog.php?problog_id=2&blog_id=78007
Šį blog’ą rašau šeštadienio rytą, tačiau jūs jį skaitysit greičiausiai tik sekmadienį, tad pamėginsiu sąžiningai nuspėti šio vakaro „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ rungtynių baigtį. Šio mačo aš laukiu kaip ir kiekvienas krepšinio aistruolis Lietuvoje, juk tai yra didžiausias sporto įvykis mūsų šalyje. Nors šiandienos rungtynių rezultatas nieko nelemia turnyrinėje lentelėje, tikrai nemanau, kad tai bus beprasmiškas susitikimas. Tikiu, kad tai bus gražios ir įdomios rungtynės, kaip ir kiekvieną sykį, kai susitinka tokio lygio varžovai. Savo spėjimą atiduodu šių rungtynių šeimininkams „Žalgirio“ komandai. Tai bene vienintelė tokio mano spėjimo priežastis, kad žalgiriečiai žaidžia namuose, nes bet kuriai Europos komandai žaisti Kauno Sporto Halėje yra tikras pragaras.

„Lietuvos Ryto“ ir „Žalgirio“ dvikovos įdomios bet kokiu atveju, nesvarbu koks tai būtų čempionatas. Bet mane kartais dar labiau už pačias komandų kovas žavi žaidėjų mikrodvikovos. Nieko naujo čia šita tema nepasakysiu, visi žino ir pastebi Artūro Jomanto ir Jono Mačiulio dvikova aikštelėje. Man ji įdomi ypatingai. Daug kas sako, kad mano žaidimo stilius, fizinės galios ir uždaviniai aikštelėje panašios į Artūro ir Jono. Aš sutinku su tuo ir džiaugiuosi galėdamas kaskart stebint jų dvikovą ką nors pasiimti sau. Tiesa, man artimesnis žaidimo stilius yra J.Mačiulio, nes jis, kaip ir aš, nevengia atakuoti iš toli, prasiveržti. Bet reik pripažint, kad Jonas yra universalesnis žaidėjas už mane, nes moka puikiai žaisti ir po krepšiu, ko man šiai dienai dar tikrai trūksta.

Kalbant apie mano komandos susitikimus su šiomis ekipomis, reiktų pažymėti, kad rungtynių prieš „Lietuvos rytą“ laukiu mažiau. Vilniečiai, priešingai negu „Žalgiris“, turi savybę triuškinti silpnesnius varžovus. Nemanau, kad tai yra dėl to, kad vilniečių meistriškumas didesnis nei kauniečių, tiesiog, mano nuomone, iš „Lietuvos ryto“ žaidėjų treneriai išreikalauja šimtaprocentinio atsidavimo kiekvienose rungtynėse, ko galbūt kartais pritrūksta žalgiriečiams. Todėl truputį džiaugiuosi, kad penktadienį labai svarbioje dvikovoje pavyko nugalėti Klaipėdos „Neptūną“ ir tuo pačiu pakilti i septintąją poziciją, kuri leido išvengti „Lietuvos ryto“ ketvirtfinalyje. Aišku, skirtumo atrodo didelio nėra, ir tik milžiniškas stebuklas padėtų mums eliminuoti „Žalgirį“, tačiau kaip ir minėjau, su kauniečiais man yra žaisti lengviau.

Paskutiniame savo blog‘e užsiminiau, jog negerai, kai viena komanda dvi dienas iš eilės žaidžia su dviem čempionato favoritais ir susilaukiau vieno internauto kritikos, neva iš kur organizatoriams žinoti, kas bus turnyro favoritai. Jei Lietuvoje daugelį metų iš eilės nebūtų tokio didelio atotrūkio tarp dviejų grandų ir likusių komandų, tada gal ir galėtume padiskutuot šia tema, o dabar liksiu prie savo nuomonės, kad įmanoma sudaryti tvarkaraštį įvairiau ir nežlugdyti silpnesnių komandų paskiriant jiems du grandus paeiliui.

Gaila, kad Lietuva yra maža šalis ir ekonomikos lygis nėra toks aukštas, kad galėtume turėti daugiau nei dvi komandas, kurių biudžetas siekia dešimtis milijonus litų. Džiugu, kad atsiranda tokių komandų kaip „Šiauliai“, kurie bent šiek tiek vejasi superklubus. Reikia tikėtis, kad ateityje išaugs dar bent keletas tokių arenų kaip Šiauliuose, kas, manau, paskatintų daugiau įvairių rėmėjų investuoti į Lietuvos krepšinį.

Ir pabaigai atsakysiu į kelis vartotojų klausimus.

Vienas, manau, jaunosios kartos sirgalių teiravosi, kada ir kokio ūgio būdamas pirmą kartą įdėjau į krepšį.

– Taigi, gerai neprisimenu, bet buvau 15 metų, 192-195 cm ūgio, kai pirmąkart įdėjau per treniruotę, ir maždaug po metų, būdamas netoli 2 metrų, įkroviau per varžybas. Prisimenu, tai pavyko padaryt iš ketvirto bandymo.

Keli aistruoliai susidomėjo, kuriai iš dviejų stipriausių Lietuvos komandų simpatizuoju ir kurią iš jų pasirinkčiau, jei jos susidomėtų manimi.

– Nors pats esu tikras kaunietis, ten gimiau ir užaugau, niekada nebuvau iš tų vaikų, kurių svajonė buvo užaugus žaisti „Žalgiryje“. Gal dėl to, kad sportavau ne A.Sabonio krepšinio mokykloje, o Kauno krepšinio mokykloje ir nuo mažų dienų buvome aršiausi priešai su saboniukais. Persikėlęs į Vilnių ir čia įleidęs šaknis, dabar drąsiai galiu pasakyti, kad svajoju vieną dieną atsidurti „Lietuvos ryte“. Žaviuosi šio klubo organizacija ir tvarka. Žinau, kad ir atmosfera komandoje yra puiki, dažnai apie tai pašnekame su geru draugu Martynu Gecevičiumi. Prisimenu, kaip prieš porą metų su Martynu kalbėjome kaip gerai būtų prasimušti į stipriausią Vilniaus komandą. Draugui tai pavyko, tikiuosi, pavyks ir man. Be to, „Žalgiris“ turi savo mokyklą, jaunus žaidėjus ruošia dublerinėje komandoje, tad nemanau, kad artimiausiu metu susidomės manimi.

Na, jei jau kalbam apie „Lietuvos rytą“ ir „Žalgirį“, atsakysiu į poros žmonių užduotą klausimą, koks įspūdis susidaro žaidžiant tiek su vienais, tiek su kitais, kurie atrodo geriau ir prieš kokius žaidėjus sunku žaisti.

- Šį klausimą jau gana plačiai aptariau kalbėdamas apie komandas, tad gal tik papildysiu apie atskirus žaidėjus. Apie įžaidėjus ir vidurio puolėjus nelabai turiu ką pasakyti, nes tiesiog aikštelėje netenka su jais susidurt vienas prieš vieną. Iš 2, 3 ir 4 pozicijos žaidėjų, kurios man tenka dengti priklausomai nuo užduoties kokia man paskyrė treneris aikštelėje, galiu pasakyti, kad pavojingiausias puolime yra Marko Popovičius. Begalo staigus ir aštrus žaidėjas, prieš jį dengtis sunku manau net geriausiems gynėjams. Labai aukšto meistriškumo yra Chuckas Eidsonas. Jono Mačiulio, Arturo Jomanto niekada negali paleisti iš akiračio, o Paulius Jankūnas, manau, turi geriausia nuojauta, kur atšoks kamuolys. Na, o puolant drąsiausiai jaučiuosi žaisdamas prieš jaunesnius žaidėjus ar fiziškai silpnesnius.

Tikiuosi, kad patenkinau jūsų smalsumą ir toliau siūlau klausti to, kas jums įdomu. Pasistengsiu kiekvienam blog‘e vis po kelis iš jų atsakyti. Visiems gero krepšinio. Gaila, kad dėl apgailėtino įstatymo jo negalim stebėti tiesiogiai. Iki!]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=2&blog_id=78007 2008-04-06 01:16 GMT http://www.krepsinis.net/blog.php?problog_id=2&blog_id=77781
Pradžiai pasistengsiu atsakyti į klausimą, kurį daug kas uždavinėjo nuo sezono starto – ką „Sakalai“ veikė Anykščiuose? Tiksliai atsakyt į šį klausimą galėtų tik komandos vadovai, bet pagrindinė priežastis turbūt buvo griežti SEB BBL vadovybės salės reikalavimai. Taip pat buvo bandoma surinkti daugiau žiūrovų į „namų“ rungtynes, bet anykštėnai labai aktyvūs nepasirodė. Manau, todėl nuo naujų metų mums pavyko grįžti į Vilnių. Kas dėl sąlygų Anykščiuose, jos ten puikios. Salė gera, miegame, valgome vietoje, viename komplekse. Prieš pora savaičių, kai neturėjome varžybų, mes vėl apsilankėme Anykščiuose – komandos treneriai nusprendė pakeisti aplinką ir keletą dienų pasportuoti ten. Tad šis Lietuvos kurortas iki šiol lieka artimas mūsų komandai.

Po stovyklos Anykščiuose laukė sunkus savaitgalis. Dvi dienas paeiliui žaidėme su LKL grandais – “Žalgiriu” ir “Lietuvos rytu”. Pasipriešinti nepavyko. Per dvi dienas pralošti 70 taškų yra nemalonu. Tiesa, su “Žalgiriu” kova buvo ir galutinis rezultatas neatspindi įvykių aikštelėje, kas žiūrėjo tiesioginę transliaciją tą matė. O prieš “Lietuvos rytą” tikrai atrodėme beviltiškai, net nesinori prisiminti. Bet tą savaitgalį prisiminiau ne dėl to. Manau, LKL tvarkaraštyje yra trūkumų. Neturėtų taip būti, kad viena komanda per savaitgalį gauna dvi pajėgiausias Lietuvos ekipas. Na, bet čia jau ne man spręsti.

Pabaigai apie praėjusias rungtynes su Marijampolės “Sūduva”. Gaila, kad šios rungtynės nesulaukė tinkamo atgarsio, kokio, manau, turėjo susilaukti. Turbūt nedaugelis žino, kad tose varžybose buvo žaidžiama 4 prieš 5. Nežinau, kiek tai yra tiesa, bet pasak tose varžybose teisėjavusio Kęstučio Pilipausko, tai savotiškas LKL rekordas. Dar niekada Lietuvos čempionate taip nebuvo, kad aikštelėje bėgiotų 9, o ne 10 krepšininkų. Labai nesigilinsiu kaip ten kas vyko, tik paminėsiu, kad dėl įvairiausių aplinkybių rungtynes pradėjome devyniese. Rungtynių metu vienas po kito išsibaudavo 5 mūsų žaidėjai. Iš viso mums buvo užfiksuota 40 pražangų! “Sūduva” metė 52 baudos metimus! Iki pirmo pratęsimo likus apie 2 minutes ir esant apylygiam rezultatui penktąją pražangą užsidirbo Justas Sinica, o pakeisti jo jau nebebuvo kuo - taip mes likome žaisti 4 prieš 5. Nepaisant to, atsilaikėme tas dvi minutes. Maža to, kaip lygus su lygiais (nors toli gražu lygu nebuvo) žaidėme ir antrąjį pratęsimą ir tik pačioje rungtynių pabaigoje rezultatu 119:117 nusileidome marijampoliečiams.

Tiek šiam kartui. Jeigu turite kokių klausimų arba jus šiaip kas nors domina įvairiausiomis krepšinio temomis ir norėtumėt, kad aš jomis pasisakyčiau, siūlau tai išreikšti komentaruose, o aš pasistengsiu kitame blog‘e į tai atsakyti. Iki. ]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=2&blog_id=77781 2008-03-29 00:44 GMT http://www.krepsinis.net/blog.php?problog_id=2&blog_id=77075
Gal nesu pats tinkamiausias kandidatas kalbėti šia tema, nes esu dar jaunas ir mano karjera nėra ilga, tačiau kas yra profesionalumas, manau, tikrai žinau. Čia juk kalbama ne apie tai, kokioje komandoje tu žaidi ar kokio lygio yra tavo meistriškumas. Profesionalumas – tai žaidėjo požiūris į darbą treniruočių bei varžybų metu ir po jų.

Šių dienų krepšinyje vien talento jau neužtenka. Žinau labai gerą pavyzdį. Vienam Lietuvoje sirgaliams neblogai žinomam jaunosios kartos krepšininkui tikrai nepagailėta talento ir visi treneriai bei krepšinio agentai tai jau seniai yra pamatę, tačiau šis žaidėjas baigia išnykti iš krepšinio žemėlapio vien dėl netinkamo požiūrio į savo darbą treniruočių bei laisvalaikio metu. Nenoriu labai plėstis, nes kalbu ne apie save, bet manau tas žaidėjas ateityje galėjo žaisti nacionalinėje vyru rinktinėje. Jo pavardės neatskleisiu, nepykite.

Kas dėl manęs, džiaugiuosi žaisdamas komandoje, kur tokių problemų tikrai nėra. Priešingai, vienu geriausių profesionalumo pavyzdžių aš laikau „Sakalų“ kapitoną Rolandą Matulį. Šis veteranas šį sezoną ne tik kad nepraleido nė vienerių rungtynių, bet dalyvavo ir visose treniruotėse. Kaip sako komandos treneris, R.Matulis net ir naktį pažadintas galėtų dirbti savo darbą su pilna koncentracija ir atsidavimu. Kas pažįsta Rolandą, puikiai žino, kad tai tikras pavyzdys profesionalaus (visomis šio žodžio prasmėmis) krepšininko apibrėžimui.

Žinoma, krepšinio sezonas ilgas ir sunkus, tad įvairių paprastiems žmonės įprastų pagundų išvengti yra sunku. Viskas priklauso tik nuo paties tavęs. Profesionalo kontraktas įpareigoja atsisakyti alkoholinių gėrimų ar linksmybių naktiniuose klubuose iki paryčių, tačiau krepšininkai irgi yra žmonės ir tai supranta ir treneriai, retkarčiais leidžiantys išgerti vieną du bokalus alaus po laimėtų rungtynių. Jeigu rytoj nėra treniruočių.

Atsisakyti tenka ne tik mano jau minėtų atsipalaidavimo priemonių. Pasirinkus profesionalaus krepšininko kelią, reik susitaikyti, kad 15-20 metų nematysi žiemos atostogų. Kol tavo draugai ar šeimos nariai važiuoja slidinėti į Alpes, ar mėgaujasi Egipto saule, tu su komandą ruošiesi svarbiausioms sezono kovoms. Atsigriebti gali tik vasarą, žinoma, jei nesi vienos iš rinktinių kandidatas.

Tokia yra mano asmeninė nuomonė. Save laikau profesionaliu žaidėju ir esu pakankamai griežtos disciplinos šalininkas, gal todėl viską išsakiau taip kategoriškai.

Šiam kart tiek. Iki kitų kartų. Palaikykit „Sakalus“! :)]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=2&blog_id=77075 2008-03-02 18:38 GMT http://www.krepsinis.net/blog.php?problog_id=2&blog_id=76834
Taigi, kaip dauguma žinote, ketvirtadienį rezultatu 103:95 po pratęsimo daugumai aistruolių gan netikėtai įveikėme „Šiaulių“ komandą jų pačių arenoje ir taip sugadinom beprasidedančią šventę Šiauliams. Apie šias varžybas papasakoti išties yra ką.

Visų pirmą, reikėtų pastebėti, kad pastaruoju metu mūsų komandą lydėjo nesėkmės. Komandą netikėtai paliko vidurio puolėjas Vytautas Šarakauskas, ligos užpuolė Matą Niparavičių ir mane. Mums su Matu išgijus traumą gavo Linas Lekavičius. Pilna sudėtimi jau nežaidėme daugiau nei mėnesį. Tiesą sakant, negalėjome net treniruotėse pasižaisti penki prieš penkis. Matas prie komandos prisijungė pirmadienį, aš dieną vėliau – antradienį.

Nepaisant to, kovinė dvasia komandoje išliko. Rungtynėse Šiauliuose į aikštę neišbėgo tik L.Lekavičius, kuris liko namie Vilniuje. Šis mačas, kaip ir visi likę LKL čempionate, mums labai svarbus. Nepatekę į SEB BBL Iššūkio taurės finalinį ketvertą, Lietuvos lyga mums liko vienintelis frontas, kuriame galima pakovoti dėl apdovanojimų.

Varžybas sėkmingiau pradėjom mes. Justas Sinica vieną po kito sviedė tritaškius, Matas Niparavičius priešininkus traiškė iš po krepšio. Iki didžiosios pertraukos Justas buvo pataikęs 6 iš 7 tritaškių ir pelnęs 18 taškų. Matėsi, kad tai bus jo rungtynės. Savo ruožtu, mes stengdavomės išvesti Justą metimui. Manau, tą vakarą jo negalėjo sustabdyti niekas. Pirmavome visas varžybas, diktavom žaidimo stilių ir tempą.

Viskas ėjos kaip iš natų, išskyrus 5 paskutines ketvirto kėlinio minutes. Tada turėdami 16 taškų persvarą, lyg patikėję, kad visas darbas jau nuveiktas, mes sustojome. „Šiauliai“ tuo pasinaudojo ir laimėjo atkarpą 16:0. Likus žaisti apie 10 sekundžių aš po netaiklaus komandos draugo metimo atsikovojau kamuolį puolime ir provokuodamas pražangą mečiau kamuolį krepšio link. Laiką sustabdė švilpukas, aš apsidžiaugiau galvodamas, kad priešininkui užfiksavo pražangą ir aš turėsiu galimybę išvesti savo komandą į priekį. Bet visų nuostabai Kęstutis Pilipauskas visą situacija matė savaip ir pražangą skyrė man, taip pasiųsdamas „Šiaulių“ krepšininką prie baudų metimo linijos. Donatas Zavackas sumetė abu baudų metimus ir mes jau turime 2 taškų deficitą. Vis dėlto Krepšinio Dievas tą vakarą buvo teisingas ir mes per likusį laiką sugebėjome surengti rezultatyvią ataką. M.Rėminas lengvu apgaulingu judėsiu išmaudė „Šiaulių“ gynėjus ir pelnė 2 taškus iš po krepšio.

Na, o jau pratęsime turėjome dar vieną tų rungtynių didvyrį. Giedrius Kurtinaitis vienas pelnė 14 taškų ir mes šventėme tikrai pelnytą pergalę.

Man asmeniškai rungtynės „statistiškai“ gal ir nelabai nesusekė (30 min. 5 tšk. 9 atk.kam), tačiau kai Justas, Giedrius ir Matas žaidžia tokias rungtynes, kartu pelnydami 78 taškus, mums, likusiems, tereikia jiems padėti puolime ir dvigubai atidirbti gynyboje.

Pralaimėjus mums, „Šiauliams“ be abejo sugedo nuotaika prieš savaitgalį jų mieste rengiamą LKL „Fastum žvaigždžių dieną“. Atsistatydino net Robertas Kuncaitis. Man asmeniškai netgi gaila šio, mano galva, jauno ir perspektyvaus trenerio, bet krepšinis toks žaidimas.

Kalbant apie žvaigždžių diena, jaučiu didelį apmaudą, kad negalėsiu būti tarp ryškiausių LKL krepšininkų šeštadienį. Pasitaręs su komandos draugais ir treneriais, nusprendžiau, kad man geriau bus išsigydyt dar vis juntamus riešo skausmus ir pailsėti. Norint tinkamai pasiruošt dėjimų konkursui, reikia porą savaičių tam ruoštis, o būtent tų poros savaičių aš ir neturėjau. Jeigu ir galėčiau laimėti tokį konkursą, tai tik būdamas optimaliausios fizinės būkles, o šiuo metu aš tikrai taip nesijaučiu. Linkiu sėkmės visiems šventės dalyviams, o „Oro Karaliumi“, manau, taps arba Mantas Kalnietis, arba Antonio Grant‘as. Snaiperio rungtyje sirgsiu už komandos draugą J.Sinicą, kuris, manau, turi visas galimybes laimėti.]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=2&blog_id=76834 2008-02-22 23:32 GMT http://www.krepsinis.net/blog.php?problog_id=2&blog_id=76733 Pirmasis treneris – D.Dikčius

Kadangi tai įvadinio pobūdžio blog‘as, tai ir pradėsiu nuo pradžių. Krepšinį pradėjau sportuoti 1996 metais Kauno krepšinio mokykloje pas trenerį Mečislovą Dedelį. Tiesa, metus sportavau su metais jaunesniais vaikais, todėl kitąmet perėjau į savo amžiaus grupę, kurią treniravo Saulius Marčiukaitis. Maždaug iki 15 metų, kol dar buvo rengiami vaikų „Karūnos“ čempionatai, buvau niekuo neišsiskiriantis vaikas.

Perėjus į jaunučių amžių pasikeitė mūsų komandos treneris - krepšinio paslapčių toliau mus mokė dabartinis Kauno „Aisčių-Atleto“ vyriausiasis treneris Darius Dikčius. Su šiuo treneriu aš pradėjau bręsti kaip krepšininkas. Per tris metus, kai mus treniravo šis specialistas, aš nuo vos patenkančio į komandos dvyliktuką paauglio, tapau vienu perspektyviausių savo amžiaus vaikinu Lietuvoje. Mane pradėjo kviesti į jaunučių, jaunių, o dar vėliau ir į jaunimo rinktinių stovyklas.

Paskutiniais sporto mokyklos metais D.Dikčius stojo prie tuomet LKAL (dabar NKL) rungtyniavusios Kauno „Buratinos“ komandos vairo, ir pasiėmė kelis savo auklėtinius į komandą. Todėl, kai kas paklausia, kas yra pirmasis tavo treneris, be dvejonių atsakau – D.Dikčius.

Vilniaus „Sakalai“

Kitas mano kaip krepšininko gyvenimo etapas, kuris tęsiasi iki šiol – Vilniaus „Sakalai“. Į šią sostinės komandą patekau labai netikėtai. 2005 metų vasarą su Lietuvos jaunių rinktinę dalyvavau Europos čempionate. Komandoje nebuvau pagrindinis žaidėjas, bet tikrai ir ne paskutinis. Rinktinės vadovu dirbo dabartinis stipriausios Lietuvos moterų krepšinio komandos „Teo“ vyriausiojo trenerio asistentas Valdas Gecevičius, kurio sūnus Martynas Gecevičius žaidė tuomet Lino Šalkaus vadovaujamoje „Sakalų“ komandoje. Po čempionato V.Gecevičius užtarė keletą žodelių treneriui, kuris pakvietė atvykti į peržiūrą.

Viskas vyko labai greitai ir netikėtai. Aš lyg turėjau pradėti ruoštis antrajam sezonui su Kauno „Buratinos“ komanda, o staiga reikia keltis į Vilnių. Labai jaudinausi pirmą savaitę, nežinojau kaip mane sutiks, bet komandos veteranai R.Matulis, E.Kučiauskas, R.Skaisgirys mane tik drąsino, todėl ir sekėsi pasirodyti visai neblogai. Taip prasidėjo tikroji mano profesionalo karjera.

Ir štai aš jau treti metai Vilniuje, „Sakaluose“. Pirmame sezone nesitikėjau nieko, buvau laimingas vien treniruodamasis su stipriausios Lietuvos lygos komanda, bet treneris L.Šalkus rodė pasitikėjimą manimi ir aš džiaugiausi galėdamas tobulėti. Kaip kiekvienam jaunam žaidėjui buvo ir gerų rungtynių, ir juodų dienų. Bet iki šiol esu dėkingas treneriui L.Šalkui už visą pasitikėjimą ir pamokas per tuos 1,5 metų kol jis treniravo „Sakalus“.

Šalkų pakeitė Rimas Kurtinaitis, bet mano reikšmė komandoje nepasikeitė. Toliau buvau 5-7 žaidėjas komandoje, kurio svarbiausias uždavinys buvo gynyba, kova dėl kamuolių, o puolime, sulaukęs progos, visada galėdavau atakuoti krepšį.

Padėtis pasikeitė prieš pora mėnesių, kai prie komandos vairo stojo Romualdas Petronis. Tapau vienas pagrindinių komandos žaidėjų, jaučiu didelį trenerio pasitikėjimą, todėl ir rezultatai ženkliai pagerėjo. Šią savaitę sužaidžiau geriausias rungtynes karjeroje. Pelniau 27 taškus ir atkovojau 9 kamuolius. Džiaugsmą temdė tik faktas, kad rungtynių pabaigoje rezultatu 63:66 nusileidome svečiams iš Liepojos. Įdomus faktas, kad tas varžybas turėjau praleisti dėl riešo skausmų, bet susirgus Matui Niparavičiui komandoje trūko aukštų žmonių.

Sezono prakeikimas - traumos

Šiemet daugelis tikėjosi, kad būsiu vienas komandos lyderių, bet kaip prakeikimas šį sezoną mane lydi traumos. Apie dvi savaites teko gydytis čiurnos traumą, patirtą treniruotės metu. Vos išgijus, per vakarinę treniruotę, bandydamas blokuoti komandos draugo metimą, nesėkmingai kritau ir lūžo trys šonkauliai. Jiems sugyti prireikė dar pusantro mėnesio. Taip nesportavau ir komandai padėti negalėjau apie du mėnesius.

Be to, po traumos jauti žaidimo praktikos stygių ir reikia dar maždaug mėnesio įgauti formą, ir, kas svarbiausią, pasitikėjimą savimi. Maža to, kai dabar (šeštadienį) turėčiau su komanda važiuoti Rygos link ir ruoštis paskutiniam SEB BBL Iššūkio taurės mačui prieš VEF komandą, esu priverstas gydytis tą patį sužeistą riešą, o mano organizmui tenka kovoti su gripo virusu. Belieka tikėtis, kad liga neužsitęs ir galėsiu komandai padėti ketvirtadienio LKL rungtynėse su Šiaulių „Šiauliais“.]]> http://www.krepsinis.net/blog_pro.php?problog_id=2&blog_id=76733 2008-02-19 17:36 GMT