1939 m. Europos auksą latviai lietuviams, galim sakyti, padovanojo per savo žioplumą. Turnyro favoritų tarpusavio rungtynėse, kuriose praktiškai sprendėsi aukso medalio laimėtojas, latviai likus žaisti vos keliolikai sekundžių pirmavo 36:35. Kamuolį turėjo latvis Arenas, jis žiūrėjo į teisėjų stalelį ir laukė finalinio signalo. Latvių treneris Baumanas atsistojęs šaukė “Laikas!, laikas!”. Salėje buvo neapsakomas triukšmas. Arenas ir suprato, kad rungtynių laikas jau baigėsi ir didelio džiaugsmo pagautas metė kamuolį aukštyn, į lietuvių krepšio pusę. Lietuvis A.Andrulis pagavo kamuolį, jį perdavė po krepšiu stovėjusiam P.Lubinui, kurio metimas buvo taiklus. Teisėjai taškus įskaitė ir pergalė atiteko Lietuvai. Tokia rungtynių baigtis sutirštino Lietuvos ir Latvijos sporto organizacijų santykius. Įtampa jau buvo pasireiškusi 1937 m., kai po Europos čempionato Rygoje čempionai lietuviai viešbutyje pamiršo Latvijos Prezidento dovaną – sidabrinę lėkštę…