Lietuva – Nigerija: trys pliusai ir trys minusai (25)

Po pirmos Lietuvos rinktinės pergalės olimpinėse Londono žaidynėse Martynas Pocius dalinasi mintimis apie gerėjantį mūsiškių žaidimą, tačiau nepamiršta ir minusų.

Pliusai:

1. Gynyba vienas prieš vieną. Tai, ko nematėme dvikovoje prieš Argentiną, Lietuvos rinktinė pademonstravo šiandien. Judri, lanksti ir labai kibi mūsų komandos gynyba buvo vienintele priežastimi, dėl kurios Nigerijos krepšininkai iš žaidimo krepšį atakavo vos 24proc. taiklumu. Ar pastebėjote, kaip dirbo mūsų aukštaūgiai prieš savo tiesioginius konkurentus? Tiek D.Songaila, tiek P.Jankūnas laimėjo praktiškai visus bandymus prieš juos sužaisti nugara, nesistengdami įsiremti į varžovą korpusu ir išlaikyti poziciją, bet protingai atsitraukinėdami bei išprovokuodami fiziškai galingus, bet lėtus tiek I.Diogu, tiek O.Oyedeji atsisukti veidu į krepšį ir prarasti fizinės jėgos pranašumą. Prieš greitą ir mobilų A. Aminu, kol neprisirinko pražangų, tvarkingai gynėsi J. Valančiūnas. Namų darbai taip pat buvo atlikti puikiai: panašių pozicijų žaidėjai drausmingai keitėsi ginamaisiais, nuolat komunikuodami vieni su kitais - ne kartą galėjome girdėti trenerių ir pačių krepšininkų raginimus “viską keičiam”. Be to, jie sėkmingai įveikdavo net dvigubas užtvaras, neskaitant kelių klaidų rungtynių pradžioje, ir nesudarydavo to pranašumo puolime, kurį nuolat išnaudojo Argentina.

2. Antanas Kavaliauskas. 12 minučių, 6 taškai ir 4 atkovoti kamuoliai - puikus rinktinės naujoko debiutas olimpiniame turnyre. Jam sėdant ant atsarginių suolelio salėje kilo ovacijos, o už žaidimą dėkojo visa komanda - puikus įrodymas, kad tiek gynyboje, tiek puolime Antanas atidirbo visu šimtu procentų, bent trumpam nutildydamas dalį iš trijų milijonų krepšinio šalies ekspertų, skeptiškai vertinusių vidurio puolėjo galimybes. Vien ko vertos geros užtvaros, po kurių laisvas krepšį atakavo R.Kaukėnas arba idealiai pavykdavo sužaisti “du prieš du” su Š.Jasikevičiūmi. Iš taisytinų momentų išskirti galima tik bereikalingą metimą iš kairiojo krašto ir po T.Skinno netaiklaus baudos metimo pralaimėtą poziciją, pasibaigusią pražanga prieš I.Diogu, puolime atkovojusiu kamuolį. Reikia tikėtis, kad sėkmingas pasirodymas įkvėps dar didesnio pasitikėjimo ne tik pačiam krepšininkui, bet ir atlaisvins rankas K.Kemzūrai, kuris galės manevruoti savo priekine linija kur kas laisviau.

3. Nusiteikimas. Kiek reikia dėkoti Rūtai Meilutytei, kurios auksinį plaukimą rungtynių išvakarėse beveik visa komanda stebėjo plaukimo arenoje, o kiek didžiulei pergalės svarbai už tai, kad šiandien matėme visai kitą Lietuvos rinktinę nei pirmosiose grupės rungtynėse, lieka tik spėlioti. Tačiau tokia rinktinė man patinka ir būtent tokius krepšininkus aš noriu matyti nepriklausomai nuo teigiamos ar neigiamos rungtynių baigties. Kai po sėkmingų komandos draugų metimų kumsčius į viršų kelia R.Kaukėnas, kai keičiamam A. Kavaliauskui, laukdamas baudų metimų, ploja aikštelėje likęs P.Jankūnas, kai teisėjams reikia raminti įsiaudrinusį atsarginių suolelį po sėkmingų komandos draugų veiksmų, tada aš esu įsitikinęs, kad šie vyrai nori žaisti, nori atstovauti Lietuvai ir dėl pergalės darys viską.

Minusai:

1. Bereikalingos pražangos puolime. Šiandien, jei gerai suskaičiavau, jų surinkome keturias: dukart neteisingai užtvaras statė D.Songaila, kovoje dėl kamuolio varžovą nusistūmė J.Valančiūnas bei, prašydamas perdavimo, už rankos nigerietį laikė L.Kleiza. Šią rinktinės “ligą” minėjau po draugiškų rungtynių su Rusiją. Prieš Argentiną taip “pasižymėta” kartą. Į varžovą įsirėžusio M.Kalniečio pražangos greitajame puolime prie “bereikalingų pražangų” nepriskaičiuoju. Laimei, šiandien žaidimą kontroliavo Lietuvos rinktinė, todėl 4 prarasti šansai atakoms didelės įtakos neturėjo. Tuo tarpu mūsų varžovai tokių dovanų praktiškai nedalina. Vienintelis A. Aminu pažeidė taisykles puolime, tačiau tai puikiai gynyboje padirbėjusio M.Pociaus, o ne paties nigeriečio nuopelnas. Girdėti argumentai, kad dėl to kaltę prisiimti turėtų ne krepšinio šalių teisėjai, nėra teisingi, nes, verta atkreipti dėmesį, jog mūsų rinktinės “pažeidėjai” yra stabiliai tuo pasižymi ir rungtyniaudami klubiniame krepšinyje.

2. Varžovų atkovoti kamuoliai puolime. Jų Nigerijos rinktinė atkovojo daugiau nei po savo krepšiu - 21 prieš 20. Laimei, kad šias Lietuvos rinktinės dovanas Nigerija netaikliais metimais švaistė ir į kairę, ir į dešinę. Taip, niegiriečiai yra labai šoklūs, taip, jie pasižymi geresne fizika, tačiau Lietuvos rinktinės priekinė linija, noriu tikėti, yra geresnė nei Tuniso, kuriai pirmoje turnyro dvikovoje prieš savo žemyno konkurentę susirinkti kamuolių nesisekė lygiai taip pat. Tokios kovos pavyzdžių, kai link atšokusio kamuolio atskrenda po 3-4 nigeriečius, matėme Venesueloje. Prie to neprisitaikyta pirmoje rungtynių pusėje, bet antrojoje A.Kavaliauskas ir P.Jankūnas keletą kartų pademonstravo, kad žūtbūt pagauti kamuolį nėra būtina ir užtenka jį tarsi tinklinyje pamušti netoliese esantiems komandos draugams.

3. Lietuvos rinktinės tritaškiai metimai. Nuo seno mūsų šalies krepšinis garsėja metimais iš toli. Tai visada pabrėžia tiek kitų šalių treneriai, tiek krepšinio ekspertai, tiek žurnalistai. Tai nuolat patvirtina įvairių amžių rinktinės, išauginančios vis naujų snaiperių. Taiklūs tritaškiai metimai visada labai komplikuoja varžovų darbą gynyboje, nes palikti laisvą metiką reiškia taiklų ir skausmingą tolimą dūrį. Tačiau mūsų rinktinė tuo Londono olimpinės žaidynėse, deja, nepasižymi. Bent jau ne pirmose dvejose rungtynėse. Ypatingai nerimą kelia ne prastas taiklumo procentas, o mažas metimų skaičius. Tai buvo dvikovoje prieš Argentiną, kai atlikta 10 bandymų, vaizdas aikštelėje nežymiai pasikeitė šiandien - mesti 13 tritaškių. Žinoma, nereikia mėtyti neparuoštų metimų arba per rankas, kaip tą darė Nigerijos rinktinė, tačiau ne kartą ir ne du mūsų krepšininkai galėjo išmesti gerus metimus, bet kažkodėl pasirinkdavo kitokius sprendimus.