Skęstame „plytų liūne“: kodėl NBA aukštaūgiams nesiseka ir nesiseks pataikyti baudų metimų? (11) II dalis

PIRMA DALIS: Skęstame „plytų liūne“: kodėl NBA aukštaūgiams nesiseka ir nesiseks pataikyti baudų metimų?

Atkaklių rungtynių pabaigose, kai namų komandos sirgaliai šaukia lyg išprotėję, kad sutrukdytų varžovams pataikyti baudų metimus ir yra tylūs, kai juos meta namų komanda, tai namuose žaidžiančiai ekipai suteikia didelį pranašumą, ar ne?

 Ne visai. Pasak rašto darbo, kurį 2012-aisiais tyrinėtojai Justinas Rao ir Mattas Goldmanas pristatė MTI konferencijoje, namų komanda yra ta, kuri susiduria su staiga kritusiu baudų pataikymo procentu.

Anot J.Rao, noras pataikyti metimą ir nudžiuginti sirgalius priverčia žaidėjus įdėti papildomų pastangų ir susikaupti, panašiai nutiko Elsui „Masters“ turnyre, o šios sąmoningos pastangos gali viską sugadinti.

„Rockets“ stebėjo Howardo baudų pataikymo procentą ir pasak komandos šaltinio, treniruočių salėje jis baudas metė geresniu nei 70 proc. taiklumu, bet per rungtynes jis pataikė 48,9 proc. baudų šį sezoną, kas yra daugiau nei 20 proc. skirtumas.

Detroito „Pistons“ komandos treneris Stanas Van Gundy teigia, kad treniruotėse Andre Drummondas pataiko 65 proc. baudų, o per rungtynes šiame sezone jis baudas metė 35,5 proc. taiklumu – dar vienas 30 procentų skirtumas. (Nereikia nė sakyti, kad likę lygos žaidėjai, baudas pataikantys 75 proc. taiklumu, toli gražu neturėtų tokio didelio skirtumo).

„Jeigu šie vyrukai treniruotėse baudas pataiko geriau nei rungtynėse, tai rodo į psichologiją“, – sakė Rao.

„Kada pastarąjį kartą gėrei iš puodelio?“ Dr. Christianas Marquardtas paklausė telefonu ir aš vos nenusispjoviau, nes jis tikrai nežino, kad aš tą akimirką gurkštelėjau kavos. Jis – sporto psichologas, Miunchene, Vokietijoje tiriantis neurologines nervingumo priežastis.

Aš jam sakau, kad ką tik gurkštelėjau kavos.

„Ar apie tai galvojai, ar skyrei tam dėmesio? Ar tiesiog išgėrei?“

Negalvojau.

„Dabar įsivaizduok, kad puodelis pilnas karšto skysčio. Tu nenori jo išpilti. Staiga elgsiesi visai kitaip.“ Jis teisus. Mintys apie tai, kaip tvirtai suimu ąselę, tikslus rankos užsukimas, puodelio kampas mano burnos link...

„Nes tu pradedi galvoti apie nesėkmės pasekmes“, – aiškino psichologas.

Taip Ch.Marquardtas pradeda mūsų pokalbį apie didelius vyrus, nepataikančius baudų. Jis nestudijavo būtent šios bėdos, bet praleido maždaug dešimt metų tyrinėdamas nervingumo anatomiją, išstudijavęs daugiau kaip 250 golfo mėgėjų ir kitų profesionalių sportininkų, naudodamas savo „SAM PuttLab“ technologiją.

Marquardtas nėra įsitikinęs, kad neutrali atranka visikai paaiškina, kodėl aukštaūgiams sunkiai sekasi pataikyti baudų metimus. Jis sakė, kad problemos esmė slypi giliau – netgi kai kurių žaidėjų nervų šaknelėse.

Ch.Marquardtas aiškina, kad nervingumas nėra mechaninis. Jis išnyks jei pašalinsi suvokiamąją riziką. Atimk kamuoliuką ir golfo žaidėjai gali normaliai smūgiuoti. Vis dėlto nervingumas grįžta, kai kamuoliukas atsiduria ridenimo aikštėje.

Jis taip pat gali priklausyti nuo atstumo iki duobutės.

„Būna dar keisčiau, jei, pavyzdžiui, pakeisi kamuolio savybes. Kas nutiks jei po kamuoliuku padėsi magnetukus, kad jis nebegalėtų judėti? Jokio nervingumo.“

Marquardtas pastebi, kad šį keistą fenomeną turi ir pasaulinio garso pianistai, kurie susiduria su židinine distonija – galūnių ar sąnarių, ypač rankų, disfunkcija. Jei pašalinsi pianiną, jų pirštai atgyja. Šis sutrikimas priklauso nuo atliekamo darbo.

„Jei atsiduri situacijoje, kai turi atlikti užduotį, kuri reikalauja tikslumo, mintyse galvoji: kaip tai padaryti? Kaip būti tikslesniu? Ir pridėkime pasekmes. Jei tau nepavyks, gausi kitokį modelį.“

O taip. Karšta kava. Pasirodo, kad problema yra ne baudų metimai. Nervingumą sukelia baudų metimai, metami per rungtynes. DeAndre Jordanas – vienas geriausių NBA žaidėjų, tačiau Los Andželo „Clippers“ vidurio puolėjas praleidžia atkaklių rungtynių pabaigas ant atsarginių žaidėjų suolelio, vien dėl to, kad oponentai nenusiųstų jo prie baudų metimų linijos. Jis sakė, kad besitreniruodamas per dieną išmeta šimtus baudų metimų, bet iš to jokios naudos. D.Jordano baudų pataikymo procentas, per pastaruosius keturis sezonus (41,4 poc.) yra ne ką geresnis nei per pirmuosius keturis jo sezonus NBA (44 proc.).

„Aš tiesiog galvočiau: gerai, tik nemesk taip, kad kamuolys neliestų lanko. Tiesiog nedaryk to ir viskas bus gerai. Aš nenoriu būti parodytas „Shaqtin' A Fool“ laidoje“, – savo komandos draugui J.J.Redickui sakė Jordanas.

Nelaimės pasekmė aiški: pažeminimas iš tavo idealų, kurį mato visas pasaulis.

„Visų žvilgsniai nukreipti į tave. Vykstant rungtynėms yra kitų dalykų, kuriuos gali stebėti. Vis dėlto baudų metimai yra tas metas rungtynėse, kai viskas sustoja. Visų dėmesys sutelktas į vieną žmogų“, – sakė Jordanas.

W.Chamberlainas

Pažeminimas gali būti galinga atgrasinimo priemone. 1962-aisiais kovo 2-ąją Wiltas Chamberlainas pelnė 100 taškų, pataikydamas 28 baudų metimus, o prametė tik 4. Bestselerių autorius Malcolmas Gladwellas pažymi, kad tą garsųjį vakarą W.Chamberlainas prametė 4 baudų metimus iš 32, juos mesdamas iš apačios. Tą sezoną jis baudas metė geriausių karjeroje 61,3 proc. taiklumu, sekančiais metais jis netikėtai baudas vėl metė iš viršaus.

M.Gladwellas naudojasi šiuo pavyzdžiu, kad pademonstruotų, kodėl žmonės renkasi blogus variantus, nors žino, kas jiems geriausia. Gladwellas ėmė interviu iš Ricko Barry, kuris teigė bandęs pakeisti Shaqo metimo techniką. Pasak R.Barry, Shaqas atsisakė jo patarimo, sakydamas: „Jau geriau pataikysiu nulį (procentų), bet nemesiu iš apačios.“

Gladwellas pažymi, kad pažeminimo faktorius taip pat atkalbėjo ir Chamberlainą nuo „bobutės“ metimo.

„Mesdamas iš apačios jaučiausi kvailai. Žinau, kad klydau. Tiesiog negalėjau to padaryti“, – savo autobiografijoje rašė W.Chamberlainas. Kitaip tariant, jis jautė didesnį pažeminimą pataikydamas baudas, bet atrodydamas kvailai, negu nepataikydamas jų, bet atrodydamas šauniai.

D.Howardas pirmajame savo sezone baudas metė 67,1 proc. taiklumu, bet jo karjerai tęsiantis, šis rodiklis tik blogėja, praėjusį sezoną jis buvo prasčiausias karjeroje – 48,9 proc. Nors krepšininkas sakė, jog dabar treniruojasi daugiau negu tais laikais, tačiau teigė, kad kuo daugiau jis treniruojasi, tuo blogiau.

„Tai verčia mus daugiau mąstyti“, – sakė Dwightas.

Howardas prisimena, vieną dieną Los Andželo „Lakers“ treniruotėje pataikęs 465 baudas iš 500. Tą sezoną jis baudas metė 49,2 proc. taiklumu.

„Kitose dvejose ar trejose rungtynėse aš buvau labai susikaupęs. Tada pradėjau per daug apie tai galvoti, pradėjau nepataikyti. Labai sunkiai dirbau, kad nepramesčiau, bet pramečiau juos visus“, – sakė Howardas.

„Baudų metimai yra psichologija. Treniruotėse – neprametu, atlikinėdamas apšilimą – neprametu. Kai man reikia žaisti, girdžiu, kaip žmonės sakant, „Jis nepataikys“, o tai apsuka man galvą.“

Kaip ir Jordanas, Howardas kenčia nuo „Shaqtin'-A-Fool“ fobijos. „Hack-a-Shaq“ taktika viską tik pablogina.

„Dėl tam skiriamo dėmesio, mūsų trūkumas perdėtai išpučiamas visam pasauliui. Krepšinio stovyklose maži vaikai man sako, „Mano tėtis sako, kad tu nesugebi mesti baudų.“ Kiti žaidėjai turi trūkumų, bet jie taip neišpučiami kaip baudų metimai.“

Savo karjeros pradžioje Orlande, Howardas teigė pasisamdęs sporto psichologą, dirbusį su Tigeriu Woodsu. Jis taip pat bandė mintyse dainuoti dainas, kad nuvytų šalin mintis apie baudų metimus.

„Dainuodavau Beyonce dainas. Tai buvo mano arkliukas. Papasakojau jai apie tai, kai ją pamačiau. Pasakiau, kad kai dainuoju jos dainas, pataikau baudas. Atrodė, kad jai tai patiko“, – sakė krepšininkas.

Rickas Ankielas buvo šokiruotas. Tuo metu 20-metis Šv. Luiso „Kardinolų“ fenomenas to dar nežinojo, bet per 2000-ąsias „MLB“ diviziono rungtynes, jis kentėjo nuo psichologinio išsekimo.

„Kai atlikau vieną padavimą tada visa tai ir atsiskleidė“, – neseniai sakė Ankielas.

R.Ankielas patyrė vieną žymiausių nervingumo atvejų sporte. Po reguliariojo sezono, kuriame jis liko antras kaip geriausias Nacionalinės Lygos naujokas, Ankielas staiga pamiršo, kaip atlikti padavimą.

Jis atliko penkis padavimus viename kėlinyje ir tai padarė pirmasis po Berto Cunninghamo.

Kitus penkerius metus jis praleido antroje lygoje, kovodamas su savitvardos problemomis ir trauma. Kovoti tapo taip sunku psichologiškai, kad jis turėjo pakeisti poziciją, o galiausiai sugrįžo į pagrindinę lygą kaip centrinis lauko gynėjas.

Ankielas neseka NBA, bet jis užjaučia „hack-a“ žaidėjus, kuriems taip pat nesiseka pataikyti į taikinį. Kai prasidėjo Ankielo bėdos, jo galva buvo pilna klausimų. Kur išmetimo taškas? Ar alkūnės pozicija teisinga? O kaip sukibimas? Kodėl negali išmesti to kamuolio?

Galiausiai jo rankos nutirpo.

„Nei nesupratau, kas vyksta. Nejaučiau kamuoliuko savo rankose. Pojūtis išnyko“, – sakė Ankielas.

Ankielas 2004-aisiais trumpai vėl žaidė beisbolą, bet tam prireikė ilgų specialisto, žymaus sporto psichologo Harvey‘aus Dorfmano konsultacijų, kuris padėjo „Cy Young“ apdovanojimo laimėtojams Gregui Madduxui ir Roy‘ui Halladay‘ui.

Išgirdęs apie D.Jordano kovą su baudų metimais, Ankielas tyliai nusijuokė: „Aš iš jo nesijuokiu, aš juokiuosi kartu su juo, nes viską suprantu. Aš tai jau patyriau. Harvey‘us išmokė mane visada sau sakyti tai, ką nori padaryti, o ne tai, ko nenoriu.“ Ankielas teigė, kad smegenys pralekia pro tuos žodinius ženklus ir iškart įsivaizduoja tuos uždraustus vaizdus. Ankielas liepdavo sau neįmesti kamuoliuko į purvą arba neatlikti smūgio į paskutines vietas.

„Jei sakau negalvoti apie baltus arklius, ką tu matai? Teisingai.“

„Jei sakau, nemesk taip, kad kamuolys neliestų lanko vaizdas, kurį matai yra atvirkščias. Smegenys nežino, kaip funkcionuoti.“

Iki šių dienų Ankielas yra vienintelis žaidėjas „MLB“ istorijoje, išskyrus Babe‘ą Ruthą, laimėjęs 10 rungtynių kaip pičeris ir pasiekęs virš 50 homerun‘ų. Prieš iš naujo išmokdamas, kaip atlikti paprastas užduotis, Ankielas turėjo išmokti mąstyti. Treniruotės su tuo beveik neturėjo nieko bendro.

„Aš buvau vienas iš tų žmonių, kurie per daug treniravosi“, – sakė Ankielas.

Aštuonių kilometrų kelias palei „Carnegie Avenue“ Klivlando centre yra viskas, kas skiria Brooke Macnamara biurą ir „Quicken Loans“ areną, kur „Cavaliers“ žaidėjai išmeta šimtus metimų prieš kiekvienas rungtynes.

Macnamara yra psichologijos mokslų tyrinėtoja „Case Western Reserve“ universitete, kur pastaruosius keletą metų ji praleido nagrinėdama visų tų, treniruotėse atliekamų, metimų vertę.

Jos naujausias tyrimas, išspausdintas žurnalo Perspectives on Psychological Science gegužės mėnesio numeryje, susitelkia ties 100 tūkst. valandų taisykle, teorija, kurią 2008-aisiais išpopuliarino Gladwellas. Taisyklė sako, kad norint įvaldyti bet kokį sugebėjimą bei kitus dalykus, reikia maždaug 100 tūkst. valandų. treniruočių.

B.Macnamara išsiaiškino, kad sąmoningos treniruotės tarp elitinių, nacionalinio, tarptautinio ir olimpinio lygio atletų paaiškina tik 1 proc. nesutapimo atliekant tam tikras užduotis. Kai pasieki sportines aukštumas, daugiau valandų sporto salėje nebūtinai veda prie geresnių rezultatų.

„Treniruotės nėra tokios svarbios kaip teigiama. Jos pervertintos“, – telefonu kalbėjo ji. Ji taip pat atkreipė dėmesį į 2007 metų tyrimą, kuris parodė, kad žmonėms, žaidžiantiems šachmatais reikia tik 3 tūkst. valandų, kad išmoktų jais žaisti ir 23 tūkst. valandų, kad pasiektų meistro statusą. Netgi tarp neelitinių atletų esantis 18 proc. nesutapimas atliekant tam tikras užduotis galėtų būti paaiškinamas sąmoningomis treniruotėmis.

„Manau, kad panašiai skamba ir eilutė iš „Amerikietiškos svajonės“: Sunkaus darbo ir ryžto padedamas gali tapti kuo tik nori. Mintis ta, jog viską turi atlikti be kitų pagalbos. Žmonės tai supranta, kaip pernelyg teigiamą ir įkvepiančią mintį. Problema, žinoma, yra ta, kad jūs neteisingai ją suprantate.“

Pasak Dr. Christiano Marquardto, kai kuriems atletams treniruotės nėra atsakymas, jei per daug galvojama apie viešąją kritiką.

„Manai, kad gerai nuo baudų metimų linijos dabar aš pataikau 85 proc. taiklumu, o tada grįžti į rungtynes bei turi dar daugiau priežasčių apie tai galvoti, kai pataikymo procentas nukrenta. Tai verčia tave daugiau mąstyti, nes atsiranda skirtumas ir pradedi savęs klausti, kas čia dedasi?“, – sakė jis.

Krepšininko smegenys ištreniruotos reaguoti. Tam tikrais būdais, jos laikosi Parkinsono dėsnio, kuris teigia, kad darbas išsiplečia, kad užpildytų laiką, skirtą jam baigti. Per rungtynes sprendimai priimami per milisekundes, o metant baudas skiriama maždaug minutė viskam apgalvoti. Mintys plečiasi lyg dujos, kad užpildytų erdvę.

„Kartais kuo geriau tau sekasi žaisti rungtynėse, tuo blogiau būna jei turi laiko pagalvoti. Stovint prie baudų metimų linijos, tavo smegenys pradeda sąmoningai kažką daryti. Žaidžiant krepšinį, tu beveik nežinai, kas dedasi, nes viskas susideda iš daugelio raumenų ir veiksmų. Nėra laiko galvoti“, – sakė Marquardtas.

Minios švilpimas, nerimas – visą tai patyręs krepšininkas prieina išvadą, jog jam reikia daugiau dirbti, kad geriau pataikytų baudas. Treniruotėse, pataikius didelį skaičių baudų metimų, gali atsirasti klaidinga sėkmės nuojautą. Marquardtas tai vadina mokymosi iliuzija.

„Tai nesusipratimas. Treniruotės nesudaro tobulumo. Treniruotės sudaro pastovumą“, – sakė jis.

Pagalvokite apie tai, kaip Reggie Milleris arba Stephas Curry elgėsi aikštėje ir už jos ribų. Ar kada nors pagalvojote, jog kuris nors iš šių krepšininkų susimąsto apie tai, ar jie patinka žmonėms?

Tada pagalvokite apie DeAndre Jordaną, kuris iš tikrųjų meldžiasi, kad niekas iš jo nesišaipytų. Marquardtas teigė, kad metant baudas geriau susitaikyti su nesėkme ir išmokti jos nebijoti.

Čia prieiname prie kariškių–snaiperių. Kaip ir krepšininkai, snaiperiai dirba aktyvioje, daug jėgų reikalaujančioje aplinkoje. Jie privalo atlikti užduotį, kuri reikalauja ramybės ir susikaupimo.

Norėdami tai pasiekti, šie apmokyti šauliai sulėtins kvėpavimą ir širdies plakimą. Jie tai vadina „nusiraminimu“, o kai tu ramus, turi maždaug 1,5 sekundės trukmės tarpą, po kurio smegenys vėl perima kontrolę, sukeldamos pavojų visam sumanymui.

„Turi valdyti kvėpavimą, kad besiruošiant nuspausti gauduką šūviui, šautuvas netrikdytų tavo širdies ritmo“, – aiškino Cassidy.

Marquardtas siūlo dirbti ties „tolygiu kvėpavimu“ t. y. atsipalaidavimo technikos, skirtos nuraminti centrinę nervų sistemą prieš metant baudos metimą. Susitelkianti ties kvėpavimu ir mažinanti širdies ritmą, taip pat mažinanti streso hormonų, sukeliančių nerimą skaičių. Galvokite apie procesą, ne pasekmes.

„Žinoma, reikia labai daug treniruotis, kad būtum puikus atletas, bet reikia treniruotis taisyklingai. Reikia išmokti, kaip išmokti“, – sakė Marquardtas.

Cassidy dienas leidžia stebėdamas labiausiai patyrusius darbininkus šalyje, atliekant neįmanomus žygdarbius kosmose, bet kartais ir jie per daug galvoja. Jis sakė, kad darbininkai turi įgyvendinti situacijas, tokias kaip: „Dabar dirbu ties tokiu ir tokiu dalyku ir, oi čia ką tik netekau galios. Dabar tai – pats svarbiausias dalykas. Tada pradedi dirbti ties trimis dalykais, kad išgyventum. Situacijos supratimas, kai viskas tampa beprotiška ir dinamiška tikriausiai yra vienintelė ir pati svarbiausia gero astronauto savybė.“

Net ir po mėnesius trukusių treniruočių, jo astronautai kartais praranda gebėjimą paprasčiausiai pačiupti kosmose šalia jų plūduriuojantį objektą.

„Tai padarai tūkstantį kartų, bet staiga, kai žmonės tave stebi bei vertina, tada ir pasireiškia nervingumas.“

Cassidy įžvelgia panašumų su NBA baudų metikais, bet vienas triukas, kurį jis išmoko būdamas kariniame jūrų laivyne, neturi nieko bendro su rankomis.

„Judink kojų pirštus. Aš liepiu žmonės naudoti šią techniką per pasivaikščiojimus kosmose. Jei pradedi nervintis bei per stipriai čiumpi daiktus, tiesiog pajudink savo kojų pirštus ir tai nuostabiai atpalaiduoja tavo kūną. Puikiai veikia. Išbandykite“, – patarė Cassidy.

Iš ESPN vertė Mindaugas Dapkus.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra