Šių laikų „superkomandos“ DNR: kas iš tikrųjų „Warriors“ daro tokia nesustabdoma? (13)

Oklando „Golden State Warriors“ dominuoja Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) finalo serijoje, ją pradėjusi 3:0.

Portalas Krepsinis.net kviečia iš arčiau pažvelgti, kaip atrodo geriausia šių dienų (o gal ir visų laikų) krepšinio komanda. Susipažinti padės „The Ringer“ apžvalgininkas Stefas Triantafyllosas.

***

Pavadinti „Warriors“ „superkomanda“ būtų nevisai tikslu. Tai nėra žvaigždžių kratinys. „Komanda“ yra tai, kas daro „Warriors“ tokia neįtikėtina. Ir štai, kaip visa tai atrodo.

Pagrindinis sėkmės ingredientas – išpildymo kokybė. Jie turi tris aukščiausios prabos taškų rinkėjus, tačiau svarbiausia puolimo kokybei – žaidėjai, kurie gali sutraukti antrojo (ar trečiojo) gynėjo dėmesį.

Tokių jie turi mažiausiai du: varžovai be papildomo dėmesio negali Stephenui Curry leisti atakuoti po driblingo arba Kevinui Durantui žaisti vienas prieš vieną.

Tačiau „Warriors“ yra tokia gera ne tik dėl to, kad turi šiuos du individualiai ypač pajėgius žaidėjus. Esmė yra šios komandos filosofijoje.

Durantas

Kontrapuolimas

„Warriors“ neturi lygių, kai jie bėga kontratakose. Jeigu prarandi kamuolį arba leidi jiems lengvai atkovoti kamuolį po savuoju krepšiu, netrukus susiduri su situacija, kai nežinai, ko tikėtis.

Kai žaidi prieš „Warriors“, žinai, kad kontratakose turi sustabdyti S.Curry, vos šis peržengia vidurio liniją, nes jis bus pirmasis, kuris durs tritaškį į veidą.

Problema, kad rūpintis turi ne tik S.Curry, tačiau ir K.Durantu.

Dar didesnė problema ta, kad staigūs tolimi metimai po driblingo nėra vienintelė dilema, kurią varžovai privalo nuolat spręsti.

Būtina sustabdyti tiek S.Curry, tiek K.Duranto prasiveržimus, kad šie negalėtų atmesti kamuolio kitiems metikams. Tokiems kaip Klay'us Thompsonas.

Taigi, gynyba kiekvieną kartą dirba tokia tvarka: pirma, reikia sustabdyti kamuolį; antra, uždaryti metikus; trečia – o kas užkamšys spragas baudos aikštelėje?

Labai dažnai atsakymo į visus tris klausimus „Warriors“ varžovams rasti nepavyksta. Pirmosiose serijos rungtynėse geriausia iliustracija tapo LeBrono Jameso elgesys. „Cavaliers“ lyderis ėmė gaudyti prie tritaškio atsidūrusį S.Curry, tačiau taip atvėrė kelią link krepšio su kamuoliu judėjusiam K.Durantui. Du žingsniai ir triuškinantis dėjimas.

Be to, reikia nepamiršti ir tokio žaidėjo kaip Draymondas Greenas, kuris yra labai greitas be kamuolio ir tikslus, kai kamuolį skirsto iš vienos aikštės pusės į kitą. Jis gali sukurti kontrataką iš niekur. Net ir tada, kai „Warriors“ išsimeta kamuolį iš už galinės linijos.

Curry

„Du prieš du“

Tarkime, kad žaidžiant prieš „Warriors“, pavyksta sustabdyti jų pavojingiausią ginklą – kontratakas. Belieka susitvarkyti poziciniame puolime. Lengviau pasakyti nei padaryti.

„Warriors“ puolimą sudaro keturios pagrindinės situacijos: „du prieš du“ su S.Curry, užtvaros be kamuolio S.Curry arba K.Thompsonui, „vienas prieš vieną“ su K.Durantu ir krūvos situacijų, kuriomis kuriama iš žaidimo nugara į krepšį.

Pradedant kalbėti apie „du prieš du“, pirmiausia, reikia pažymėti, kad S.Curry yra žmogus, kuris gali sumesti 10 tritaškių paeiliui, atakuodamas po driblingo. Tai reiškia, kad ginantis prieš jo „du prieš du“ būtina naudoti agresyvesnio tipo taktikas kaip „stepoutą“ arba aukštą „containą“.

Problema ta, kad užtvarą S.Curry labai dažnai stato D.Greenas. Bene geriausia jo žaidimo savybė – gebėjimas reaguoti, priėmus kamuolį po įkirtimo ties baudos linija. Tada jis gali mesti iš vidutinio nuotolio, veržtis link krepšio ir, svarbiausia, labai gerai įvertinti gynybines rotacijas bei rasti laisvą žmogų. Jis atlieka labai tikslius perdavimus būtent tada, kada varžovų gynyba pažeidžiamiausia. Rezultatas dažnai identiškas – laisvas komandos draugo tritaškis arba dėjimas, pakabinus kamuolį virš lanko.

Sustabdyti kokybiškai išpildomą jų dviejų „du prieš du“ yra nepaprastai sudėtinga.

D.Greenas vidutiniškai atlieka po 7 rezultatyvius perdavimus – daugiausiai tarp aukštaūgių visoje NBA. Tuo tarpu S.Curry pirmauja pagal antrinius (arba ledo ritulio) rezultatyvius perdavimus (2,9). Ir taip yra todėl, kad didžiąją dalį tokių perdavimų jis atlieka D.Greenui, kuris vėliau situacijas išpildo nepriekaištingai.

Agresyvioje „du prieš du“ gynyboje esminis momentas yra rotacijos. Tokio tipo gynyba gali būti labai sėkminga, kai puolančios komandos penketuke yra žaidėjas, prastai atakuojantis iš toli.

Problema ta, kad Klay'aus Thompsono ar Kevino Duranto palikti laisvų kraštuose negalima, nes tai yra garantuotas tritaškis į tavo krepšį. Taigi ir gynyba yra labai suvaržyta naudotis pagalbos veiksmais.

Dar svarbiau tai, kad „Warriors“ dažnai pastato geriausius metikus toje pusėje, iš kurios varžovai linkę eiti į pagalbas apačioje. Taip jie yra verčiami keisti savo gynybos taisykles, kas neretai įneša tik dar daugiau sumaišties.

Thompsonas

Komunikacinių klaidų ieškojimas

Taip, „Warriors“ turi labai daug talento, tačiau tai – ne viskas. Ši komanda yra grupė žaidėjų, labai mėgstančiu dalintis kamuoliu, statyti užtvaras ir sukurti sąlygas atsiskleisti kitiems. Nesavanaudiškas krepšinis – taip galima būtų apibūdinti „Warriors“ žaidimą, kuriame, atsižvelgus į žvaigždžių kiekį, kamuolys iš rankų į rankas juda net pernelyg daug.

Per rungtynes jie vieni kitiems atlieka po 300 perdavimų ir trečius metus paeiliui pirmauja lygoje pagal rezultatyvius perdavimus.

Kai rūbinėje turi tokius žaidėjus kaip S.Curry, K.Thompsoną ar K.Durantą, tai ne tik reiškia, kad kiekvieną vakarą iš jų gausi apie 70–80 ar daugiau taškų.

Tai taip pat reiškia, kad gynybai kils grėsmė net ir tada, kai jie neturi kamuolio savo rankose.

Štai kodėl S.Curry ir K.Thompsonas stato tiek daug užtvarų. Kiekvieną kartą jų užtvaros sukuria naujus rebusus gynybai ir tuo pačiu naujas galimybės pelnyti taškus.

Kiekvieną kartą S.Curry prižiūrintis gynėjas daro viską, kad nepaleistų jo iš savo akių. Net ir tada, kai pagal taisykles reikėtų susikeisti ginamaisiais ir atiduoti „Warriors“ žvaigždės priežiūrą komandos draugui.

Labai dažnai S.Curry ir K.Thompsonas užtvaras stato vienas kitam. Galima pastebėti, kad tokiose situacijose du juos prižiūrintys gynėjai dažnai pasimeta, nesusitarę, ką turi daryti. Abu jie nori vaikytis savo oponentus, tačiau tokiais momentais sprendimą privalo priimti akimirksniu. Akimirkos neapsisprendimo pakanka, kad vienas „Warriors“ lyderių atsilaisvintų ir pelnytų lengvus taškus.

Tokie „Warriors“ triukai nėra naujiena. Vienas kitam užtvaras dar Oklahomos „Thunder“ laikais statydavo K.Durantas ir Russellas Westbrookas. Ir labai dažnai taip suklaidindavo varžovus, jog jiems belikdavo tik iš šalies stebėti, kaip į jų krepšį krenta laisvas metimas.

„Warriors“ turi aibę identiškų situacijų, kuriomis gynybą nuolat laiko ant pirštų galų. Anksčiau ar vėliau varžovų komunikacija sutrinka.

Greenas

Genialumas paprastume

Paprastumas gali būti sudėtingiau už kompleksiškumą. Taip kažkada pasakė Steve'as Jobbsas. Ir tai galioja krepšiniui taip pat.

Žaisti krepšinį paprasčiausiu būdu gali būti sudėtingiausia. Reikalinga iki maksimumo atidirbti kiekvieną detalę. „Warriors“ tai ir padarė.

Ši komanda gali mesti, gali perduoti kamuolį, gali sklandžiai judėti aikštėje. Štai, dėl ko ji yra tokia nenuspėjama. Ji skaito situacijas ir reaguoja. Ji leidžia gynybai pasirinkti ir vėliau tą pasirinkimą sunaikina.

„Warriors“ nežaidžia sudėtingų kombinacijų. Jie žaidžia greitai, juda nuolatos ir dalinasi kamuoliu.

Pavyzdžiui, labai dažnai kamuolys atsiduria D.Greeno (arba Davido Westo, arba Shauno Livingstono) rankose, kai šis užsiima poziciją „ant ūselio“. Prasideda apgaulingo žaidimo nugara situacijos, kuriomis pirmiausia ieškoma galimybės perduoti kamuolį, o ne mesti į krepšį.

Žaidimą nugara į krepšį „Warriors“ išnaudoja situacijų kūrimui, o ne taškų rinkimui.

Kai kamuolys yra priimamas „ant ūselio“ aikštelėje užsisuka nesustabdomas judėjimas užtvarų pagalba. Įkirtimas, užtvara, pasikeitimas pozicijomis.

Svarbiausia yra ne tai, ką jie daro, o kaip jie tai daro. Sunkiausia yra skaityti išsidėstymą, komandos draugų bei gynybos elgesį. Tačiau „Warriors“ žaidėjai tai daro aukščiausiu lygiu.

Jų nuolatinis judėjimas priverčia gynyba dirbti, priimti sprendimus ir galiausiai kažkur subyrėti. Tuomet iš pozicijos „ant ūselio“ seka perdavimas įkirtusiam žmogui arba ten, kur komandos draugui atsirado galimybė atakuoti laisvam.

Paprasta. Nesustabdoma. Nuostabu. Nenuspėjama. Taip atrodo šių laikų „superkomandos“ krepšinis.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra