Per vieną dieną neparankiu tapęs „Lietuvos rytas“ išryškino didžiausias „Neptūno“ komplektacijos skyles (23)

Kai po fiasko Lietuvos krepšinio lygos („Tete-a-Tete Casino“ LKL) pusfinalio serijoje su Panevėžio „Lietkabeliu“ Vilniaus „Lietuvos rytą“ paliko keturi amerikiečiai, kai kurie jau kabino bronzos medalius Klaipėdos „Neptūno“ krepšininkams.

Logiška, nes sostinės klubas staiga liko be keturių žaidėjų, kurių pelnomi taškai sudarydavo beveik pusę visos komandos taškų kraičio. Be to, abi ekipos reguliariajame sezone buvo pasidalinusios po dvi pergales.

Tačiau taip neatrodė Dainiui Adomaičiui, kuris prieš pirmąsias rungtynes su „Lietuvos rytu“ pripažino, kad varžovų netektys tik apsunkino jam, jo trenerių štabui ir auklėtiniams gyvenimą.

„Jei klausiate, ar mums nuo to geriau ar blogiau, tai aš pasakyčiau, kad blogiau. „Lietuvos ryte“ liko lietuvaičiai, kurie yra labiau motyvuoti. Juo ši situacija supurtė ir jie žūtbūt stengsis įrodyti savo vertę. Mums, treneriams, yra sudėtinga nuspėti dabartinį „Lietuvos ryto“ komandos žaidimo braižą. Jei anksčiau daugmaž žinojome jų braižą, tai dabar varžovai gali pateikti ir siurprizų“, – prieš pirmąją akistatą kalbėjo „Neptūno“ strategas.

Jis buvo teisus. Jau pirmosios rungtynės parodė, kad „Neptūnas“ tikrai nėra ryškus mažojo finalo favoritas. Kur kas labiau susitelkusi, agresyvesnė ir gerokai pasikeitusi „Lietuvos ryto“ komanda seriją pradėjo pergale 79:60.

Tokį pralaimėjimą serijos starte lėmė ne tik nežinojimas, kaip atrodys oponentai. Dar didesnę įtaką padarė iš esmės pasikeitęs centimetrų santykis perimetro linijoje.

Jei su Clevinu Hannah (179 cm) ir Corey Fisheriu (185 cm) „Lietuvos ryto“ gynėjų linijos (kartu su Jimmy Baronu ir Margiriu Normantu) ūgio vidurkis siekė 187 cm, tai išvykus šiems amerikiečiams viskas iš esmės pasikeitė.

M.Normantas (194 cm) ir J.Baronas (191 cm) pasidalino atakų organizatoriaus pareigas, į atakuojančio gynėjo poziciją buvo sugrąžintas Rokas Giedraitis (200 cm), o į rotaciją įtrauktas 195 cm ūgio Arnas Beručka. Staiga gynėjų linijos ūgio vidurkis išaugo net 8 cm – nuo 187 iki 195 cm. Tai turėjo lemiamą įtaką šioje serijoje.

Ne paslaptis, kad „Neptūno“ puolimas yra labai stipriai išreikštas per gynėjus. Visą žaidimą iš esmės kontroliuoja trys „mažiukai“: Mindaugas Girdžiūnas, Danielis Ewingas ir Chrisas Loftonas. Nuo jų žaidimo visiškai priklauso klaipėdiečių puolimas ir galutinis rezultatas.

Itin ribotas „Neptūno“ galimybes puolime iliustruoja faktas, kad be šių trijų žaidėjų klaipėdiečiai sudėtyje neturi daugiau krepšininkų, stabiliai gebančių susikurti progą pelnyti taškus. Jerai'aus Granto ir Martyno Mažeikos gebėjimai kelti grėsmę atitinkamai žaidimu nugara į krepšį ir metimu iš vidutinio nuotolio, pasinaudojus užtvara, labai priklausomi nuo dienos. Tai nėra tos puolimo opcijos, kurias galima būtų laikyti patikimomis.

Visos trys raktinės „Neptūno“ figūros išsiskiria gebėjimais atakuoti iš tolimų distancijų, tačiau nė vienas jų nepasižymi agresija ir aukšto lygio įgūdžiais atakuoti varžovus prasiveržimais. Būtent dėl šios priežasties atsinaujinęs „Lietuvos rytas“ tapo itin neparankiu varžovu.

Girdžiūnas

Palyginus „Neptūno“ pasirodymus prieš „Lietuvos rytą“ reguliariajame sezone ir mažojo finalo serijoje, akis bado du skaičiai: gerokai kritęs komandos rezultatyvumas – nuo 75,3 iki 66,6 taško ir perpus išaugęs klaidų skaičius – nuo 10,3 iki 15,2 klaidos per susitikimą. Abu skaičiai iš dalies vienas nuo kito priklausomi.

Didžioji dalis „Neptūno“ klaidų buvo išprovokuota. Rimas Kurtinaitis ir „Lietuvos ryto“ krepšininkai gerai suprato esmines savo varžovų silpnybes ir jomis naudojosi. Be to, čia savo vaidmenį sužaidė ir centimetrai.

Stabdydami „Neptūno“ puolimo ašį „pikenrolą“ vilniečiai naudojo kelias skirtingas taktikas. Pirmiausia, „stepoutą“, kai aukštaūgis agresyviai atakuoja užtvara pasinaudojusį varžovų gynėją.

Ši taktika labai gerai veikė prieš Ch.Loftoną ir M.Girdžiūną, o dar geriau – kai jiems užtvarą statydavo J.Grantas. Pirmieji du labai nemėgsta gynybinės agresijos. Susidūrus su presingu jiems kartais stinga ramybės, gebėjimo teisingai įvertinti situaciją ir atlikti tikslų perdavimą.

Tuo tarpu J.Grantas turi problemų skirstydamas kamuolį. Kai M.Girdžiūnas arba Ch.Loftonas jam iškiša perdavimą, ties baudos linija kamuolį priėmęs „Neptūno“ „centras“ privalėdavo teisingai įvertinti rotacijas ir atlikti tikslų perdavimą ten, kur yra laisvas komandos draugas. Tačiau J.Grantui tai nėra taip paprasta. Neretai jis uždelsia, taip leisdamas gynybai surotuoti arba atlieka perdavimą ten, kur nėra pranašumo, arba klysta. Kartais jis renkasi metimą iš vidutinio nuotolio, kuris taip pat nėra pastovus.

Lemiamose penktosiose serijos rungtynėse Ch.Loftono, M.Girdžiūno ir J.Granto trijulė kartu suklydo net 10 kartų. Šias ir dar 6 papildomas kitų žaidėjų klaidas „Lietuvos rytas“ pavertė 21 tašku.

Jei prieš „pikenrolą“ iš centro „Lietuvos rytas“ taikė agresyvumą, tai prieš šoninius „pikenrolus“ rinkosi kitokią taktiką – stengėsi neleisti žaidėjui su kamuoliu pasinaudoti užtvara ir forsavo jį link galinės linijos.

Tokiose situacijose žaidėjas su kamuoliu įgija daug erdvės veržtis link krepšio ir atakuoti paprastai lėtesnį varžovų aukštaūgį, tačiau „Neptūno“ lyderiams tai kėlė rimtų problemų, nes visiems trims stinga agresyvumo.

Taip „Lietuvos ryto“ gynyba neleisdavo varžovų lyderiams žaisti to, ką jie nori – „pikenrolo“. Taip vilniečiai neleisdavo varžovams atakuoti iš jiems palankiausių situacijų – pasinaudojus komandos draugo užtvara.

Klaipėdiečių lyderiai ne tik, kad retai baudė „Lietuvos rytą“ už tokią įžūlią gynybą, tačiau ir klydo, mėgindami tai padaryti.

Penktųjų serijos rungtynių pirmojo kėlinio pabaigoje, „Lietuvos rytui“ pirmaujant 15:8, Deividas Gailius perėmė D.Ewingo priežiūrą ir užtvėrė jam kelią į J.Granto užtvarą. „Neptūno“ gynėjas pabandė judėti galinės linijos link, tačiau tada jį užspaudė ir Artūras Gudaitis. D.Ewingas pabandė perduoti kamuolį laisvam J.Grantui, tačiau ilgos D.Gailiaus rankos perdavimą pasiekė – perimtas kamuolys ir lengvi D.Gailiaus taškai kontratakoje.

Šis epizodas iliustravo dar vieną problemą, su kuria „Neptūnas“ susitvarkyti nepajėgė – centimetrų pranašumą.

Ewingas ir Normantas

Jei anksčiau komandos draugų užtvara pasinaudoję M.Girdžiūnas, D.Ewingas ar Ch.Loftonas dažnai įgydavo pakankamai laisvės, kad galėtų beveik netrukdomi atakuoti iš toli, mažajame finale jiems gyvenimas kiek apkarto.

Anksčiau su 185 ir 179 cm ūgio „Lietuvos ryto“ amerikiečiais tvarkytis turėjęs M.Girdžiūnas dabar buvo perimtas 194 cm ir kur kas agresyviau besiginančio M.Normanto. Anksčiau su 191 cm ūgio J.Baronu ar M.Normantu susidurdavę D.Ewingas ar Ch.Loftonas dabar neretai buvo prižiūrimi apie dešimt centimetrų aukštesnių (200 cm) R.Giedraičio ar D.Gailiaus.

Tie centimetrai – neretai skirtumas tarp gana patogaus ir nepatogaus metimo iš tolimų distancijų. Jie gerokai apsunkindavo gyvenimą ir mėginant perduoti kamuolį komandos draugams „du prieš du“ situacijose.

Vienintelis Ch.Loftonas sugebėjo rasti būdų, kaip susitvarkyti su šia problema. Nors išaugo jo klaidų skaičius (nuo 1,3 iki 2,0 per susitikimą), tačiau keturiose iš penkerių rungtynių jis buvo svarbus faktorius, terorizavęs „Lietuvos ryto“ gynybą savo taikliais tritaškiais (39 proc. taiklumas).

Kiti du „Neptūno“ lyderiai nebuvo tokie pastovūs. D.Ewingas įsibėgėjo serijos pabaigoje, pelnydamas atitinkamai 13 iš 16 taškų paskutiniuose susitikimuose, tačiau klydo 2,8 karto ir tritaškius metė 33 proc. Lygiai tiek pat klaidų darė ir M.Girdžiūnas, kuris iš toli atakavo labai gerai (50 proc.), tačiau dažniausiai neatrodė kaip patikimas atakų organizatorius.

Svarbu paminėti, kad „Lietuvos rytui“ kartais suveikdavo ir susikeitimo ginamaisias taktika, kai „pikenrolo“ situacijose „Neptūno“ gynėjus perimdavo aukštaūgis, o įkirtusį vidurio puolėją – gynėjas.

Jei gerai subalansuotoje komandoje tokią varžovų riziką galima bausti tiek per priekinę liniją, tiek ir per perimetrą, tai „Neptūnas“ turėjo tik vieną racionalesnį pasirinkimą – žaisti vienas prieš vieną viršuje.

Ir čia vėl gi „Lietuvos ryto“ gynyba laimėdavo. Pirmiausia, numatydama tą pirmąjį pasirinkimą – žaisti vienas prieš vieną perimetre. Antra, aukodama prasiveržimą, siekiant uždaryti metimą iš tolimos distancijos.

„Neptūno“ gynėjai išmetė daugybę sudėtingų metimų per labai aukštai pakilusius vilniečių „centrus“. Klaipėdiečių puolimas strigo, o kažką iš esmės pakeisti nelabai buvo galimybių.

Bausti vilniečius arti krepšio nebuvo kam, o trys gynėjai, kurie žaisdavo vienas prieš vieną buvo labai nuspėjami. Aukštaūgis žinodavo, kad 9 iš 10 kartų jie rinksis metimą iš toli, užuot žaidę agresyviai – prasiveržimu link krepšio.

Net ir tada, kai „Neptūno“ puolimas sugeneruodavo potencialiai patogią progą metimui, tai realizuoti būdavo sudėtinga. „Lietuvos ryto“ gynyba galėdavo sau leisti labai daug aukoti, nes aikštelėje visada būdavo mažiausiai vienas oponentas, nuo kurio galima be didesnių skrupulų atsitraukti į pagalbą.

Tokių žaidėjų „Neptūnas“ turi tris – Arną Butkevičių, Arvydą Šikšnių ir Mindaugą Kačiną. Serijoje su „Lietuvos rytu“ jie išmetė 26 tritaškius, iš kurių pataikė vos 7.

Tai buvo pagrindinės priežastys, kodėl „Neptūno“ puolimas mažojo finalo serijoje atrodė toks negyvas. Gerokai kritęs rezultatyvumas tapo viena svarbiausių galutinio rezultato – pralaimėtos serijos – priežasčių.

Ši serija taip pat turėjo suteikti nemažai idėjų „Neptūno“ vadovybei ir trenerių štabui, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, buriant komandą kitam sezonui.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra