Klaidos lietuviškoje krepšininkų rengimo sistemoje arba koks turi būti jauno žmogaus kelias profesionalumo link? (7) diena su „Chimki“ įgūdžių treneriu V.Valiuliu

7 valanda ryto. Maskvos gatvėmis jau zuja automobiliai, būriai į darbus skubančių žmonių grūdasi prie metro bėgių, prasideda darbo diena didmiestyje, kuriame antruosius namus pastarąjį pusmetį rado ir Vytautas Valiulis.

Rytas prasideda nuo gaivaus įvairių vaisių kokteilio, kuris kaipmat įpučia energijos ir išvaiko visus miegus. Mėgautis nerūpestingais pusryčiais Vytautas laiko neturi. Prieš akis – eilinė varginanti kelionė Maskvos spūstimis.

„Transporto spūstys Maskvoje yra neišvengiamos. Turi prisitaikyti“, – Vytautui kasdieninė kelionė į „Novator“ areną Maskvos priemiestyje, Chimkuose, kartais trunka ilgiau nei valandą.

Eidamas arenos koridoriumi jis sutinka Rimą Kurtinaitį.

„Kaip sekasi, Vytai?“, – šypsodamasis kolegą pasitinka žmogus, kuriam Vytautas yra be galo dėkingas.

„Retai tenka sutikti šiltesnę asmenybę nei treneris Kurtinaitis. Jis visados nuoširdžiai paklaus: kaip sekasi, ar viskas gerai?“

Netrukus jis 30 minučių intensyviai lavins Marko Popovičiaus, Krešimiro Lončaro, Mickealo Gelabale‘o ir kitų „Chimki“ krepšininkų kamuolio perdavimo, prasiveržimo, žaidimo baudos aikštelėje įgūdžius, taip stiprindamas jų pasitikėjimą savo sugebėjimais aikštelėje.

Bene kruopščiausiai Vytauto nurodymus vykdo 31 metų 185 cm ūgio vyrukas, kurio maksimalų atsidavimą darbui savo akimis matė Kauno „Žalgirio“ sirgaliai. M.Popovičius lietuvius pakerėjo savo profesionalumu. Tuo jis žavi ir Vytautą:

„Marko yra kruopščiausias ir energingiausias kada nors mano akyse regėtas krepšininkas. Galiu pasakyti, kad didesnio kario aikštelėje pažinti dar nėra tekę. Jis viską daro nepriekaištingai, jis kovoja atiduodamas kiekvieną savo kūno gramą. Jūs nepamatysite šio žmogaus atsikalbinėjančio po pralaimėjimų, visą atsakomybę jis skiria sau ir nuo jos niekada nebėga.

Marko stengiasi dominuoti net ir treniruočių metu. Ar tai būtų paprastas metimo į krepšį pratimas, ar tai būtų žaidimas penki prieš penkis, jis visada stengsis laimėti. Jis yra nugalėtojas.“

Tinginiaujančių tokio lygio komandose nebūna. Čia, anot Vytauto, susirenka žmonės, kurie jau žino, kaip save nuolatos motyvuoti tobulėti.

„Kuo aukštesnės klasės žaidėjas, tuo daugiau dėmesio jis skiria sau. Motyvuoti tų krepšininkų nereikia. Jie jau tai turi. Šiuos vyrus telieka palaikyti ir jiems padėti, – tikina Vytautas, prisimindamas Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) žvaigždės Kobe Bryanto kartą pasakytą mintį. – Jis yra pasakęs: „Salėje aš būnu iki tol, iki kol“. Tokio lygio profesionalai dirba tol, kol padaro užsibrėžtą dienos tikslą. Aukščiausiame lygyje vyrauja tik toks mentalitetas.“

Aikštelėje pasigirsta duslus šūkis – treniruotė baigta. Tačiau į drabužinę skuba ne visi. Keletas „Chimki“ žaidėjų netrukus su Vytauto pagalba lies prakaitą tobulindami jiems reikiamus įgūdžius, vyresnieji skirs dėmesio papildomiems tempimo pratimams.

„Jie žino, kad tai yra svarbu, norint išlaikyti optimalią sportinę formą ir išvengti traumų. Jaunesni paprašo padėti atlikti metimų į krepšį serijas, stengiasi lavintis situacijose, su kuriomis jie susidurs rungtynėse, – pasakoja Vytautas, tačiau pabrėžia, kad vyresnieji kiek kitaip žiūri į papildomą darbą nei jaunesni krepšininkai. – Tobulinimosi procesas yra lengvesnis su jaunais žaidėjais. Vyresnieji jau gerai žino, ką gali ir ko negali. Jie stengiasi daryti tik tai, ką geriausiai sugeba.“

Dirbant su aukštaūgiais kartais galima ir pačiam nukentėti

Iki vakarinės treniruotės – daug laiko. „Vyrai, kur šiandien pietaujam?“, – pasigirsta krepšininkų diskusijos „Chimki“ drabužinėje. Vytautas labiau linkęs maistą ruošti pats.

„Pietauju dažniausiai pats ir tai daugiausiai yra šviežūs produktai: salotos ir panašiai, kas gerai virškinama ir gali suteikti energijos ilgam. Daug baltymų, kurie gaunami iš daržovių, skaidulinės medžiagos, lengvi užkandžiai, kol keliauju. Pavyzdžiui, bananas ar sumuštinis su riešutų sviestu ir natūraliu džemu.“

Treneris neslepia: viena svarbiausių pareigų jo darbe – būti pavyzdžiu kitiems. Jeigu nori, kad tavo nurodymų klausytų aukščiausio lygio Europos krepšininkai, tu privalai būti idealios fizinės formos. Mityba, anot Vytauto, čia vaidina svarbų vaidmenį:

„Norint skatinti tokio lygio profesionalų įgūdžių greitį, mano paties įgūdžiai turi būti kaip iš vadovėlio. Noriu, kad mano fizinė forma būtų pike, kad galėčiau visada būti sveikas, nesirgčiau, išvengčiau traumų, padėčiau sau būti geros nuotaikos. Maistas yra labai svarbi to dalis.“

Tačiau prakalbus apie mitybą profesionaliame krepšinyje, Vytauto balse galima išgirsti nusivylimo gaidelę.

„Procentaliai sportininko sėkmė bet kokiame sporte priklauso: 50 proc. nuo pastangų, 25 proc. nuo požiūrio į darbą ir 25 proc. nuo to, kas dedama į skrandį. Tačiau į tai tiek klubų vadovybių lygmeniu, tiek tarp komandų gydytojų, kol kas dar žiūrima pro pirštus. Manau, jog šioje vietoje mes vis dar nepasiekėme to sąmoningumo lygio, kad tuos 25 procentus reikėtų išspausti iki maksimumo. Galima sakyti, kad kalbant apie mitybą profesionaliame krepšinyje, yra kur tobulėti.“

Įgūdžių treneris turi būti puikios sportinės formos

Ką turėtų valgyti profesionalūs krepšininkai?

„Iš profesionaliausios pusės, reikia valgyti tai, kas auga ant žemės ir vengti to, kas pagaminta laboratorijose. Jeigu pavyksta gyventi šiuo principu, įgyjamas neginčijamas pranašumas. Aš pats stengiuosi valgyti kuo labiau organišką maistą, vartoti daug vandens ir vengti sulčių, kuriose yra daug cukraus“, – sveikos mitybos patarimais dalinasi treneris.

Vytauto teigimu, ypač liūdna, kad apie sveikos mitybos pagrindus labai mažai žino jauni krepšininkai. Jų maisto racione dažnai didžiausią dalį užima pusfabrikačiai: „Produktai, kurie pagaminti ne organišku būdų: viskas, ką įdedi į mikrobangų krosnelę ir po 2–3 minučių dedi ant stalo.“ Tačiau tarp profesionalų vis daugiau krepšininkų atranda didžiulius neišnaudotus rezervus. Vienas jų – „Chimki“ legionierius Jamesas Augustine‘as:

„Su Jamesu mes nemažai diskutavome mitybos temomis ir kartą jis prisipažino, kad labai mėgsta gerti „Sprite“. Aš jam sakau: Jamesai, juk ten tiek daug cukraus, ten nėra nieko, kas tau padėtų tapti geresniu aikštelėje. Po poros dienų jis prie manęs priėjo ir tarė: „Žinai, aš atsikračiau „Sprite‘o“. Tas mane labai pradžiugino.“

Profesionalios komandos virtuvė Vytautui – ne nauja patirtis. 27-erių metų treneris kurį laiką mėgino įsitvirtinti profesionalų krepšinyje, atstovaudamas Vilniaus „Perlo“, Kėdainių „Nevėžio“ bei „Alytaus“ komandoms, tačiau greitai suprato: daugiau naudos krepšiniui ir komandoms jis atneštų būdamas treneriu nei žaidėju.

Kartu su Laimonu Kisieliumi, Justu Sinica, Sauliumi Kuzminsku ir keletu kitų kolegų krepšinio aikštelėje, Vytautas ėmė siekti savo tikslo. Iš pradžių kaip hobis, darbas su krepšininkų įgūdžiais Vytautui netrukus tapo gyvenimo būdu.

„Man buvo ganėtinai pikta, kad jeigu mes Lietuvoje taip gerbiame savo krepšinio kultūrą, kodėl mes nepadedame krepšininkams tobulėti kaip individualybėms. Mes turime skatinti žaidėjus skirti laiką sau: daug dirbti individualiai vasaros metu, skirti daug laiko įgūdžių lavinimui. Mes turime siekti, kad mūsų krepšininkai stengtųsi kuo daugiau pridėti prie savęs, tobulėti kaip asmenybės, kad vėliau galėtų džiaugtis geresniu kontraktu, geresniais santykiais su treneriais, komandos draugais. Tai yra mano asmeninė kova su neegzistuojančia mūsų krepšinio kultūroje sfera – individualių įgūdžių rengimu, – tikina Vytautas, kuris įžvelgia esminį skirtumą tarp krepšininkų rengimo Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. – Europoje mes duodame labai daug laisvės krepšininkui kurti pačiam save, tačiau jį labai suvaržome staiga įstatydami į rėmus ar schemas. JAV yra duodama kiek įmanoma daugiau laisvės sistemoje, tačiau yra suvaržomas ir teisinga linkme nukreipiamas žaidėjų asmeninis tobulinimasis.“

Kiekvieną dieną užsukę į bet kurios krepšinio mokyklos salę mes pamatytume daugybę vaikų, kurie valandų valandas mėto į krepšį. Dažnas treneris džiaugtųsi, kad jo auklėtinis papildomai dirba ne treniruočių metu, tačiau Vytautas yra kitos nuomonės:

„Yra toks posakis: daugiau yra gerai, tačiau geriau yra gerai. Kitaip tariant, geriau yra ateiti į salę padirbėti 45 minutes, tačiau tikslingai ir intensyviai, o ne dvi valandas be tikslo mėtyti į krepšį. JAV tas yra labai smarkiai akcentuojama nuo pat mažumės, todėl į aukštesnį lygį atėję vaikai turi puikius nušlifuotus įgūdžius bei pojūčius aikštelėje, ką daro gynyba ir kaip į jos veiksmus reikia reaguoti. Į aukštesnį lygį jie ateina jau turėdami tvirtą pamatą, ant kurio gali statyti savo įgūdžių arsenalą.“

Treneriui JAV krepšinis yra nesvetimas. Jis baigė Montverdžio vidurinę mokyklą, vėliau mokėsi Citadelo koledže. Amerikietiškos krepšininkų rengimo kultūros vaisius ragavęs Vytautas nesutinka, kad Lietuvoje reikėtų kardinaliai keisti esamą sistemą ir remtis tik JAV modeliu: „Turime prie lietuviškos rengimo sistemos pritaikyti tam tikrus amerikietiškos sistemos niuansus. Tą jau ilgą laiką daro ispanai. Jie labai daug perėmė iš JAV krepšininkų rengimo kultūros, tačiau neužgoždami savo tradicijų. Jie leidžia labai daug improvizuoti, tačiau tik tada, kai mato, kad žaidėjai yra stiprūs individualiai. Manau, kad ispanai yra geriausias pavyzdys Europoje, kaip reikia rengti krepšininkus.“

Ar jau artimiausiu metu galėtume pradėti taip dirbti?

„Negali mokyti to, ko pats nežinai. Tam, kad pelnytų taškus, mūsų vaikai yra statomi į sistemas, o ne skatinami lavinti savo įgūdžius ir jutimus žaisdami vienas prieš vieną, du prieš du arba išnaudodami erdvę iš po užtvarų. Jie tų dalykų tiesiog nežino, nes mes patys Lietuvoje to dar nesame išmokę.

Turi būti kažkoks naujas būdas, kaip tą informaciją perteikti treneriams, o tada turime iš jų reikalauti, kad jie perduotų informaciją vaikams. Jei 12–14 metų ir jaunesniems tie dalykai būtų diegiami visoje Lietuvoje, visoje sistemoje, netrukus džiaugtumėmės puikiais rezultatais.

Mano vizija yra tokia: jeigu mes Lietuvoje turime vienodus standartus apmokant berniukus ir mergaites nuo jauniausio amžiaus taisyklingų krepšinio įgūdžių, taisyklingo judėjimo aikštelėje ir taisyklingo kojų sustatymo vienu ar kitu atveju, tuomet surinkę juos į amžiaus grupių rinktines, mes galėtume tikėtis, kad jie išpildys visas tas sistemas, kurias mūsų treneriai Lietuvoje labai gerai išmano“, – neabejoja Vytautas.

Tačiau ar viskas priklauso tik nuo trenerių, kurie rengia jaunus žaidėjus? V.Valiulis skatina jaunimą gyvenime remtis trimis taisyklėmis. Jos veda ten, kur geidžia širdis – svajonės link:

„Pirma, tu turi turėti gyvenime intensyvumą, negali lėtargiškai vaikščioti iš vienos vietos į kitą ir daryti viską be tikslo, kaip visada. Tu turi turėti spyrio savyje, eiti ir daryti kažką su tikslu: ar tai būtų mokykla, kurioje tu nešvaistai laiko veltui ir užsirašai, ką tau sako mokytojas, ar tai būtų krepšinio aikštelė, kurioje tu visada sieki būti geriausiu, kokiu gali būti. Galop, laisvą laiką reikia skirti produktyviems užsiėmimams, o ne kompiuteriniams žaidimams. Turi būti kažkoks judėjimas su tikslu, intensyvumas.

Antra, intensyvumo jėga galima lavinti atkaklumą, nes daug darant, paprastai, neišvengi nesėkmių. Jeigu kažkas nepavyksta iš pirmo, antro ar trečio karto, daryk tol, kol pavyks tai padaryti.

Trečia, pastovumas. Tik būdamas pastovus tu gali tikėtis sėkmės. Vieną dieną tu gali padaryti gerai, antrą – dar geriau, tačiau trečiąją dieną tu gali sakyti: man viskas sekasi puikiai, dabar galiu atsikvėpti. Tokiu atveju tu ir vėl grimzti žemyn. Turi prie intensyvumo, atkaklumo pridėti ir pastovumą. Tu kiekvieną dieną stengiesi kažką daryti, tau nepasiseka, tačiau tu darai tol, kol pavyksta ir nesustoji net ir padaręs.“

Dėl „PlayStation 5“ verta trumpam tapti ir futbolo ekspertu! Spėk Pasaulio taurės rezultatus „Sportas.lt“ portale ir laimėk.