Jos didenybė OAKA, arba „Panathinaikos“ virtuvė iš arti (28)

Atėnų „Panathinaikos“ klubas rungtyniauja OAKA krepšinio arenoje. 1995 metais oficialiai atidarytas pastatas yra iš tų, į kurį „Panathinaikos“ varžovai prisibijo atvykti labiausiai. Dėl ten esančių sirgalių ir kuriamos įspūdingos atmosferos.

Portalas Krepsinis.net šiek tiek supažindins jus su per 19 tūkst. sirgalių talpinančia krepšinio arena bei joje tvyrančia atmosfera per „Panathinaikos“ rungtynes.

Donatas Urbonas, Krepsinis.net, Atėnai

Vieta, kurioje stūkso garsioji OAKA – milžiniškas sporto bazių kompleksas. Tik išlipęs iš metro susiduri su neįtikėtina erdve. Žmonėms, bent jau sporto bazių prieigose, tikrai netenka grūstis.

Kairėje iš tolo matyti milžiniškas 69 tūkst. žmonių talpinantis olimpinis stadionas. Priešakyje – sporto bazė,kurioje – maniežas, treniruoklių salės, restoranai, sportininkų svečių namai ir t.t. Dešinėje – įspūdingos struktūros olimpinis velodromas ir baseinas. OAKA arenos dar tenka paieškoti.

Ji – visai kitoje pusėje, šalia jau minėtojo futbolo stadiono. Žinoma, nors sporto kompleksas, sujungtas su krepšinio arena yra milžiniškas, išlipus iš metro viską pranoksta būtent didysis futbolo stadionas. Iki OAKA arenos įėjimo tenka gerokai paėjėti. Sirgaliai į areną gali patekti per kelis įėjimus – esantį šalia futbolo tvirtovės arba šalia viso komplekso. Žurnalistai ir VIP asmenys OAKA duris per du skirtingus įėjimus praveria prie priešais esančio didelio policijos centro. Policijos centro pastate įsikūrusi ir Graikijos krepšinio federacija. Neskubant apeiti visą šį pastatų „rinkinį“ prireikia mažiausiai „gerų“ 20 minučių.

OAKA arenos viduje dominuoja balta spalva – koridoriai, grindys, lubos. Iš dalies primena ligoninę. Iš erdvių koridorių iškart galima nesunkiai patekti prie sėdimų arenos vietų. Pusėje, kurioje įsikūrę ištikimiausi „Panathinaikos“ sirgaliai „Gate 13“ – įprastos vietos. Priešais esančiose tribūnose – žurnalistų, VIP asmenų (sėdimos vietos su barą primenančiais stalais) vietos bei nedidelis plotas aistruoliams.

Patogiai įsitaisėme ir galime stebėti apšilinėjančius krepšininkus bei laukti netrukus prasidėsiančių rungtynių.

Tolumoje šmėžuoja Atėnų olimpinis stadionas

Apsaugos kiekis. Apsaugos mąsto nėra ką lyginti su Lietuva. Visų pirma, jau prie pat arenos, už keliasdešimties metrų, stovi erdvus policijos centras. Lietuvoje, pavyzdžiui, prie kiekvieno įėjimo į kurią nors teritoriją arenos viduje stovi po vieną apsaugos darbuotoją. Savo ruožtu Atėnuose – mažiausiai po 5, dažniausiai net po 10 ne apsauginių, o riaušių malšinimo apranga stoviniuojančių policijos pareigūnų. Panašu, kad jų pagrindinė užduotis – numalšinti aistras, jei tokios kiltų tribūnose. Nes arenoje jie nesistengia pernelyg kontroliuoti praeivių.

Incidentas. Kaip jau minėjau, apsauginių kiekis arenoje atrodo galingas, tačiau realiai iš to nėra labai daug naudos. Antroje mačo tarp „Panathinaikos“ ir Madrido „Real“ pusėje visai šalia aikštės įvyko incidentas. Tiksliai sunku pasakyti, kas nutiko, bet maždaug 10–15 „Panathinaikos“ aistruolių būrelis tekinomis prabėgo man iš nugaros, nors šalia aikštės iš įprastų vietų patekti neįmanoma – „bėgikai“ peršoko turėklus. Kiek atsilikę nuo jų praskuodė ir pareigūnai. Po susirėmimo arenos kampe, lyg policijos nebūta, „bėgliai“ išsiskirstė – sušoko į tribūnas ir neįkliuvo. Bent jau tam kartui.

Palaikymas. Tačiau nepaisant incidento, „Panathinaikos“ aistruolių garsinis palaikymas nustelbia viską. Ypač malonu klausytis jų dainų po sėkmingų epizodų. Ir taip garsiai skambantys „Gate 13“ vyrukai euforijos akimirkomis dainuoja su dviguba energija. Geras „Panathinaikos“ žaidimas išjudina ir didžiąją dalį OAKA arenos. Kur kas aktyvesnė – „Gate 13“ arenos pusė, kuri jungiasi ir su ramiau rungtynes stebinčių aistruolių tribūna. Kitoje aikštėje pusėje sirgaliai kur kas ramesni ir stokoja pietietiškos energijos.

Dar apie sirgalius. Apie „Panathinaikos“ rungtynes stebinčius graikus galima papasakoti daug įdomių smulkmenų. Pradėkime nuo to, kad šeimininkų sirgaliai labai neskubėdami rinkosi į „Panathinaikos“ ir „Real“ rungtynes. Kai prieš Kauno „Žalgirio“ mačus aistruoliai dažniausiai beveik užpildydavo areną likus dar 15–20 minučių iki susitikimo pradžios, Atėnuose tai nutiko tik pirmoje susitikimo dalyje. Turbūt nieko stebėtino, kad vangiausiai rinkosi „ramiųjų“ pusėje vietas turėję aistruoliai.

Beje, gerbėjai jaučiasi lyg namuose. Pora to pavyzdžių – aprangos stilius ir elgesys. Kiek keista, kad bene kas trečias arba bent ketvirtas sirgalius buvo apsirengęs taip vadinamą „sportinę aprangą“. Nesunkiai buvo galima pastebėti ir rūkančiuosius. Jie rūkydavo nieko netrukdomi. Apsauga, vėlgi, į tai žiūrėjo labai ramiai. Taip per ilgąją rungtynių pertrauką susidarė tarytum rūkas, taip ir neišsisklaidęs iki mačo pabaigos.  

Ypač nemalonus kvapas jautėsi per Graikijos čempionato rungtynes su Salonikų „Aris“. Arenoje aistruolių buvo labai ne daug, todėl dūmai dar labiau rietė nosį. Nors Graikijoje viešose vietose rūkyti uždrausta nuo 2010 metų, rūkančiųjų toli gražu niekas nedrausmina.

Garsieji „Gate 13“

Graikijoje nėra vietos „Olympiacosui“. Kiek Atėnuose teko bendrauti su vietiniais, įdomu, bet nei vienas iš maždaug dešimties nesirgo už „Olympiacos“. Vieningai už „Panathinaikos“ pasisakė tiek taksistai, tiek praeiviai, tiek kiti sutiktieji. Tiesa, paskutinėmis viešnagės Atėnuose dienomis vienas vyrukas prasitarė, kad serga už „Olympiacos“. Įdomu, kad tai atskleisdamas šalia kitų graikų jautėsi labai nejaukiai.

Aišku, tokiai tendencijai įtakos turėjo ir tai, kad dauguma apklaustųjų – ne iš Pirėjo teritorijos. 

„Mačjulyyys!” Panašu, kad Jonas Mačiulis turi savo gerbėjų ratą Atėnuose. Bent jau vietinės merginos jį pastebėjo. Lietuviui pasirodant aikštėje arba tiesiog gaunant kamuolį, neretai iš pirmųjų tribūnų eilių pasigirsdavo graikių spiegimas. Žinoma, tiksliai Jono pavardės jos neištardavo. Dažniausiai išeidavo kažkas panašaus į „Mačjulyyys!” Šiltai puolėją pasitiko ir per komandos pristatymą. Ne tik merginos, bet ir visa OAKA. Neabejotina, kad J.Mačiulis „Panathinaikos“ gerbėjų meilę užsitarnavo atsidavimu komandai, kovingumu ir paprastumu.

Numylėtinis. Vis dėlto yra ir žmogus, kuriam graikai ploja gal bent 4 ar 5 kartus garsiau nei J.Mačiuliui. Be abejonės, tai – Dimitris Diamantidis. Jis – visiškas „Panathinaikos“ aistruolių autoritetas ir numylėtinis. Per komandos pristatymą ovacijomis griaudėjo visa arena. Kiekvienas jo taiklus metimas palydimas plojimų banga. Net jei D.Diamantidis klysta, nepataiko ar kitaip nesėkmingai sužaidžia viename ar kitame epizode, „Panathinaikos“ gerbėjai jam labai atlaidūs. Jie tiesiog ima skatinti ištikimąjį Atėnų klubo karį „Mitsou“ plojimais ir šūksniais. Užsitarnauti tokios grėsmingos sirgalių armijos pasitikėjimą toli gražu nelengva, bet D.Diamantidis jau tapo jiems „dievu“. 

D.Diamantidžiui plojimų gausa galėtų prilygti nebent dar viena „Panathinaikos“ asmenybė. Tai ne bet kas kitas, bet Atėnų komandoje karjerą baigęs Fragiskos Alvertis, nuolat sėdintis ant „Panathinaikos“ atsarginių suolo. Jis – komandos darbuotojas. Gerbėjai jį pastebi jau tik įėjus į areną ir palydi plojimais (tikrai ne ką tylesniais nei D.Diamantidžiui), o F.Alvertis kukliais jiems padėkoja.

Šokėjos. Graikės – tikrai vertos dėmesio, bet lietuvės nė per plauką nenusileidžia tiek grožiu, tiek šokių originalumu. Dėl skonio nesiginčijama, bet kalbant apie šokių judesius, drįsčiau teigti, kad mūsiškės, Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ šokėjos, savo darbą atlieka geriau. Vienas pavyzdžių – aprangos pasirinkimas. Mat graikės visą susitikimą šoko ta pačia apranga (vėlgi – sportine), kai mūsiškės vienodai apsirengusios atlieka daugiausiai du pasirodymus. Be to, graikės mėgsta ir patinginiauti. Toli gražu ne per kiekvieną minutės pertraukėlę jos išbėgdavo į aikštės vidurį. Taip būna ir Lietuvoje, bet nebent todėl, kad mūsiškės nespėja persirengti. Savo ruožtu graikės tuo metu ramiai stoviniuodavo už žalių „vipinių“ „Panathinaikos“ vietų su žaliu, raumeningu Atėnų klubo talismanu „Mr Green“. O Graikijos krepšinio lygos rungtynės nereikšmingos ir pačioms šokėjoms. Per mačo su Salonikų „Aris“ pertraukėles teko tenkintis tik muzika.

OAKA arenos prieigose – milžiniškos erdvės

Sąlygos. Iš „Panathinaikos“ ir „Real“ rungtynių susidarė įspūdis, kad už graikus aktyvesnės ne tik lietuvės šokėjos, bet ir žiniasklaidos darbuotojai. Darbo sąlygos OAKA arenoje išties nesužavėjo. Žurnalistų judėjimas – labai ribotas. Norėdami patekti šalia aikštės, jie iš erdvios savo ložės (vienintelis pliusas) turi eiti didelį ratą per arenos užkulisius. Vilniuje arba Kaune, kur svarbių rungtynių vyksta daugiausiai, tai – kelių arba bent keliasdešimties sekundžių reikalas.

Be to, graikai visiškai nesureikšmina privilegijos patekti į komandų rūbines. Jie tiesiog ten neina ir keistai lūkuriuoja žaidėjų koridoriuje, nors pagal Eurolygos nuostatus, galėtų patekti į krepšininkų persirengimo kambarį. O rūbinė tokioje vietoje, kad krepšininkai išėję iš jos gali rinktis labai paprastai – sukti į kairę ir eiti pas žurnalistus (daugiau, praktiškai, jiems nėra ten ko eiti) arba pasirinkti dešinėje esančias duris, kur už 10–20 metrų stovi jų mašina, bei važiuoti namo. Spėkite, kokį variantą pasirinko beveik visi „Panathinaikos“ nariai po pralaimėjimo „Real“. Savo ruožtu graikų žurnalistai naiviai laukė „kažko“ erdviame koridoriuje. Kiek dar teko pamatyti, atėjo tik Jamesas Gistas bei Dimitris Diamantidis. Užsukęs buvo ir Marcusas Banksas, tačiau jis tiesiog pasifotografavo su gerbėjais ir nieko daugiau. Be to, ir žurnalistų nebuvo tiek, kiek, pavyzdžiui, veržiasi į žalgiriečių rūbinę Kaune.

Kita vertus, graikų žurnalistams draugiškumo netrūksta. Netrūksta ir humoro jausmo. Šypseną jiems kėlė Lietuvos Akropolis. Tai yra „Akropolio“ parduotuvė Vilniuje. Tiesa, Lietuvos sostinė jiems patiko, tik pro akis nepraslydo prekybos centras. Apie Lietuvos krepšinį žino ir ne tik žurnalistai, bet ir, pavyzdžiui, taksistai.Už „Panathinaikos“ sergantis taksistas, labai kuklia ir laužyta anglų kalba, su pasimėgavimu ištarė Jasikevičiaus pavardę. 

Kontrastas. Kai Eurolygos rungtynes su „Real“ stebėjo beveik sausakimša OAKA arena, mačas su Salonikų „Aris“ klubu visiškai nesulaukė didesnio susidomėjimo. Net garsieji „Gate 13“ aistruoliai visiškai neužpildė savo vietų ir pratylėjo visą mačą. Kur kas aktyvesni buvo kiti sirgaliai, kurie komandą ragino plojimais ir šūksniais. Šūksniais, kad ir turbūt ne pačiais gražiausiais, jie ragino ir arbitrus. Deja, bet kai iš beveik aukščiausių arenos vietų gali puikiai girdėti trenerio nurodymus, tai apie kuriamą atmosferą nepasako nieko gero.

„Panathinaikos“ aistruoliai galiausiai prabilo pačioje mačo pabaigoje, kai susitikimo baigtis jau buvo aiški. Ir toji daina buvo skirta „Olympiacos“ klubui. Kai „Panathinaikos“ gerbėjai dainuoja apie „Olympiacos“, galima nesunkiai atspėti, kad teksto turinys sudarytas ne iš pačių gražiausių žodžių. Įdomu, kad didžiąją „Panathinaikos“ sirgalių dainų repertuaro dalį sudaro būtent įžeidžios dainos „Olympiacos“ klubui.

Reziumė. Kai Lietuva dar neturėjo „Žalgirio“ arenos, OAKA greičiausiai būtų palikusi neišdildomą įspūdį. Taip, puikų įspūdį paliko ir dabar – neįtikėtinai atrodo aplinkoje, kurioje arena stovi ir pan. Tačiau kai turime modernią „Žalgirio“ areną, graikų krepšinio arena nebeatrodo tokia fantastiška. Tai tik proga pasidžiaugti mums, lietuviams. Galime didžiuotis, kad turime tokią gražią ir modernią areną. Tiesa, negalima nuvertinti ir OAKA sporto rūmų. Tai viena iš nedaugelio Europos krepšinio mekų, kurias tiesiog būtina aplankyti.

„Ilgoji pertrauka“: „Lietkabelio“ sudėties dėlionė – diskusijos dėl Bičkauskio ir Oreliko, būtini išsaugoti žaidėjai, išvykimai, permainos priekinėje linijoje ir tinkamai kandidatai papildyti ekipą