Geriausi Lietuvos teisėjai atvirai: apie 4,5 lito uždarbį, paliktas solidžias pareigas, nužudytą sirgalių ir akistatą su karu (7)

Krepšinio treneriams ir žaidėjams bendravimas su žiniasklaida – kasdienybė. Klubų bei lygų vadovams ar agentams tą tenka daryti rečiau. Tuo tarpu žmonių, be kurių negali įvykti nė vienas mačas – teisėjų – pasakojimus, nuomonę bei pasisakymus viešojoje erdvėje ko gero galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Tačiau svarbią dalį visoje krepšinio dėlionėje užimantys arbitrai taip pat turi ką papasakoti apie savo darbo užkulisius, sprendimą rinktis šią profesiją, įsimintiniausias rungtynes, sunkumus, nuobaudas ir priežastis, kodėl Lietuva neturi savo atstovų pajėgiausiuose krepšinio turnyruose.

Apie visa tai kalbėjausi su pačiais geriausiais ir aukščiausias reitingo vietas užimančiais Lietuvos krepšinio teisėjais. Jurgis Laurinavičius, Tomas Jasevičius, Gytis Vilius, Artūras Šukys, Andrius Maleckas ir Vilius Mačiulaitis – šių žmonių istorijas ir pasakojimus galėsite perskaityti dviejose paruošto teksto dalyse.

Šiandien Krepsinis.net portalas pristato pirmąją iš jų.

Pirmosios patirtys – ir rungtyniaujant su R.Kaukėnu, ir susidūrus su kriminaliniu pasauliu

Pasikalbėjus su anksčiau išvardintais šešiais teisėjais supratau, jog jų visų pradžia su švilpuku buvo vienoda. Visi jie žaidė krepšinį, o pirmąsias rungtynes, kuriose teko teisėjauti, apibūdino labai paprastai: pasiūlė, pabandžiau – patiko.

Geriausias praėjusio sezono LKL arbitras 40-ties T.Jasevičius Vilniaus krepšinio mokykloje ne vienerius metus tą patį kamuolį dalijosi su Rimantu Kaukėnu, tačiau pats krepšininku netapo.

„Kas tais laikais nenorėjo būti Saboniu ar Marčiulioniu? Visi norėjo – aš taip pat, tačiau sportininkais tampa ne visi. Kartu su manimi mokėsi geresni krepšininkai, o man visai gerai sekėsi teisėjauti. Dėl to pasirinkau eiti šiuo keliu“, – pasakojo T.Jasevičius, kuris būdamas 16-os pirmąsyk švilpuką paėmė miesto pirmenybėse. Ir, beje, tik dėl to, kad rungtynėse nepasirodė vienas iš teisėjų.

Labai panašiai ir atsitiktinumo dėka teisėjo duonos atsikando ir J.Laurinavičius. „Teisėjaujant Genovaitės Sviderskaitės taurės mergaičių turnyre buvo pastebėta, kad aš esu gera žaliava, iš kurios galima kažką nulipdyti. Drąsos pradėti reikėjo, gal tai įvyko ir atsitiktinai, tačiau vis ne iš geografų būrelio atėjau į aikštę“, – juokavo vienas geriausių šalies arbitrų.

Miesto, universiteto, mokyklos varžybos – neaukšto lygio turnyrai, kurie puikiai atsijoja teisėjus. Vieni nepajėgia susidoroti su darbu, kiti – su psichologija.

„Kuo žemesnio lygio yra turnyras – tuo sunkiau teisėjauti, pasitaiko daugiau nusižengimų taisyklėms. Taip pat, pavyzdžiui, moksleivių lygoje susiduri su daug tėvelių, kurie, žinome, daro nemažą spaudimą, tad turi išmokti į tai nereaguoti ir save užkelti aukščiau emocijų. Tai – nėra lengva, kai esi jaunas ir gal ne visada jautiesi autoritetu. Tačiau susitvarkęs su šiuo etapu gali kilti į kitą lygį“, – dėstė G.Vilius.

Vis tik pirmajame teisėjų piramidės etape pasilieka nemaža dalis debiutantų. „Kuomet dalyvavau pirmuosiuose savo kursuose, mūsų buvo 40. Tuo tarpu iš visų šių žmonių iki šiol mes teisėjaujame viso labo dviese“, – skaičius įvadino A.Maleckas.

J.Laurinavičius pastebi vieną jaunimo klaidą, turinčią įtakos tolimesnei karjerai: „Kai tik gauni švilpuką, pakeli galvą, pagalvoji: „O, dabar jau parodysiu, kas aš čia esu“. Su laiku ateina supratimas, kad taip galvoti negalima“, – kitą nepasitikėjimo savimi priešpriešą išskyrė patyręs teisėjas.

34-erių A.Šukys juokavo, kad jam gera mokykla buvo ir teisėjavimas įvairaus plauko krepšinio mėgėjams Kaune. „Tekdavo susidurti su kriminalinio pasaulio atstovais, prieš kuriuos nori – nenori, vis tiek turi būti kažkokiu autoritetu. Buvau iš Panevėžio, tai gal dėl to man buvo lengviau“, – šmaikštavo arbitras.

Savikritiškumas, šalti nervai, savikontrolė, gebėjimas priimti greitus sprendimus – šias savybes arbitrai išskyrė kaip pamatines, norint sieti ateitį su šia profesija.

Jasevičius

4,5 lito atlyginimas ir algų atbaidyti perspektyvūs arbitrai

Vis tik ne vien talento ar psichologinio pasiruošimo trūkumas kai kuriuos priverčia pamiršti teisėjo darbą vos jį pradėjus. Finansai ir nulis socialinių garantijų traumų atveju – visiškai nemotyvuojanti šios profesijos dalis, neslepia arbitrai. 

Teisėjai teigia, kad pirmieji pinigai, gauti dar mokantis mokykloje ar pradėjus studijas universitete, gal ir gali padaryti įspūdį, tačiau Lietuvoje pragyventi būnant vien arbitru – itin sudėtinga, o neretai – net neįmanoma.

„Pamenu, kai pirmą kartą gavau uždarbį – 4,5 lito. Pagalvojau: „O, pinigai“. Tačiau tam, kad pradėtum uždirbti nors kažkokius pinigus, turi nemažai teisėjauti nemokamai ir būti pastebėtas“, – savo patirtį prisiminė V.Mačiulaitis.

„Kadangi gana anksti pradėjau teisėjauti NKL ar LKL, pinigų nepritekliaus tikrai nejaučiau. Mano studentiškoms ir moksleiviškoms pramogoms pinigų užteko“, – sakė T.Jasevičius, galėjęs visą savo laiką ir koncentraciją skirti šiam amatui bei dėl savo ateities klausimų nebeturėjęs nuo 18-os.

Tiesa, arbitrų nuomonės kiek išsiskiria pasiteiravus, ar finansai yra lemiamas veiksnys, sprendžiant siekti rezultatų šioje srityje ar ne.

„Net ir versle pirmiausiai turi investuoti, žinodamas, kad per pirmus kelerius metus niekas gali neatsipirkti. Tik investavęs į save, nežiūrėdamas į finansus, pasieksi daugiau. Jaunesniems teisėjams patariu dirbti ir būsite įvertinti. Nepamirškite – niekas negali ignoruoti talento“, – akcentuoja 29-erių G.Vilius, šiuo metu laikomas vienu perspektyviausių arbitrų mūsų šalyje.

„Dauguma mūsų pradėjo nuo nulio. Tai – toks darbas, kurį reikia pradėti su atsidavimu ir viskas bus užsitarnaujama palaipsniui. Jei dirbsi galvodamas apie pinigus – nieko nebus“, – teigia A.Maleckas.

Tiesa, jis pats šalia teisėjavimo ilgą laiką turėjo kitos, su krepšinio vadyba susijusios veiklos. „Bet padėjus ant svarstyklių teisėjavimą ir kitus darbus, pirmajam atitekdavo 70 procentų“, – patikslino arbitras.

„Kol galėjau, derinau teisėjavimą su darbu, bet kai teko rinktis, be didelio galvos skausmo pasirinkau teisėjavimą. Tačiau kiti tikrai pagalvoja, jog vykti savaitgaliais į kitą miestą už 7 eurus, klausyti kaip tave užgaulioja, gadinti nervus – tikrai neapsimoka“, – teigia ekonomikos magistro laipsnį turintis J.Laurinavičius.

„Pastaraisiais metais tikrai esame praradę mažiausiai 10 jaunų (iki 30 metų) perspektyvių teisėjų, kurie tikrai galėjo dirbti bent LKL lygyje“, – pastebi A.Šukys.  

Saugus postas mainais į veiklą, meilė kuriai – nepaaiškinama

„Iki šiol nesuprantu, kodėl taip pasielgiau. Sunku būtų rasti sveiko proto žmogų, kuris padarytų tą patį“, – nusišypso V.Mačiulaitis, kalbėdamas apie prieš trejus metus priimtą sprendimą palikti Valstybinės darbo inspekcijos vadovo postą dėl noro savo laiką skirti teisėjavimui.

Saugus postas paliktas dėl darbo, kur gali susižeisti ir tavo karjera bus baigta. Kur gali skirti netinkamą švilpuką ir tavo karjera bus baigta. Taip pusiau juokais, pusiau rimtai apie savo sprendimą pasakoja praėjusiame sezone LKL teisėjų reitinge penktą poziciją užėmęs V.Mačiulaitis.

Tiesa, su teisėjavimu 38-erių vyras sąsajų turi ne vien krepšinio aikštelėje. Jis yra įgijęs būtent teisės mokslų daktaro laipsnį, o ir šiuo metu dirba advokatu. Tuo tarpu Valstybinėje darbo inspekcijoje jis visas pareigybių pakopas iki aukščiausios perkopė per beveik 12 darbo metų.

„Profesija man praverčia aikštėje, o krepšinis – profesijai. Ir ten, ir ten nėra darbo valandų, sprendimų priėmimo greitis – didelis, atsakomybė – taip pat. Tiesa, kartais darbe viskas atrodo labai lėta, bet tada supranti, kad su aplinka viskas gerai – čia tu, įpratęs prie krepšinio tempo, turi nuleisti gazą“, – abi savo veiklas lygino V.Mačiulaitis.

Atsidavimą teisėjavimui vyras vadina malonumu. Be darbo aikštelėje, V.Mačiulaitis savo laiką skiria ir LKF Teisėjų asociacijai. Įprastai po teisėjautų rungtynių arbitrai kelias valandas atiduoda išsamiai savo mačo analizei, tačiau V.Mačiulaitis taip pat stebi ir kolegų rungtynes, rašosi pastabas ir, kaip pats juokiasi, augina sau konkurentus.

„Už tai man niekas nemoka ir dėl tam skiriamo laiko šeima man tikrai nepadėkoja“, – šypteli auksu žmoną vadinantis bei savo meilės darbui priežasčių net neieškantis V.Mačiulaitis.

„Visi teisėjai iš dalies yra bepročiai“, – savęs išimtimi nelaiko arbitras.  

Teisėjai

Tarp įsimintinų epizodų – panaudoti karate įgūdžiai, apsilankymas bažnyčioje ir išgąstis Libane

Daugiau nei 600 rungtynių – tokį skaičių savo biografijoje LKL turi T.Jasevičius, netrukus aplenksiantis Romualdą Brazauską bei Kęstutį Pilipauską. Net ir teisėjaujant tokį kiekį susitikimų pasitaiko tokių, kurie į atmintį įsirėžia labiau nei likę.

T.Jasevičius atskleidžia, jog jį labiausiai sukrėtė 2014 m. vykęs Eurolygos susitikimas tarp Stambulo „Galatasaray“ ir Belgrado „Crvena Zvezda“ ekipų. Tada po muštynių mirė vienas Serbijos sirgalius.

„Jau prieš tai matėme bėgiojančius sirgalius ir juos gainiojančius pareigūnus. Tuo tarpu faktą, kad mirė žiūrovas, sužinojome tik po mačo. Su kolegomis jautėmės tikrai nekaip“, – prisiminė patyręs specialistas.

A.Maleckas papasakojo, kaip sykį aikštėje turėjo prisiminti turėtus karate įgūdžius.

„Sirgalius išbėgo ant parketo ir įsijungė mano reakcija. „Andriau, atsisuk“, – pagalvojau. Atsisukau, o ten atbėgo vyriškis. Vienu judesiu jį gražiai patraukiau“, – dvejų metų senumo įvykį Klaipėdoje prisiminė A.Maleckas.

A.Šukys atskleidė, kad prieš pirmąjį savo mačą LKL jaudinosi taip, kad ėjo prašyti palaimos į bažnyčią, o atsakingiausiomis teisėjautomis rungtynėmis jis laiko 2014 m. LKL pusfinalį tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“

„Pusfinalis vyko iki dviejų pergalių, o „Lietuvos rytas“ jau buvo laimėjęs Vilniuje. Serija kėlėsi į Kauną, kur kova buvo lyg per lemiamas finalo rungtynes. Nesitikėjau gauti tų rungtynių, tačiau jos man tada buvo didelis įvertinimas, nes mačo svarba ir kaina buvo didžiulė“, – pasakojo A.Šukys.

Lietuvos grandų akistatos įstrigo į atmintį ir J.Laurinavičiui su V.Mačiulaičiu. Pastarasis juokiasi prisiminęs, kaip savaitę nervinosi prieš mačą „Siemens“ arenoje, o pirmosios rungtynių dalies net nepamena, nes jautėsi lyg kosmose.

Tiesa, V.Mačiulaitis papasakojo ir ne tokią linksmą istoriją apie mačą Libane, Beirute, kuomet akis į akį stojo krikščioniškos ir musulmoniškos komandos.

„Rungtynės turėjo prasidėti 19 valandą, bet 18:45 val. iš viešbučio mūsų su kolega niekas dar nebuvo atvykęs pasiimti. Nesupratome, kame reikalas.

Galiausiai mūsų atvažiavo, nuvežė tiesiai į areną, aplink kurią buvo pilna karinės technikos. Į salę buvome įvesti tik tada, kai reikėjo išmesti ginčo kamuolį. Tada supratome, kame reikalas ir kur esame. Arenoje buvo daug karių su automatais, bet šokas nekilo, nes nebuvo kada sureaguoti – reikėjo dirbti.

Po rungtynių mus rankomis apjuosė apie 20 kareivių ir staigiai išvedė iš arenos į automobilį“, – prisiminė arbitras.

Antrąją teksto dalį apie santykius su žvaigždėmis, techninių pražangų dalinimo meistriškumą, bausmes teisėjams, kitokį moterų krepšinį, Lietuvos arbitrų perspektyvas ir talentingąjį G.Vilių skaityti galėsite jau netrukus.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra