D.Lavrinovičius: apie norą žaisti Lietuvoje, R.Kaukėno karjeros pabaigą, rinktinės debiutantus ir olimpinius medalius (8) interviu

Dvejus pastaruosius metus Emilijos Redžo „Grissin Bon“ ekipai atstovavęs Darjušas Lavrinovičius šiuo metu ilsisi gimtinėje, reabilituojasi po kelio traumos ir laukia naujų pasiūlymų kitam sezonui.

„Jau buvau labai pasiilgęs namų, džiaugiuosi, kad galiu vėl čia būti“, – sakė 36-erių aukštaūgis.

Nors buvo pasirodę kalbų, jog veteranas gali pasekti komandos draugo Rimanto Kaukėno pavyzdžiu ir kabinti sportbačius ant vinies, to daryti D.Lavrinovičius neplanuoja.

„Noro žaisti dar turiu. Pasiūlymų jau esu sulaukęs, bet kol kas neskubu niekam nieko žadėti – noriu pilnai atsistatyti po traumos ir tada žiūrėsime. Be abejo, labiausiai norėtųsi žaisti Lietuvoje, tačiau jei tokios galimybės nebus, išvyksiu“, – apie kito sezono planus ir norus kalbėjo D.Lavrinovičius.

Aukštaūgis taip pat pasidalino mintimis apie R.Kaukėno sprendimą baigti karjerą, „Grissin Bon“ sirgalių meilę, Donato Slaninos perspektyvas trenerio darbe ir Lietuvos rinktinės potencialą olimpiadoje.

– Kokia situacija yra su jūsų sveikata?

– Ačiū, viskas gerai, bet būna ir geriau. Šiek tiek keliuką dar jaučiu, tačiau greitai baigsis reabilitacija, pradedu po truputį bėgioti ir manau, kad kaip nors atsigausiu.

– Nepaisant amžiaus, Emilijos Redžo komandoje buvote svarbus žaidėjas. Ar po sezono jautėte didelį nuovargį?

– Be abejo, buvau pavargęs ir fiziškai, ir psichologiškai. Tas pralaimėjimas finale, traumos padariniai – sezono pabaiga man asmeniškai nebuvo pati geriausia. Su Rimu šiek tiek išgyvenome po tos finalo serijos, nes antrus metus iš eilės buvo panašūs pralaimėjimai („Grissin Bon“ seriją 2:4 pralaimėjo Milano „Emporio Armani“ klubui – Krepsinis.net). Šiais metais buvome nusiteikę nugalėti, bet pagrindiniai žaidėjai turėjo traumelių ir tai išmušė iš vėžių. Sakyčiau, kad mums finale tiesiog nepasisekė.

– Kitąmet Emilijos Redžo komandoje nebežaisite. Kieno iniciatyva – klubo ar jūsų – buvo priimtas toks sprendimas?

– Čia tokie asmeniniai reikalai. Manau, kad ir komanda buvo patenkinta manimi, ir aš – jais, bet taip susiklostė, kad mums teko išsiskirti. Šiaip man labai patiko žaisti šitame klube: ekipos vadovai buvo labai rūpestingi, organizacija – labai gero lygio, miestelis – gražus, žmonės domisi krepšiniu – salės visada pilnos. Šie dveji metai Italijoje man tikrai paliko labai didelį įspūdį.

– Susidarė įspūdis, kad tiek jūs, tiek Rimantas buvote labai mylimi „Grissin Bon“ sirgalių.

– Taip, tikrai jautėsi šiltas žmonių bendravimas su mumis – su meile ir pagarba. Galbūt taip buvo dėl to, kad mes stengėmės atiduoti visas jėgas, laimėti kiekvienas rungtynes.

– Lietuvių Emilijos Redžo komandoje netrūko – kartu žaidė R.Kaukėnas, o trenerių štabe dirbo dar ir Donatas Slanina. Kiek vertinga šalia savęs užsienyje turėti tautiečių?

– Oi, tikrai daug smagiau yra, kai komandoje yra lietuvių. Žinote, tada sulauki papildomo palaikymo, gali pasišnekėti, pasipasakoti, ko galbūt užsieniečiams nepasakysi. Lietuvis lietuvį geriau supranta.

– Kokį įspūdį kaip pradedantysis treneris jums paliko D.Slanina?

– Jis tikrai yra labai perspektyvus. Donatas ir kaip žaidėjas buvo protingas bei rimtas. Jau tada, kai jis buvo krepšininkas, matėsi, jog jis gali būti treneriu. Manau, kad greitai Donatas iš asistento pareigų galės pakilti karjeros laiptais.

– Pastaruosius kelerius metus turbūt visi labai žavėjosi R.Kaukėno energija ir ilgaamžiškumu. Jūs ko gero matėte geriausiai, kurgi yra ta paslaptis?

– Rimas – įspūdingo charakterio ir įspūdingo kovingumo žmogus. Dėl to net nėra ką diskutuoti. Jis išsiskiria savo atsidavimu treniruotėse, užsispyrimu, noru nugalėti kasdien – nesvarbu, ar tai treniruotė, ar rungtynės. Rimtas turi nugalėtojo charakterį ir niekur niekada nemėgsta pralaimėti.

– Tačiau būdamas puikios formos R.Kaukėnas nusprendė jau baigti karjerą.

– Gaila, nes su savo forma jis būtų galėjęs pažaisti dar bent trejus metus aukščiausiame lygyje. Dėl to abejonių nėra. Šiemet jis žaidė po 30 minučių ir tą darė gerai. Kitą sezoną jis būtų tikrai galėjęs žaisti bent po 20 minučių ir tą darytų dar geriau nei dabar.

– Buvo kalbų, kad galbūt ir jūs svarstysite baigti karjerą. Ar turite tokių minčių?

– Kiekvienais metais yra toks dalykas: bus kontraktas – žaisiu, nebūsiu niekam reikalingas – nežaisiu ir bus pabaiga. Šiaip noro dar turiu, pabėgioti norėčiau, bet prieš tai reikia kelį pilnai atstatyti. Šiek tiek pasiūlymų turiu, bet kol kas dar nesinori niekam nieko žadėti. Pirma iki galo išgysiu, o tada viską žiūrėsiu.

Yra ir Lietuvos komandų, kurios domisi, bet kol kas nieko konkretaus. Man, be abejo, norėtųsi jau žaisti namie, vis tiek jau tiek metų važinėju po pasaulį, norisi stabilumo. Bet jei nebus galimybės likti čia, vyksiu į užsienį. Prognozuoti kažką dar anksti.

– Jūs pats šią vasarą nusprendėte neatvykti į rinktinės stovyklą ir laiką skirti traumos gydymui. Nėra šiek tiek apmaudu, kad dėl sveikatos negalėjote būti su geriausiais šalies vyrais?

– (Juokiasi) Na kaip, tiesiog suprantu, jog negalėjau ten būti. Gal būtų apmaudžiau, jei turėčiau galimybių žaisti, o dabar net neturėjau fizinių galimybių dėl kelio. Toks sportininkų gyvenimas: šiandien sveikata geresnė, rytoj – blogesnė. Jei būčiau jaunas, tikrai išgyvenčiau labiau, bet dabar viską priimu paprasčiau. Nieko nepadarysi.

– Kokį įspūdį kol kas jums palieka rinktinės pasirodymas?

– Įspūdis visada geras. Yra pagrindiniai žaidėjai, kurie jau gerai susipažinę su trenerio Jono Kazlausko sistema, yra jaunimas, kuris puikiai supranta krepšinį. Manau, kad problemų nebus ir kuo toliau, tuo rinktinė rodys geresnius rezultatus. Aišku, jau dabar vyrai rodo solidų krepšinį, bet gali rodyti dar geresnį.

– Nemažai ką nustebino rinktinės debiutantai, ar jus taip pat?

– Ne ne, manęs nenustebino, visada žinojau, jog jie geri krepšininkai. Tuo neabejojau dar iki jų pakvietimo į rinktinę. O tai, kad jie taip greitai įsiliejo į žaidimą, yra trenerių štabo nuopelnas. Atsirado pasitikėjimas savimi, privalumų išnaudojimas.

– Ispanijos žiniasklaida prognozuoja lietuviams patekimą į olimpiados ketvirtfinalį ir nieko daugiau. Kokia būtų jūsų prognozė?

– O ką ispanai sau prognozavo (Juokiasi)? Tegul jie žiūri savęs, o mes – savęs. Kai baigsis olimpiada, tada pažiūrėsime. Pagalvokite, ar buvo kada laikas, kai lietuviai neturėjo šansų iškovoti medalius? Jei kažkas mano, jog šiemet Lietuva to negali padaryti, tai čia yra visiška nesąmonė. Didžiausia nesąmonė.

Žinau, kad vyrai tikrai atiduos visą širdį, padarys viską, kad pasirodyti kuo geriau. Svarbiausia, lietuviai matys, jog vyrai atidavė širdį ir stengėsi, o rezultatas bus, koks bus. Be abejo, gali ir nepasisekti, bet kad Lietuva visą gyvenimą kovojo ir kovos, čia abejonių nėra.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra