D.Kairys: apie patirtį „Spurs“, žaidimo skautingą bei plika akimi nematomus krepšinio niuansus (13) išsamus interviu

Šiuolaikiniame krepšinyje vis didesnę reikšmę vaidina varžovų žaidimo analizė. Čempionatus laimi komandos, kurios sugeba perprasti kiekvieną varžovų veiksmą. Įtemptas rungtynes laimi komandos, kurios dėka kruopščiai atliktų namų darbų išlošia net ir pusę taško.

38 metų specialistas Donaldas Kairys yra vienas tų trenerių, kurie vyriausiojo trenerio karjerą pradėjo pirmiausia susipažinę su smulkiausiais žaidimo niuansais. Warreno Wilsono koledžą Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) baigęs šilutiškis stažavosi San Antonijaus „Spurs“ klube, vėliau darbavosi Maskvos srities „Chimki“, Vilniaus „Lietuvos ryto“, Maskvos CSKA komandose bei Lietuvos rinktinėje.

Prieš pradėdamas vyriausiojo trenerio karjerą D.Kairys buvo žmogus, kuris valandų valandas stebėdavo kiekvieną varžovų žaidėjų judesį, kiekvieną varžovų komandos derinį. Jis buvo toji nematoma figūra, kuri suteikdavo treneriams esminę informaciją apie tai, kas komandos laukia mūšio lauke – aikštelėje.

2014–2015 metų sezonas D.Kairiui buvo bene sėkmingiausias naujame karjeros etape. Vadovavęs Slupsko „Energa Czarni“ ekipos žaidimui, lietuvis svariai prisidėjo prie itin aukšto šios komandos pasiekimo – iškovotos bronzos Lenkijos pirmenybėse.

D.Kairys su portalu Krepsinis.net kalbėjosi apie Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) stipriai suvešėjusią žaidimo analizės kultūrą, apie vyriausiojo trenerio darbo subtilybes, pasakojo, kokia žaidimo analizės praktika vyrauja Europos komandose ir kaip yra atliekamas varžovų skautingas.

Stažuotė „Spurs“

– Kokios buvo jūsų užduotys „Spurs“ klube?

– „Spurs“ komandoje viskas buvo daugiau susiję ne su žaidimu, o su žaidėjų paieška. Kartais tai būdavo labai įdomus darbas, o kartais – labai nuobodus. Jie turėjo tokią duomenų bazę, kurioje buvo tūkstančiai žaidėjų. Jie kaupė absoliučiai bet kokią informaciją, kokią buvo įmanoma rasti. Turėjai ieškoti informacijos apie žaidėją „X“, perskaityti straipsnį, įklijuoti tą informaciją į jo dosjė. Buvo atskiros eilutės: traumos, įvykiai su teisėsauga ir panašiai. Jie rinko apie tuos žaidėjus visą įmanomą informaciją. Aš priklausiau labiau skautų komandai, kurie ieškojo žaidėjų, rinko apie juos informaciją.

– Tada su žaidimo skauto darbo specifika dar nebuvote susipažinęs?

– Ne, aš nebuvau žaidimo skautas. Tie žmonės sėdėjo gretimame kambaryje. Jie su savo įspūdinga technika darė savo darbus.

– Minėjote, kad jūsų praktikos metu „Spurs“ buvo ir įdomių momentų. Kokie jie?

– Pasakysiu vieną. Jie sugalvodavo labai įvairių ir įdomių užduočių, ką iš tiesų galima vadinti analize. Man buvo duota tokia užduotis: nuo tokių iki tokių metų pastudijuoti koledžų žaidėjus, kurie dabar sėkmingai žaidžia NBA. Susidariau tokį sąrašiuką. Man buvo liepta išsiaiškinti, ar nėra taip, kad tie sėkmingą karjerą NBA padarę žaidėjai universiteto laikais mesdavo daugiausiai baudų metimų.

Toks sąryšis buvo. Akivaizdu, kad tie patys naudingiausi ir sėkmingiausi žaidėjai buvo tie, kurie savo žaidimu sukuria pakankamai aštrumo, agresijos ir yra dažnai stabdomi pražangomis.

– Nemažai žmonių Lietuvoje pesimistiškai žvelgia į NBA krepšinį. Kokį įspūdį jis paliko jums?

– Lietuvoje tikrai yra daugiau žmonių, kurie labiau domisi NBA už mane. Tačiau žinote, aš niekada nemaniau, kad ten yra tik „bėk ir mesk“ krepšinis. Jis taip atrodo, nes tie krepšininkai yra atletiški ir jie kitaip supranta įgytą pranašumą. Mes manome, kad jie pranašumo neįgijo, tačiau jų akimis tai yra būtent tai, ko jie ir norėjo. Jiems nebūtina daryti penkių perdavimų ar statyti šešių užtvarų, kad kiekvienas būtinai pačiupinėtų kamuolį. Tose komandose žaidėjai turi aiškius vaidmenis ir jie nori, kad metimą atliktų būtent tam tikras krepšininkas, nes tam jis ir buvo nupirktas. Ne atvirkščiai – kad jis visada gintųsi, o kažkuris kitas mestų taškus.

Yra pakankamai protingų komandų, pakankamai sudėtingų derinių. Komandos ten turi po 70 derinių. Europoje tokių komandų, man atrodo, nėra.

Paprasčiausiai, ten vaikinai yra atletiškesni, kiti greičiai, kitokia gynyba. Galbūt iki atkrintamųjų varžybų tas krepšinis nėra toks užvedantis. Patys amerikiečiai apie tai kalba. Kai kurios komandos viską daro gerai nuo pradžių, o kitos užsiveda nuo atkrintamųjų varžybų.

Manau, kad NBA žaidimas yra labai protingas ir gudrus. Tiesiog ten jie kitaip supranta savo pranašumą.

Grįžimas į Europą

– Daugelis jaunų žmonių, kurie nori tapti treneriais, pradeda nuo vaikų krepšinio. Jūs pradėjote žaidimo analizės srityje. Kodėl toks kelias?

– Įdomus fenomenas. Pradedama nuo vaikų, kas nežinau, ar labai gerai, ar negerai. Manau, kad vaikų krepšinyje turėtų dirbti žmonės, kurie turi daugiau patirties, o ne išvis jos neturi. Pačioje pradžioje formuojama labai daug svarbių dalykų.

Mano kelias buvo toks, kad išvykęs į „Chimki“, gavau užduotį surasti pačią įdomiausią vaizdo analizės sistemą ir padėti jiems ją įsigyti. Apie tai jau kažką žinojau, pasidomėjau dar labiau ir vykau į Sent Luise vykusį NCAA finalinį ketvertą. Ten vyksta specialios konferencijos, kurių metu kompanijos pristato savo produktus. Ten susipažinau su kai kuriais atstovais ir padėjo išsigyti vieną iš tų programų.

Tada į „Chimki“ atvyko treneris, kuris turėjo apmokyti, kaip naudotis ta programa. Kadangi tuo metu jie neturėjo žmogaus, kuris galėtų ir labai norėtų į visa tai gilintis, tas treneris ėmėsi apmokyti mane. Taip netyčia mane ir apmokė.

– Kaip visas tas gilinimasis į žaidimo analizę atrodė pačioje pradžioje?

– Kadangi supratau, kaip veikia kompiuteris, man labai padėjo vienas iš trenerio asistentų, Russas Ferdinandas. Jis buvo viena priežasčių, kaip aš patekau į „Chimki“. Klubas norėjo trenerio asistento amerikiečio, tačiau kad jam nebūtų per sunku, aš kartu atėjau kaip jo padėjėjas, vertėjas.

Mes kartu, aš su kompiuteriu, jis su savo žiniomis, pradėjome dirbti. Jis man atvėrė akis, kaip viskas vyksta krepšinyje, kokie yra judesiai, kokia yra technologija, kaip atpažinti situacijas. Tie metai man buvo, ko gero, patys progresyviausi, nes tai buvo mano pirmieji metai tikrame profesionaliame krepšinyje.

– Kaip „Chimki“ klube skyrėsi visas krepšinio suvokimas, tas vidinis klubo pasaulis, lyginant su NBA?

– Atvykęs į „Chimki“ aš krepšinį pradėjau mokytis iš naujo, nors pats savo krepšininko karjeroje buvau žaidęs 17 metų. Žaidžiau neaukštame lygyje, kuriame man nereikėjo tiek daug žinoti ir suprasti. Galima sakyti, kad „Chimki“ komandoje pradėjau nuo nulio. Kaip ir minėjau, turėjau gerą mokytoją. Taip pat, kadangi tapau už kažką atsakingas, mano koncentracijos laipsnis buvo aukščiausias. Aš gana greitai mokiausi. Man buvo gana įdomu ir aš ėmiau suprasti, kad tai gali būti mano ateitis.

Po tų metų aš pirmą kartą gavau galimybę susitikti su Lietuvos rinktinės trenerių štabu, pasisiūlyti jiems būti kažkuo naudingu. Pasiruošime čempionatui aš nedalyvavau, tačiau paskutiniu momentu mane išsivežė į Japoniją, į pasaulio čempionatą 2006 metais.

– Kokie prisiminimai likę iš Lietuvos rinktinės laikų?

– Pirmieji metai buvo tikrai sunkūs. Dar visko neatpažinau taip gerai. Dirbau su Antanu Sireika, buvo ir Kęstutis Kemzūra. Mes pasidalindavome kompiuteriais ir kartu dirbdavome. Buvo tokių situacijų, kai reikėdavo dirbti per naktį. Ryte atiduodi analizę, komanda pasižiūri ir važiuoja į treniruotę.

Vėliau beveik visur kartu būdavo Mantas Šernius, kuris padėdavo man daryti tas analizes. Vėliau jis visą tą reikalą perėmė savarankiškai.

Žaisti kartais reikia kasdien. Europos čempionatuose tai vyksta kasdien. Trys rungtynės iš eilės, vėliau – pertrauka, o po to vėl eilė rungtynių. Reikia išanalizuoti visas rungtynes, nes iš vienerių tu nieko nesužinosi. Būdavo taip, kad tekdavo gerokai padirbėti.

Kaip bebūtų, tai buvo vienas iš svarbiausių posūkių, kas nulėmė mano kaip trenerio karjerą. Pabūti rinktinėje, pamatyti tą lygį. Lietuvos rinktinėje žaidžia geriausi žaidėjai, pretenduojantys tik į medalius, nesvarbu, kur bežaistume ar kokias sudėtis surinktų varžovai. Analizuoti tokį kokybišką krepšinį buvo labai naudinga. Matai, kokius sprendimus priima treneriai. Visa tai labai gerai įsirašo į atmintį ir tai tampa labai naudingu žinių bagažu ateityje.

Krepšinio analizės programa

Žaidimo analizė

– Grįžtant prie pačios pradžios „Chimki“ komandoje, ką buvo sunkiausia perprasti, kas buvo tokio naujo, su kuo nebuvote susidūręs anksčiau?

– Lengva atsakyti nebus. Pabandysiu paaiškinti, kaip vyksta ta analizė. Žiūriu priešininko žaidimą ir matau, kad jie kažką žaidžia. Aš bandau tą kažką įvardinti tiksliai ir tokia terminologija, kurią mes naudojame savo deriniuose. Aš grupuoju tuos derinius. Jeigu akis yra nepatyrusi, kartais gali susimaišyti arba gali užtrukti labai ilgai, kol atpažinsi vieną derinį nuo kito. Kuo daugiau analizuoji, tuos greičiau pastebi tam tikrus niuansus. Kai įgavau formą, galėjau atpažinti tuos derinius realiu greičiu, nestabdant vaizdo įrašo ir negrįžtant atgal. Užtekdavo tik paspausti atitinkamą žymeklį. Tuo pačiu tu žymiesi dar ir individualius žaidėjų veiksmus. Kai išanalizuoji keturias rungtynes, susikaupia nemažai pavyzdžių.

Iš tų sukauptų pavyzdžių reikia teisingai atsirinkti ir įvardinti, kurie judesiai ir situacijos yra labai tendencingi, o kas tėra tik atsitiktinumas. Stengiesi tuos atsitiktinumus pašalinti, kad žaidėjai geriau įsisavintų informaciją. Atsirenki ir rodai tik tuos dalykus, kuriuos tas varžovas tikrai darys ir darys gerai.

– Būna situacijų, kai vieni faktoriai, ypatingai statistiniai faktoriai, tarsi pagrindžia tam tikrą tendenciją, tačiau giliau pasikapstęs, randi kitų faktorių, kurie tą idėją paneigia. Ar tai dažnas reiškinys?

– Visaip būna. Aš pats dirbu jau tą darbą dešimt metų. Dabar dažnai pasižiūrėjęs į statistiką, galiu nuspėti, kaip tas krepšininkas žaidžia. Pavyzdžiui, pasižiūrėjęs į išmestų dvitaškių, išmestų tritaškių ir išmestų baudų metimų skaičių, galiu nupiešti, kaip jis pelno taškus, net nepasižiūrėjęs vaizdo įrašo. Dažniausiai tai atitinka prielaidą, tačiau būna visokių situacijų.

Pavyzdžiui, būna dešiniarankiai, kurie veržiasi į kairę. Turi prisitaikyti. Tada pradedi abejoti, ar tikrai verta tai minėti. Arba yra kairiarankis, kuris dažnai linkęs veržtis į dešinę. Tada pradedi dvejoti, ar minėti tą žodį „lefty“, ar ne. Treneris turi apsispręsti.

Šiemet mano nurodymas asistentams buvo toks, kad galutinėje ataskaitoje jie informaciją stengtųsi pateikti glausčiau ir pateiktų jos kuo mažiau. Anksčiau jis aprašydavo visą pastraipą, kaip tas žaidėjas žaidžia, kaip jį stabdyti, ką jis mėgsta ar ko nemėgsta. Aš pabandžiau kitaip. Pabandžiau viską nupiešti dvejais žodžiais: arba jis „metikas“, arba jis „veržikas“, arba jis kairiarankis, arba jis tas, kuris mėgsta mesti po driblingo. Tu tuos dalykus prognozuoji. Apibendrinant, geriau, ko gero, yra kuo mažiau informacijos, bet kuo tikslesnės.

– Europoje į statistiką dažnai žiūrima gana glaustai – analizuojami taškai, atkovoti kamuoliai, rezultatyvūs perdavimai. Tuo tarpu analizuojant NBA žaidimą, vis labiau populiarėja vadinamoji išsamioji statistika, kai procentaliai analizuojami įvairūs smulkūs žaidimo niuansai. Kaip galvojate, ar tai yra būtina, norint gerai suprasti, kas vyksta aikštelėje?

– Manau, kad viskas padeda. Tu tiesiog turi pasidaryti sistemą, kad nebūtų daug atsitiktinės informacijos, jeigu jau įeini į tą ritmą ir stebi, kokia žaidėjo koja yra atraminė ir ką tai lemia.

Pasakysiu taip, kad žaidėjai NBA ir Eurolygoje vieni kitus žino kaip nuluptus. Tu tą darai galbūt tik naujokams. Tie žaidėjai beveik nebedaro atsitiktinių judesių. Viskas yra atkalta, atšlifuota. Kiekvienas jų judesys turi pavadinimą. Galbūt mes to nepamatome. Mums viskas atrodo gražu: verpstė, dėjimas ir panašiai. Analizuojant giliau, kiekvieno žaidėjo judesius galima būtų sudėlioti vos ne į formulę. Manau, kad viskas yra svarbu.

Aukštame lygyje tu mėgini išspausti tą milimetrą, tą taško dalį. Net gi ne tašką, o taško dalį. Žaidėjai, kurie tikrai yra profesionalai, jie patys tai analizuoja. Į savo „Ipadą“ jie gauna penkiasdešimt klipų apie savo būsimus oponentus ir tuos klipus žiūri, analizuoja bei viską įsimena mintinai.

Tame lygyje, kuriame aš dirbu, mes viso to nedarome. Mes stengiamės įsidėmėti kažkokį judesį, kurį varžovas daro dažnai. Mes to judesio laukiame ir bandome prieš jį pasiruošti.

– Pastebėjote, kad Europoje supratimas apie žaidimo analizę galbūt kažkiek atsilieka nuo NBA?

– Nuo NBA galbūt ir atsilieka, nors manau, yra komandų, kurios tikrai viską atlieka labai kruopščiai. Žinoma, galbūt kažkiek ir atsiliekame, kažką galima būtų daryti geriau, tačiau tam reikia resursų.

Kad išnagrinėti viską po kaulelį, reikia turėti tokių resursų, kai yra ne vienas kompiuteris, o keturi. Dirba keletas puikiai darbą išmanančių žmonių. Galima tikrai įdomiai padaryti. Visokių variantų yra, tačiau daugumoje Europos klubų to neleidžia resursai. Manau, kad Lietuvoje daugelis klubų neturi profesionalios vaizdo analizės sistemos. Galbūt kai kurie klubai kažką naudoja, parsisiuntę iš interneto nemokamai.

– Kalbama, kad išsamioji varžovo analizė lemia apie dešimt procentų sėkmės rungtynėse. Ar pritariate tokiai prielaidai?

– Dešimt procentų? Man sunku būtų pasiginčyti. Galbūt dešimt, galbūt penki. Net gi jeigu tai būtų du procentai, darytum ar ne? Žinoma. Visos rungtynės yra laimimos paskutinėje atakoje. Laimimos arba pralaimimos.

Aš savo komandai visada pabrėžiu, kad reikia branginti kamuolį. Bet kuris kamuolys yra auksinis. Tai gali būti šešių taškų skirtumas. Tavo – plius trys arba paskui minus trys, jei pats praleidi. Dauguma mūsų lemiamų rungtynių sprendėsi dvejose atakose. Kad nesuklystume rungtynių metu, treniruočių metu labai akcentuoju, kad privalome branginti kamuolį.

Tuo tarpu dauguma komandų to pernelyg nesureikšmina, jei buvo išties geras bandymas, puiki idėja pelnyti taškus. Man tai jau nepatinka. Aš norėčiau, kad mano auklėtiniai būtų truputį labiau atsakingesni.

Persikvalifikavimas į vyriausiąjį trenerį

– Ilgą laiką dirbote asistentu, o dabar esate vyriausiasis treneris? Ar galite palyginti šias dvi skirtingas pareigybes?

– Pagrindinis skirtumas, kad būdamas vyriausiuoju treneriu, tu miegi mažiausiai. Bent jau tokia yra mano situacija. Visa atsakomybė gula ant tavo pečių, tu esi atsakingas už viską. Esi atsakingas net gi už tai, ko komanda neišgirdo treniruotėje ar minutės pertraukėlės metu. Tu esi atsakingas, nes galbūt tavęs neišgirdo dėl to, kad tu parinkai netinkamus žodžius, balso tembrą ar dar kažką. Visa kaltė krenta ant tavęs.

Kitas dalykas, daug mažiau laisvo laiko. Galbūt reikėtų išmokti atitrūkti nuo krepšinio. Galbūt tai ateina su patirtimi. Sugebėti atsiriboti ir rasti, kur pailsėti. Kol dar jaučiuosi pradedantis karjerą, norisi viską išspręsti kuo geriau. Apie krepšinį mąstau daug daugiau nei dirbdamas asistentu. Jaučiu kur kas didesnę atsakomybę, įtampą ir bendrai, darbas yra daug sunkesnis.

– Tikriausiai tenka daug daugiau dėmesio skirti susipažįstant su psichologija?

– Yra tekę dirbti dar su vienu geru treneriu – Ettore Messina. Iš jo esu girdėjęs tokią mintį, kad gero trenerio viena iš pirmųjų svarbių savybių – psichologiniai sugebėjimai. Tu turi gebėti išlaikyti tiek savo psichologinę pusiausvyrą, tiek jausti, kada paspausti komandą, o kada kaip tik numesti kokį juokelį, kad juos atpalaiduotum, jog jie neperdegtų. Tai yra bene svarbiausias momentas, kalbant apie aukštą lygį.

– Ką jūs į savo kaip vyriausiojo trenerio darbą atsinešėte iš tų ankstesnių laikų, dirbdamas su žaidimo analize?

– Vienas dalykas, tai tu atmuši savo akį. Kaip aš matau krepšinį? Aš dabar žiūriu ir viską matau vos ne geometriniais terminais. Aš skirtingai matau nei krepšinio sirgaliai. Kuo tu greičiau atpažįsti situacijas, tuo viskas tampa lengviau.

Aš suprantu, kad turiu pranašumą prieš kai kuriuos savo žaidėjus, nes aš greičiau pamatau ir įvertinu situacijas. Dar prieš 2–3 sekundes aš įspėju savo žaidėją, kad netrukus bus užtvara iš nugaros. Įspėju apie dar kažkokias situacijas ar judesius, į kuriuos reikės reaguoti. Kartais vien iš išsidėstymo gynyboje galiu atpažinti ir juos įspėti. Daug trenerių kalba apie situacijų atpažinimus.

Dažniausiai geriausiai ginasi ne tos komandos, kurios turi greičiausius raumenis, kas žinoma, yra labai svarbu ir be tų raumenų tu negali labai gerai gintis. Tačiau tie raumenys tau negarantuoja geros gynybos. Ją garantuoja situacijų atpažinimai. Tu turi teisingai pasistatyti koją, teisingai pasisukti veidu ar nugara į vieną ar kitą pusę. Kuo tu geriau atpažįsti situacijas, tuo tu įgyji didesnį pranašumą: tu pradedi visur pirmauti vienu ar dvejais žingsniais. Tada ir tampi geru gynėju.

Yra tokių pavyzdžių, kai krepšininkas nėra labai staigus, tačiau sugeba labai gerai gintis. Taip yra dėl to, kad jie yra matę tiek daug situacijų ir sugeba jas atpažinti, į jas reaguoti bei apie tai dar informuoti komandos draugus. Tai yra labai svarbu.

Tačiau kai kurie deriniai būna pakankamai įdomūs, kai paprastais krepšinio principais tu negali nuo tų derinių apsiginti tobulai. Tos situacijos man būna įdomiausios. Tokiems deriniams būtina pasiruošti, sulaužyti kažkokį gynybos principą, kad gebėtum efektyviai tuos derinius neutralizuoti. Rimas Kurtinaitis turi terminą tokiems deriniams apibūdinti, bet aš negaliu jo pasakyti (Juokiasi).

– Jūs pats tuos dalykus pastebite ir pamatote, tačiau kaip tai efektyviai perteikti savo žaidėjams? Turėtų būti gana sudėtinga išreikalauti to supratimo, atitinkamų veiksmų vykdymo, teisingo pozicijos užsiėmimo.

– Visų pirma, kaip ir kiekvienas treneris turbūt žino, reikia labai daug kantrybės. Nieko nepadarysi per dvi savaites, per tris savaites, gali nepadaryti ir per du mėnesius. Kartais laiko reikia ir dar daugiau. Reikia kantrybės, tendencingo darbo, žinoti, ką sakai, žinoti savo terminologiją, susidaryti savo taisykles ir labai konkrečiai, stabiliai, nuosekliai link to dirbti. Reikia nuolat kartoti tas situacijas, į kurias kažkada, anksčiau ar vėliau, bus reaguojama automatiškai.

Kartais treneris nori savo deriniuose turėti pakankamai įvairių situacijų, kad šlifuodami tą derinį krepšininkai nuolatos susidurtų su tomis situacijomis ir gindamiesi.

Viskas pasiekiama tik per kartojimą. Per pastovų išreikalavimą, nenusileidžiant žaidėjams, išreikalaujant iš jų, ko nori. Treniruotėje turi pakartoti tai daug kartų, kad rungtynėse tai bent kelis kartus pavyktų gerai.

Česnauskis

Žaidimo vizija

– Jūs esate labiau griežtesnio, apgalvoto krepšinio šalininkas, o ne pakankamai padriko, greičiu paremto žaidimo?

– Galėčiau tai apibūdinti gana paradoksaliai. Esu griežtokas, labai branginu kamuolį, tačiau man tuo pačiu reikia agresyvumo. Tai ir yra pagrindinė fundamentali problema: kaip išlikti agresyviam ir tuo pačiu kantriam? Tai suderinti yra nelengva. Tu nenori būti per lėtas ir pernelyg saugus, nes tada tu nieko neužaštrinsi. Reikia į vieną sakinį sutalpinti du žodžius: reikia žaisti kantriai, bet agresyviai. Kaip tai padaryti? Kas yra agresyviai?

Agresyvumas yra tavo sprendimo agresyvumo laipsnis. Tai yra agresyvus sprendimas arba pasyvus sprendimas. Mes ieškome agresyvių sprendimų, bet kantriai išlaukiame iki teisingo momento. Kai tą situaciją jaučia ne tik visas mūsų atsarginių žaidėjų suolelis, tačiau ir priešininkai. Reikia išlaukti tokio momento, kai tas metimas būtų apgalvotas.

Man, pirmiausia, patinka intensyvumas, agresyvumas. Aš norėčiau, kad mano komanda būtų labai mobili ir gerai gintųsi. Žaistume greitai. Tai yra smagu, tai yra teisinga. Taip jau atsitinka, kad kartais man reikia žaisti prieš protingesnes komandas, kurios turi daugiau pranašumų. Jie gali penki prieš penkis išnarplioti po kauliuką. Mes dažniausiai to negalime. Turime ieškoti pranašumų kažkaip kitaip.

Jeigu nori žaisti gerą pozicinį krepšinį, turi turėti daug žaidėjų, gebančių tiksliai perduoti kamuolį. Geri kamuolio perdavinėtojai yra deficitas daugumoje lygų. Galbūt Lietuvoje situacija yra geresnė, tačiau Lenkijoje buvo sunku. Man trūko teisingų sprendimų, trūko aukšto lygio kamuolio perdavinėtojų.

– Jeigu turėtumėte neribotus resursus, kokia būtų jūsų ideali komanda, idealus žaidimo braižas?

– Tai būtų greita komanda, tai būtų žaidėjai, kurie myli sunkų darbą ir mėgaujasi gynyboje. Tai turėtų būti krepšininkai, kurie mėgaujasi geru darbu gynyboje. Nebūtinai uždėję bloką. Man blokas tai dar nėra gera gynyba. Kartais nebūtinai reikia mėginti blokuoti metimą. Vien rankos pakėlimas, metimo trajektorijos pakeitimas, teisingas pozicijos užsiėmimas jau yra geras darbas. Jeigu taip jau kalbant konkrečiai, gynyboje viską lemia pozicijos užsiėmimas. Ne šuolis. Šuolis negarantuoja geros gynybos. Reikia žinoti kada pašokti ir į kurią pusę pašokti.

Taip pat norėčiau žaisti greitai, žaisti linksmai, kad tai būtų patrauklu sirgaliams. Šiemet turėjome ypatingą palaikymą Slupske ir tai tikrai pridėjo mūsų darbui kokybės. Jie užvedinėjo mus, mes užvedinėjome juos. Sirgaliai tikrai padarė mūsų darbą prasmingesniu.

Niekada neturėjau tikro vidurio puolėjo, apie kurį galima būtų klijuoti žaidimą. Dažniausiai tai yra per brangi pramoga komandoms, kurios mane samdo. Todėl savo pranašumus kuriamės kitais būdais.

Tie kiti būdai: pirmiausia, pikenrolas. Jo metu tu automatiškai susikuri kampus. Tada greitas žaidimas, kai tu gali pagauti varžovą ant kulnų. Galbūt jis atsidurs pusę metro ne ten, kur reikia ir kada reikia. Galiausiai, mokėti žaidimą kontroliuoti, kad jis netaptų tik „bėk ir mesk“. Jeigu nepavyko užpulti greitai, renkamės pozicinį krepšinį, kai grįžtame prie to pačio pikenrolo su savo vieninteliu pikenrolo žaidėju (Juokiasi).

– Kalbėjote, kad norėtumėte turėti vidurio puolėją, apie kurį galėtumėte lipdyti savo žaidimą. Tačiau kalbama, kad šių dienų krepšinyje tikrieji vidurio puolėjai, apie kuriuos sukasi visas žaidimas, tampa atgyvena. Toks „centras“ kaip ir lėtina žaidimą.

– Puolime – jokių problemų. Puolime visi nori turėti žmogų, kuris geba užsiimti poziciją, žaisti nugara, pastatyti tvirtą užtvarą. Tai yra labai svarbu. Užtvarų ir pozicijos užsiėmimo niekas nepakeis.

Gynyboje jau yra šiek tiek kitaip. Man labiau patiktų turėti dviejų metrų agresyvų „centrą“, kuris galėtų esant reikalui, agresyviai spausti ties perimetru. Gynybos prasme tai yra nuostabu.

Dažniausiai, kai tau reikia vytis varžovus rungtynių pabaigoje, treneriai tą ir daro. Žaidžia mažesniu penketu, kurio vidurio puolėjo poziciją dažnai užima net ir ketvirtas numeris. Jie spaudžia, dvigubina, bėga greitai, veržiasi aštriai, meta tritaškius ir lipa „ant lentos“. Tai yra pagrindinė formulė, kaip žaisti, kai reikia vytis varžovus. Tu rizikuoji, tačiau reikia įnešti į žaidimą šiek tiek chaoso.

Vis dėlto geras treneris mokės pritaikyti ir vienokio tipo vidurio puolėją, ir kitokio. Puolime galima visaip sugalvoti. Tuo pačiu ir gynyboje gintis prieš pikenrolą gali kitais būdais – neištraukdamas savo lėtesnio „centro“ iš baudos aikštelės.

Sezonas Lenkijoje

– Kas lėmė gerą sezoną Lenkijoje? Vis dėlto trečioji vieta – išties puikus pasiekimas, tiesa?

– Tai buvo labai geras rezultatas. Toks rezultatas, apie kurį nelabai drįsau galvoti atvykęs į komandą. Atvykau į nežinomą situaciją. Komanda buvo žemiau nei ji turėjo būti. Pasikeitė keli dalykai.

Pasikeitė treneris, bet pasikeitė ir keli žaidėjai. Jau prieš man atvykstant komanda buvo laimėjusi penkias rungtynes iš eilės, net ir be vyriausiojo trenerio. Supratau, kad tai yra konkurencinga komanda. Tai nėra beviltiška situacija. Ji tikrai gali žaisti. Yra žaidėjai, su kuriais galima dirbti. Taip pat sugrįžo keletas krepšininkų, kurie nešė sėkmę ir buvo sirgalių numylėtiniai: Jerrellas Blasingame‘as ir Mantas Česnauskis. Šie krepšininkai atstovavo Slupsko klubui prieš ketverius metus, kai vadovaujant Dainiui Adomaičiui, laimėjo bronzinius medalius.

Žinoma, atsirado disciplina. Turiu savo tam tikras gynybos taisykles, kurių pradėjome laikytis. Reikia pripažinti, kad buvo ir sėkmės faktoriaus. Visos rungtynės atkrintamųjų varžybų pradžioje buvo labai atkaklios. Pirmąją seriją laimėjome 3:0, o galėjome į išvyką vykti atsilikdami 0:2. Tikrai kažkur mums ir pasisekė.

Visų pirma komandoje jaučiau kovingumą ir susivienijimą. Dažnai teko vytis, kaip kad Europos čempionate tenka mūsų Lietuvos moterų rinktinei (Juokiasi). Tačiau jaučiau dar ir sėkmės, buvo kažkas ir iš aukščiau, kas padėjo mums pasiekti tą rezultatą.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra