LKL klubams laikas gydytis sudėties komplektavimo trumparegystę

Eilinė vasara Lietuvos krepšinio rinkoje. Lietuvos krepšinio lygos (LKL) vidutiniokai neskuba burti sudėčių, laukiama rugpjūčio, kada šalies krepšininkų kantrybė ims sekti ir jie pradės intensyviai ieškoti, kur tęsti karjerą.

LKL klubai gyvena laukimo nuotaikomis. Daugelis jų kol kas neturi sudėčių kitam sezonui, vyksta pirmieji žaidėjų įsigijimai, tačiau didžiausias aktyvumas prasidės rugpjūčio viduryje, kai šalies krepšininkų kainos ims kristi.

Susiklosčiusi situacija gerai atspindi LKL klubų prioritetus. Kaip ir kiekvieną vasarą, jie netrukus grumsis dėl tų pačių LKL vidutiniokų, pernelyg nesižvalgydami į užsienio rinką. „Mūsų prioritetas – lietuviai“, – taip savo komplektacijos principus apibūdintų daugelis LKL komandų.

„Legionierius – tarsi katė maiše“, – tai dar vienas išsireiškimas, kurį vieningai kartoja keleto LKL vidutiniokų vadovai. Jie vieningai kalba apie tai, kad legionieriaus pirkimas yra didžiulė rizika.

Lietuvoje profesionalūs krepšinio klubai turi prabangą vadovautis tokiais prioritetais, nes vietiniai žaidėjai yra pakankamai aukšto lygio ir nėra brangūs. Kadangi jų yra nemažai, įsivyravusi konkurencinė aplinka daro įtaką jų kainoms. Jeigu Vokietijoje, Lenkijoje ar Prancūzijoje pajėgių vietinių krepšininkų kainos yra gerokai per didelės dėl jų stokos, tai LKL vidutinio pajėgumo žaidėjai nėra prabangos prekė.

Tai yra svarbi priežastis, paaiškinanti daugelio LKL vidutinių klubų komplektacijos principą: pirmiausia yra siekiama burti sudėtį iš laisvų lietuvių, o rinkoje nebelikus atitinkamo pajėgumo šalies krepšininko, spraga pozicijoje kamšoma legionieriumi.

Problema ta, kad vadovaudamiesi tokiu principu, LKL klubai gerokai sumažina galimų pasirinkimų diapazoną. Jie kovoja dėl labai riboto skaičiaus atitinkamo pajėgumo lietuvių, tuo pačiu nesižvalgydami į užsienio rinką, neieškodami panašaus ar net aukštesnio lygio užsieniečio už panašią ar net mažesnę kainą.

Faktas, kad LKL klubams užsienietis mokesčių atžvilgiu dažniausiai kainuoja pigiau nei lietuvis, mažai ką sako. Lietuvos krepšinio vidutiniokai nėra linkę rizikuoti kviečiantis užsieniečius, kurie galėtų būti komandos lyderiais.

„Taip yra dėl to, nes imdami lietuvį, mes žinome jo galimybes. Žinome, ką iš jo gausime“, – pripažįsta vieno LKL klubų atstovas.

Lietuviai LKL klubų vadovams, treneriams yra žinomi kaip nulupti. Tie žaidėjai eilę metų rungtyniauja šalies pirmenybėse, jie yra matomi, žinomi jų charakteriai, pomėgiai ir darbo etika.

Su užsieniečiais yra kitaip. Pirkti užsienietį LKL klubui išties dažniausiai yra rizikinga. Taip yra dėl to, nes daugelis Lietuvos komandų apie užsieniečius nerenka jokios informacijos, o remiasi tik pažįstamų trenerių, agentūrų, su kuriomis bendradarbiaujama, bei krepšinio žmonių nuomonėmis.

Kitaip tariant, daugelis LKL klubų orientuojasi tik išskirtinai į vietinę rinką, o užsienis jiems – tamsus miškas. To rezultatas – itin ribotos galimybės panaudoti savo biudžetą. Kai žaidėjų pasirinkimo diapazonas yra taip sumažinamas, kai dėmesys į legionierius atkreipiamas tada, kai didelė dalis jų jau turi komandas, kai užsieniečių ieškoma tik rekomendacijų pagrindu, o ne nuolatos juos stebint, potencialas savo turimus pinigus panaudoti maksimaliai efektyviai sumažėja.

Daugelis LKL klubų sudėtis komplektuoja pakankamai atgyvenusiais principais. Nėra investuojama į žaidėjų paiešką, kai kurios komandos vilioja lietuvius aplenkdamos jų agentus, legionierių ieškoma per jiems darbą surasti suinteresuotų agentūrų pasiūlymus, o ne stebint juos patiems.

Vienas Lietuvoje gerai žinomas agentas neslėpė, kad galimybių rasti pigių ir pajėgių legionierių yra nemažai. Jis pateikė Italijos ir Ispanijos klubų pavyzdį. Komandos siunčia savo atstovus į įvairias sezono ir tarpsezonio metu vykstančias stovyklas, kur galima ne tik susirasti dominančių žaidėjų iš arti stebint jų žaidimą, tačiau ir pabendrauti su jų agentais arba užsienio rinką gerai išmanančiais žmonėmis.

Anot jo, tai nėra didelė prabanga. Pavyzdžiui, į kiekvienais metais rengiamą Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) Plėtojimosi lygos demonstracinę stovyklą patekti galima už dyką. Klubų atstovams pinigus kainuoja tik lėktuvo bilietai į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) bei kelios naktys viešbutyje.

Šioje stovykloje susirenka aibė Plėtojimosi lygos krepšininkų, kurie ieško darbo už JAV ribų. Juos prisivilioti įmanoma net ir daugeliui LKL vidutiniokų, nes Plėtojimosi lygoje krepšininkai uždirba itin nedidelius pinigus. Į šią stovyklą kiekvienais metais susirenka daugybė Italijos, Ispanijos ir kitų Europos šalių komandų atstovų.

Investuodamos į legionierių paiešką komandos sugeba rasti nebrangių, tačiau aukšto lygio legionierių, kurie tampa lyderiais. Jų atlyginimai dažnai yra panašūs į vietinių žaidėjų, tačiau lygis – kur kas aukštesnis. Išlaidos atsivežti gerą legionierių dažnai atsiperka prieš taupymą, dėl kurio komandos neretai pasikviečia netinkamo lygio arba prasto charakterio užsieniečius ir taip išmeta kur kas didesnius pinigus į balą.

Jeigu LKL klubai į užsienio rinką žvalgytųsi ne tik tas keletą rugpjūčio savaičių, kai žūtbūt ieškoma, kuo užkamšyti spragas sudėtyje, prieš prasidedant treniruočių stovyklai, o ieškotų, nuolatos stebėtų užsieniečius, kurie rungtyniauja žemesnio lygio lygose, tačiau išsiskiria individualiomis savybėmis bei siekia pakilti į aukštesnį lygį, išnaudoti turimus resursus galima būtų efektyviau.

Pavyzdžiui, visą sezoną stebint mažesnes lygas, ieškant išsiskiriančių užsieniečių, vasaros darbus galima būtų pradėti turint dominančių krepšininkų kandidatūras. Tuomet išsiaiškinus dėl kurių pozicijų Lietuvos rinkoje vyraus didžiausia konkurencija, nelaukiant rugpjūčio vidurio galima pradėti derybas su užsieniečiais, kurie nebūtų tarsi „katės maiše“.

Taip daro daugybė komandų užsienyje, kurios išgraibsto nebrangius, tačiau turinčius nemažą potencialą legionierius. Kol LKL klubai laukia kritusių lietuvių kainų, derasi dėl sutarčių pratęsimų bei į užsienį nesižvalgo, daugybė puikių „kainos ir kokybės variantų“ susiranda naujus klubus ir palieka rinką.

Kitaip tariant, pakeitus mąstymą ir pradėjus į užsienio rinką žvelgti kitomis akimis, LKL klubai legionierius pirktų ne pasiklausę suinteresuotų jiems darbą rasti agentūrų patarimų, o patys susiradę tai, ko nori, kas jiems gali būti naudinga.

Investavę į krepšininkų paiešką LKL klubai sumažintų blogų sprendimų riziką, kuri dažnai kainuoja brangiau nei tos investicijos. Net ir vienas puikus sprendimas perkant užsienietį gali iš esmės nulemti, ar kitas sezonas bus baigtas eiliniu pasispardymu LKL turnyrinės lentelės viduryje, ar kovojant dėl bronzos, o galbūt net sidabro apdovanojimų.

Galiausiai, tai, jog kitą sezoną net penki LKL klubai varžysis tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) taurėje turėtų dar labiau skatinti permąstyti savo įsitikinimus ir pradėti komplektuoti komandą remiantis sėkmingais pavyzdžiais užsienyje.

Lietuvos klubai turi prabangą įsigyti pigius ir gana aukšto lygio vietinius žaidėjus. To dažnai sau leisti negali kitų šalių vidutiniokai. Pridūrus prie tų pajėgių vietinių žaidėjų keletą pigių, tačiau potencialą įrodžiusių legionierių, galima gerokai pakelti savo lygį ir ambicijas.

Galbūt laikas neapsiriboti mąstymu „koks biudžetas, tokie ir rezultatai“, o pamėginti kažką naujo ir siekti tobulėti komandos valdymo sistemoje. Juolab, kad pavyzdžių, kai klubai su mažais biudžetais gerokai viršija lūkesčius, išties yra nemažai.

„Ilgoji pertrauka“: „Ryto“ komplektacija kitam sezonui – klaustukai dėl Radzevičiaus ir Tubelio išpirkų, nuvylę žaidėjai, pasiteisinę ėjimai, Fosterio žvilgsnis į Aziją, Žibėno ateitis ir lietuviai, kurie galėtų dominti klubą