Kodėl sėkmingai trenerio karjerą pradėję specialistai pasirenka kitokį vaidmenį krepšinio pasaulyje?
T.Pačėso ir R.Jaručio patirtis (5)
Kritikos strėlės, smerkiantys komentarai, nuolat slegianti atsakomybė, beprotiška įtampa, sirgalių spaudimas – tai tik nedidelė dalis visko, ką tenka atlaikyti profesionalių klubų treneriams. Tačiau kartais net ir titulai tokios kasdienybės neatperka bei norisi nors trumpam pasakyti: „stop“.
„Trenerio darbas yra labai sunkus, nedėkingas ir neįvertintas, o kol yra tokia situacija, nesinori aukoti absoliučiai viso savo laiko vien komandai, jos problemų ir uždavinių sprendimui. Matau, kaip gyvena mano draugai treneriai, pats tą praėjau ir esant tokiai situacijai labai džiaugiuosi savo dabartine veikla“, – kalbėjo penkerius metus Gdynės „Asseco Prokom“ klubui vadovavęs bei visus šiuos sezonus triumfu Lenkijos čempionate baigęs Tomas Pačėsas.
Puikius rezultatus 2007–2012 metais pasiekęs specialistas, Eurolygoje patekęs tarp trijų geriausių metų trenerių, pastaruoju metu yra pasirinkęs kiek kitokį amplua krepšinio pasaulyje: 43-ejų T.Pačėsas užima prezidento pareigas Alytaus „Dzūkijoje“ bei yra vykdantysis direktorius Vieningoje lygoje.
Kodėl sėkmingai trenerio keliu ėjęs specialistas pasuko kita kryptimi? Į šį klausimą T.Pačėsas atsakymą rado nesunkiai: prasidėjusi finansinė krizė neaplenkė ir „Asseco Prokom“ komandos, kurios biudžetui smarkiai sumažėjus, tapo labai sunku suburti aukščiausių rezultatų siekiančią ekipą.
„Galbūt būčiau likęs Gdynėje, tačiau tada būtų tekę viską vėl pradėti iš naujo. Tiek kaip žaidėjas, tiek kaip treneris Lenkijos čempionatą laimėjau vienuolika kartų iš eilės, todėl viską kurti nuo nulio nesinorėjo. Su tomis lėšomis buvo praktiškai neįmanoma surinkti lyderiaujančios ekipos, ką mes dabar ir matome: „Asseco Prokom“ šiuo metu užima septintąją vietą čempionate“, – pastebėjo T.Pačėsas.
Panašūs vingiai taip pat nusidriekė ir Rolando Jaručio karjeroje. Mariupolio „Azovmaš“ ekipoje 2010 metais karjerą baigęs krepšininkas iškart gavo trenerio asistento darbą, o netrukus perėmė ir visos komandos vairą. 38-erių R.Jarutis antrino T.Pačėsui, kalbėdamas apie sunkią strategų dalią, bei taip pat pabrėžė, jog atversti naują karjeros puslapį svetimoje šalyje yra sunkiau nei gimtinėje.
„Namuose turi didesnę terpę improvizacijai, turi galimybių suklysti ir tos klaidos yra ne taip matomos. Svetur tu esi legionierius, iš tavęs bus daugiau reikalaujama ir atsakomybė bus žymiai didesnė. Belieka žavėtis mūsų treneriais, kurie dirbo užsienyje, nes tai tikrai nėra lengvas darbas: slegia didelė atsakomybė bei įtampa bendravime su klubų vadovais, krepšininkais, kad žaidimas būtų geras, įdomus, patrauklus žiūrovams“, – pastebėjimais dalinosi R.Jarutis, ilgai nevadovavęs Mariupolio komandai bei perėjęs į sporto direktoriaus pareigas.
Tai, kad trenerio darbui neretai didelę įtaką turi ir komandų vadovų sprendimai, yra jokia paslaptis. Nesutampančios žaidimo filosofijos, charakterių neatitikimai, skirtinga darbo etika – tai tik keli dalykai, kurie, pasak T.Pačėso, gali smarkiai pakišti koją komandai, kai į jos komplektavimą per daug įsikiša ekipos vadovai. Tiesa, „Asseco Prokom“ klube lietuvis to išvengė ir pats galėjo spręsti, kokį bendrą komandos vaizdą nori matyti.
„Su „Asseco Prokom“ kryptingai kilome, kol pasiekėme geriausių Eurolygos komandų aštuntuką, o tai Lenkijos krepšinyje yra geriausias visų laikų rezultatas. Džiaugiuosi, kad buvau viso to dalis. Nesvarbu, kokioje lygoje, visiems treneriams yra keliami tokie patys uždaviniai, taip pat priklausantys ir nuo asmeninių ambicijų: gali būti maksimalistas ir siekti geriausio, o gali ieškoti pasiteisinimų. Klubų savininkai ir sirgaliai nori to paties, niekas neatsižvelgia į tai, ar tu turi žaidėjų, ar turi pinigų, ar yra traumuotų, ar nepavyksta išsirinkti gerų legionierių – niekam neįdomu, visada kalčiausias yra treneris ir nemanau, kad tai kada nors pasikeis. Galbūt darbo neturėjimas kai kuriuos verčia imtis bet ko, tačiau į tai reikštų žvelgti labai atsakingai, nes, priešingu atveju, po kelių mėnesių vis tiek būsi viskuo apkaltintas ir būsi atleistas.
Agentams, klubų vadovams ir žaidėjams svarbūs savo interesai, nes, ne paslaptis, krepšinyje figūruoja dideli pinigai, tad ten prasideda savi reikalai, kurių norėtųsi išvengti. Norėtųsi, kad kiekvienas dirbtų savo darbą. Yra labai daug dalykų, dėl kurių reikėtų labai gerai apgalvoti, treniruoti vieną ar kitą klubą, ar ne. Reikėtų žinoti savo veiksmų ir galimybių ribą. Man pasisekė, kad Gdynės komandoje galėjau pats spręsti, kaip komplektuoti komandą, tad pats prisiimdavau atsakomybę už žaidėjus. Taip turėtų būti visose ekipose. Jei treneris ne pats susikomplektavo komandą, kaip jis gali atsakyti už žaidimą?“, – aktualią problemą palietė T.Pačėsas.
Jarutis
Tuo tarpu R.Jarutis, šiuo metu dirbantis ne tik „Utenos“ moterų komandos direktoriumi, bet ir Šarūno Marčiulionio akademijos direktoriaus pavaduotoju sporto reikalams, taip pat pastebėjo, kad kartais, siekiant aukštų rezultatų, treneriui gali pritrūkti naujų teorinių žinių, o vien praktika neišgelbės, nes ne visada geri krepšininkai gali būti tokie pat sėkmingi ir stratego vaidmenyje.
„Yra trenerių, kurie yra labiau teoretikai nei praktikai. Strategai, niekada nebuvę profesionaliais krepšininkais, kartais yra be reikalo kritikuojami. Turime daug įrodymų, kaip nebuvę krepšininkais vyrai tampa gerais treneriais. Kaip ir geri krepšininkai ne visada gali tapti gerais strategais. Man pradėjus dirbti „Azovmaš“ klube, su praktiniais dalykais viskas buvo gerai, tačiau reikėjo pagilinti ir teorines žinias. Tai turi būti nenutrūkstamas procesas, nes jei žmogus nustoja domėtis ir mokytis, jis yra pasmerktas labai blogam rezultatui.
Man nebuvo situacijos, jog tapęs treneriu būčiau įmestas į nežinią ir nežinočiau, ką daryti: kai buvau patyręs kryžminių raiščių traumą, reabilitacijos periodu buvau praktiškai savo komandos trenerio asistentas. Tekdavo vadovauti tiek treniruočių procesui, tiek kartais ir rungtynėms. Turėjau gerą pavyzdį, iš kurio galėjau mokytis – žymų Ukrainoje specialistą Andrejų Podkovirovą“, – patirtimi dalinosi R.Jarutis.
Tačiau, kalbant apie trenerio darbą, nevalia pamiršti ir nuo klubinio krepšinio kiek besiskiriančio darbo rinktinėje. T.Pačėsas prieš porą metų turėjo galimybę įgyti patirties vadovaujant jaunimui. Prie 20-mečių rinktinės vairo stovėjęs specialistas, paprašytas palyginti darbo subtilybes klube ir nacionalinėje komandoje, išskyrė kelis skirtumus, kurių ryškiausias – finansinis rodiklis.
„Darbas rinktinėje trunka daug trumpiau ir per porą mėnesių taip nepavargsti. Aišku, komplektacija, varžovų analizė, treniruočių procesas – darbas yra panašus, bet apmokamas nedaug arba visai neapmokamas. Tai labiau yra prestižo reikalas. Klube dirbi už atitinkamą atlyginimą visus metus, o jei komandai vadovauji ne vieną sezoną, į procesą įsitrauki ir atostogų metu. Manau, kad kiekvienas dirbdamas siekia geriausio rezultato, nesvarbu, už pinigus ar ne. Pinigai yra tik antraeilis dalykas, nes kiekvieną veda noras laimėti, o to nelemia atlyginimo dydis. Jei moka mažiau, nereiškia, kad tu mažiau nori laimėti“, – sportinį principą pažymėjo T.Pačėsas.
Nors abu vyrai pastaruoju metu krepšinio pasaulyje užima ne tokį ryškiai visuomenei matomą vaidmenį, nė vienas jų neatmeta galimybės kada nors sugrįžti į trenerio postą.
„Nuo trenerio darbo nesu nutolęs, nes darbas Marčiulionio krepšinio akademijoje mane įpareigoja ir skatina domėtis naujausiomis krepšinio tendencijomis, tenka bendrauti su treneriais, dalintis informacija, mokytis. Turiu sukūręs savo asmeninę metimo metodikos teoriją, kurią bandau įdiegti mūsų akademijos moksleiviams, ir manau, kad ji sėkmingai veikia.
Praktiškai kiekvienais metais turiu pasiūlymų grįžti į trenerio darbą, bet šiuo metu esu patenkintas tuo, ką darau šią dieną. Nors dabar su profesionaliu klubu nedirbu, nesakau, kad to nebus ir ateityje. Tikrai neičiau treniruoti bet ko. Kalbant apie aukščiausio lygio klubus, tam reikia truputį subręsti ir pasiruošti. Kiekviena galimybė gali būti svarstoma, nes darbas nors ir sunkus bei reikalaujantis daug stiprybės, bet yra įdomus“, – savo poziciją išsakė R.Jarutis.
„Aš sau esu pasakęs: galėčiau eiti dirbti ten, kur turėčiau galimybę kurti savo komandą, bet daugelyje klubų yra begalė povandeninių srovių. Jei norėčiau darbuotis treneriu, tai bet kada galėčiau tai daryti ir „Dzūkijoje“, ir „Asseco Prokom“ komandoje, tik kol kas, pažvelgus į kitus trenerius, manęs tai nežavi.
Visada esu krepšinio sūkuryje, seku naujienas, bendrauju, dalyvauju seminaruose – visos dabartinės pareigos man leidžia tai daryti ir kol kas toks gyvenimas man patinka“, – šia diena džiaugėsi, bet galimų ateities gyvenimo vingių neatmetė T.Pačėsas.
Norėdami komentuoti prisijunkite.