Holivudinio filmo aktoriai iš Slovėnijos

Tai nebuvo tas Europos čempionatas, kuris pasižymėjo įspūdinga įvykių gausa. Tai nebuvo ir tas čempionatas, kurį mes norėsime prisiminti vėl ir vėl. Tai net nebuvo čempionatas, kuris domino daug žiūrovų.

Bet tai buvo pirmenybės, kurias visam gyvenimui prisimins Slovėnija – 2 milijonų tauta, kuri niekada iki tol nebuvo laimėjusi jokio medalio.

2013 metų Europos čempionatas vyko būtent Slovėnijoje. Šeimininkų rinktinė surinko kokią įmanoma pajėgiausią sudėtį, bet savo žygį medalių link baigė ketvirtfinalyje ir galutinėje rikiuotėje liko penkta.

Krepšinį mylinti tauta pasiruošė pirmenybėms kruopščiai ir investavo daug pinigų į tai, nors šalis toli gražu nėra turtinga. Priešingai, vietiniai žmonės dažnai skundėsi, kad po euro įvedimo kainos šoktelėjo keliskart. Pažįstama situacija, ar ne?

„Kto ne skače ni slovenc“, – kas nešokinėja, tie ne slovėnai – Stambule spėjęs nusibosti šūkis jau tuomet skambėjo tribūnose.

Slovėnija myli krepšinį, bet šalis nėra tokia pamišusi kaip kad lietuviai, nes čia pirmoje vietoje yra futbolas. Viskas dėl to, jog slovėnai dar 2010 metais žaidė pasaulio futbolo čempionate.

Čia ir finansavimas skiriamas didesnis futbolui, ir pajėgių komandų daugiau šios sporto šakos. Turbūt nereikia priminti, kad kurį laiką Eurolygoje nėra Slovėnijos klubų, o šiemet ekipos nebus net Europos taurėje. Tačiau tai nesutrukdė nuversti kalnų šiemet.

Grįžkime į dabartį. Prieš šias pirmenybes niekas neprognozavo, kad slovėnai pateks į pirmąjį ketvertą. Jeigu kažkas ir minėjo tarp komandų, kurios kelia grėsmę, tai tik pasakant dar 4–5 rinktines priekyje.

FIBA kiekvieną savaitę sudarinėjo dalyvių reitingą ir paskutiniame slovėnai buvo vos 9-oje pozicijoje. Aukščiau už juos buvo net gruzinai, kurie namo išvažiavo po pirmojo etapo. Lietuviai ten buvo 7-i.

Slovėnijos sėkme netikėto ir lažybininkai, kadangi draugiškose rungtynėse Igorio Kokoškovo auklėtiniai nerodė jokio stebuklingo žaidimo.

Kiek drąsiau apie slovėnus imta kalbėti po grupės etapo, kuriame jie įveikė visus varžovus ir rodė laisvą bei rezultatyvų žaidimą puolime, išnaudojant savo gynėjų grandį su Goranu Dragičiumi priešakyje.

Slovėnai aštuntfinalyje padarė savo darbą ir sutriuškino bene blogiausią to etapo komandą – Ukrainą. Žavėtis šia rinktine daugelis pradėjo rugsėjo 12-osios vakarą, kai susitiko Latvija ir Slovėnija.

Tai buvo įspūdingas mūšis, kurį vadinome finalu. Taip, tikrasis finalas su daugiau emocijų ir dramos buvo sekmadienį, bet šis mačas neabejotinai buvo antras pagal įdomumą ir grožį pirmenybėse. NBA stiliaus mūšyje pamatėme, ką gali slovėnai, bet tuomet mums labiau buvo gaila latvių, nes daug sirgalių Lietuvoje palaikė šią rinktinę, kai mūsiškiai išvažiavo namo po aštuntfinalio etapo.

Atkrintamųjų etapas nebuvo įdomus žiūrovams – dažnai rungtynės vyko treniruočių atmosferoje ir net sėdint žurnalistų tribūnoje buvo girdima, ką šaukia treneriai ar žaidėjai. Turkams buvo neįdomios kitos rinktinės, nes jų mylima komanda iškrito jau aštuntfinalyje.

Tylu ramu buvo iki tol, kol į Stambulą nepradėjo rinktis slovėnai. Kai buvo įveiktas ketvirtfinalio barjeras, atvyko gausesnis palaikymo būrys ir triukšmas tribūnoje augo. Pusfinalyje slovėnai net 20 taškų skirtumu sutriuškino ispanus ir tai buvo rungtynės, kuriose titulą gynę krepšininkai neturėjo visiškai jokių šansų laimėti. Jie neturėjo net prošvaisčių „užsikabinti“, nes po krepšiais barikadas pastatę slovėnai leido Gasoliams ir kitiems ispanams mėtyti tritaškius, o tą dieną jie nekrito. Štai ir viskas.

Jeigu iki to pusfinalio daugelis galvojo, kad ispanai ramiai nuskins aukso medalius, nes Serbijos „B“ ar „C“ komanda nesugebės nieko jiems priešpastatyti, tai finalas visiškai kitokių spalvų įgavo, kai ten žengė Slovėnija.

Dončičius

Paskutinis turnyro mačas priminė tipinį Holivudo filmą: turnyro Pelene tapusi komanda patenka į finalą ir ten pirmauja bei artėja prie to, kad pravirkdytų iš laimės visus sirgalius. Tačiau tokiuose filmuose nebūna vien tik baltos spalvos – visada įnešama intrigos.

Slovėnai kontroliuoja situaciją ir tada ne tik slovėnų sirgalių, bet ir Europos krepšinio gerbėjų mylimas Luka Dončičius dramatiškai krenta ant parketo – tribūnos nutyla ir laukia, kas gi bus. Žinoma, kad jis susižeidė ir daugiau žaisti nebegalės.

Stiprų smūgį patyrusi Slovėnija praranda žaidimo kontrolę, nes per antrą kėlinį 20 taškų sumetęs G.Dragičius pavargo, o kraujo kvapą pajutę serbai tapo dar agresyvesni ir aršesni.

Likus 3 minutėms ir 37 sekundėms Bogdanas Bogdanovičius išvedė savo komandą į priekį (82:80) ir Serbijos sirgaliai ėmė tikėti laiminga pabaiga, bet herojai iš Slovėnijos ėmėsi darbo.

Treneris pamatė, kad G.Dragičius susižeidė koją ir jo visi metimai yra „per trumpi“, todėl nusprendė pasodinti savo ryškiausią žvaigždę – drama pasiekė apogėjų, kadangi Pelenė turėjo kapstytis iš situacijas be savo lyderių.

Čia išdygsta visą čempionatą sėkmingai nuo suolo kildavęs Klemenas Prepeličius ir natūralizuotas amerikietis Anthony Randolphas – jų aštuoni taškai padeda slovėnams atsiplėšti, kai Serbija net po minutės pertraukėlės nesurengia logiškos atakos.

Likus 35 sekundėms Aleksejus Nikoličius sumeta abi baudas ir ant slovėnų suolelio pasipila L.Dončičiaus bei G.Dragičiaus ašaros. Kitoje barikadų pusėje verkia Vladimiras Lučičius. Finalas su tokia drama, kad daugiau jos būtų nebent, jeigu nugalėtoją lemtų paskutinis metimas.

Tokio atkaklaus finalo nebuvo dešimt metų – 2007 metais Jonas Robertas Holdenas dvitaškiu išplėšė Rusijai pergalę prieš Ispaniją.

Slovėnijos žygis suteikė pirmenybėms visiškai kitokių spalvų ir gerokai padidino ne tik žiūrimumą prie televizijos ekranų, bet ir užpildė tribūnas „Sinan Erdem“ arenoje, kur per finalą susirinko per 6 tūkst. Slovėnijos aistruolių. Į Turkiją plūdę sirgaliai kažkuo priminė 2003 metus, kai lietuviai skrido į Švediją palaikyti saviškių Europos čempionato finale.

Be visų savo lyderių ir su nauju treneriu slovėnai galbūt net neprasimuš į 2019 m. pasaulio čempionatą, G.Dragičius daugiau nebevilkės rinktinės marškinėlių, o 2021 m. šansų apginti titulą vėl nebus daug, bet Slovėnija neturi didelio apetito – mažai valstybei šio laimėjimo užteks dar keliems dešimtmečiams į priekį.

Simboliška, kad po ketvirtfinalio latvių vyr. treneris Ainaras Bagatskis kalbėjo apie tai, kaip slovėnai gerai vaidina aikštelėje. Strategas buvo teisus – slovėnai šiame čempionate tobulai atliko savo Oskaro vertą Pelenės vaidmenį.

„Ilgoji pertrauka“: „Ryto“ komplektacija kitam sezonui – klaustukai dėl Radzevičiaus ir Tubelio išpirkų, nuvylę žaidėjai, pasiteisinę ėjimai, Fosterio žvilgsnis į Aziją, Žibėno ateitis ir lietuviai, kurie galėtų dominti klubą