R.Giedraitis norėtų sulaukti "Šiaulių" pasiūlymo (10)

Ne­ti­lo kal­bos, kad per­nai pa­sau­lio jau­nių iki 19 me­tų (U-19) krep­ši­nio čem­pio­nu ta­pęs Ro­kas Gied­rai­tis į Lie­tu­vos rink­ti­nę pa­te­ko dėl ko­man­dos tre­ne­rio – tė­čio, bu­vu­sio krep­ši­nin­ko Ro­ber­to Gied­rai­čio. 19-me­tis Ro­kas sėk­min­gu žai­di­mu Šiau­lių „AB­RO-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­do­je įro­dė, kad kal­bos – iš pirš­to lauž­tos.

Ti­ki­si pra­ver­ti „Šiau­lių“ du­ris

– Tre­ni­ruo­jie­si su „Šiau­liais“. Kaip se­ka­si?

– Sten­giuo­si ne­pra­leis­ti tre­ni­ruo­čių. Ši pa­tir­tis man la­bai pa­dės atei­ty­je. „Šiau­lių“ ko­man­dos ly­gis la­bai aukš­tas, net nė­ra ko gre­tin­ti su Na­cio­na­li­ne krep­ši­nio ly­ga. Eki­po­je di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja. Ma­nau, šie­met „Šiau­liai“ tu­rė­tų su­si­grą­žin­ti Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gos bron­zos me­da­lius.

– Ka­da ke­ti­ni pra­ver­ti „Šiau­lių“ du­ris?

– Jei­gu „Šiau­liai“ pa­siū­lys, pa­si­ra­šy­siu kont­rak­tą. Ta­čiau kvie­ti­mo dar ne­ga­vau.

– La­biau no­rė­tum žais­ti „Šiau­liuo­se“ ar tė­čio tre­ni­ruo­ja­mo­je Ute­nos „Ju­ven­tus“?

– Pas tė­tį žais­ti ne­no­riu. Ge­riau „Šiau­liuo­se“. Čia vis­kas vie­to­je. Bū­tų pui­ku.

Pir­miau­sia rei­kia pa­siek­ti LKL ly­gį, o vė­liau žiū­rė­sim. No­rė­čiau sa­ve iš­ban­dy­ti NBA (juo­kia­si – aut. pa­st.). Sva­jo­ju žais­ti stip­rio­je Eu­ro­ly­gos ko­man­do­je. Pa­tin­ka „Bar­ce­lo­na“. Ypač jos ly­de­ris Juanas Carlosas Navarro. Jo ko­pi­juo­ti ne­ban­dau. Stengiuo­si žais­ti kaip Ke­vi­nas Du­ran­tas.

Iš lie­tu­vių idea­lo ne­tu­riu. Vi­si ge­ri. Ži­no­ma, tė­tis taip pat ma­no idea­las. Ban­dau pa­siek­ti dau­giau, nei jis.

– Ko­kios ga­li­my­bės jau­nam krep­ši­nin­kui pra­si­muš­ti?

– Nė­ra leng­va. Tu­ri no­rė­ti, įdė­ti la­bai daug dar­bo. Jei ne­bus no­ro ir dar­bo, nie­ko ne­pa­siek­si.

As­me­ni­nė sta­tis­ti­ka ne­rū­pi

– Kaip ver­ti­ni praė­ju­sį se­zo­ną?

– No­rė­jo­si dau­giau per­ga­lių. Rung­ty­nių pa­bai­go­se pri­stig­da­vo­me jė­gų, šal­to pro­to. Tre­ne­ris Ro­lan­das Vai­čiū­nas bū­da­vo ne­pa­ten­kin­tas, ta­čiau vi­si stra­te­gai pyks­ta, pa­sa­ko, kas ne­ge­rai. Ki­taip ne­to­bu­lė­tu­me.

As­me­ni­nė sta­tis­ti­ka rū­pi ma­žiau­siai. Svar­biau­sia – ko­man­dos žai­di­mas.

– Kaip ver­tin­ti Na­cio­na­li­nės krep­ši­nio ly­gos ly­gį?

– NKL žai­džiau pir­mus me­tus, tad man jis – ga­na aukš­tas. NKL tik­rai stip­res­nė už Re­gio­nų krep­ši­nio ly­gą, ku­rio­je žai­džiau per­nai.

– Net­ru­kus „AB­RO-Uni­ver­si­te­tas“ ko­vos dėl iš­li­ki­mo NKL. Ko­kie šan­sai?

– Žai­si­me su Plun­gės „Olim­pu“. Vi­sa ko­man­da žiū­rė­jo­me pir­mą­sias RKL fi­na­lo se­ri­jos rung­ty­nes Plun­gė­je. Ne­di­de­lė sa­lė bu­vo vi­siš­kai pil­na. Kai ku­rie žmo­nės net sto­vė­jo. Ma­nau, kad ten žais­ti bus sma­gu. Ti­kiu sa­vo ko­man­da ir ma­nau, kad iš­lik­si­me. Apie iš­kri­ti­mą net ne­kal­ba­me.

– Jei ko­man­da iš­kris­tų į RKL, kaip tai pa­veik­tų Šiau­lių krep­ši­nį?

– Jau­nes­ni žai­dė­jai ne­tu­rė­tų kur žais­ti. Mums bū­ti­na lai­mė­ti ir lik­ti NKL. Apie tai, kur žai­siu ki­ta­me se­zo­ne dar ne­gal­vo­ju, pir­miau­sia rei­kia šį baig­ti.

Pa­sau­lio čem­pio­nas

– Va­sa­rą ta­pai jau­nių iki 19 me­tų (U-19) pa­sau­lio čem­pio­nu. Koks jaus­mas?

– La­bai ge­ras. Sun­ku ap­sa­ky­ti. Bep­ro­tiš­kai sma­gu. Ta­čiau, kad tai pa­siek­tu­me, rei­kė­jo įdė­ti daug dar­bo.

– Kas lė­mė per­ga­lę?

– Tu­rė­jo­me Jo­ną Va­lan­čiū­ną, Vy­te­nį Či­žaus­ką, Do­vy­dą Re­di­ką, Ed­ga­rą Ula­no­vą. Jie aukš­tes­nio ly­gio žai­dė­jai, rung­ty­niau­jan­tys ge­ro­se ko­man­do­se.

– Daž­nai pri­si­me­ni trium­fą?

– Ne. Šia­me se­zo­ne žiū­riu į prie­kį, mąs­tau apie ar­tė­jan­čias rung­ty­nes.

– Kal­ba­ma, kad ko­man­dos stip­ry­bė bu­vo at­mos­fe­ra. Ko­kia ji?

– Vi­si vie­nas ki­tą pa­lai­kė, no­rė­jo lai­mė­ti, ko­vo­jo dėl bend­ro tiks­lo. Ne­bu­vo jo­kių už­gau­lio­ji­mų. Įta­kos per­ga­lei tu­rė­jo ir ak­ty­vūs sir­ga­liai, ku­rių Ry­go­je bu­vo daug.

– Ko­man­do­je bu­vai tu, kur­šė­niš­kiai Do­vy­das Re­di­kas ir Egi­di­jus Moc­ke­vi­čius, šiau­lie­čiai treneriai Ro­ber­tas Gied­rai­tis ir Egi­di­jus Va­si­liaus­kas. Anks­čiau eki­pai at­sto­va­vo ir ki­tas kur­šė­nie­tis Eval­das Aniu­lis. Ko­dėl tiek daug ap­skri­ties krep­ši­nin­kų?

– Gal­būt taip su­ta­po, gal­būt užau­go ge­ra kar­ta. Ki­to­se rink­ti­nė­se daug šiau­lie­čių nė­ra, ta­čiau tu­ri­me pui­kias są­ly­gas vis­ką pa­siek­ti. Gal­būt taip išei­na.

– Ar pa­lai­kai ry­šius su „auk­si­nės“ ko­man­dos drau­gais?

– Dau­giau­siai bend­rau­ju su Dei­vi­du Pu­kiu, Ar­nu But­ke­vi­čiu­mi. Jie at­sto­vau­ja „Sa­ka­lams“, abiem ge­rai se­ka­si. Gal­būt Dei­vi­das no­rė­tų dau­giau lai­ko žais­ti aikš­tė­je.

– Koks Jo­nas Va­lan­čiū­nas?

– La­bai pa­pras­tas, ge­ro cha­rak­te­rio, nė kiek neuž­rie­tęs no­sies. Net ne­si­jau­čia, jog jis žvaigž­dė. Jo­nas su vi­sais bend­rau­ja kaip ly­gus su ly­giais. Ma­to­si, kad žmo­gus iš ne­di­de­lio mies­to.

– Jo­nas pa­skel­bė, kad va­sa­rą vyk­sian­čia­me jū­sų am­žiaus Eu­ro­pos čem­pio­na­te jis rink­ti­nei ne­be­pa­dės. Kiek tai tu­rės įta­kos?

– Bus sun­kiau. Anks­čiau daug ka­muo­lių duo­da­vo­me Jo­nui, da­bar steng­si­mės žais­ti la­biau ko­man­di­nį krep­ši­nį. Tu­ri­me ir ki­tą ne­blo­gą vi­du­rio puo­lė­ją Egi­di­jų Moc­ke­vi­čių.

Šios ko­man­dos tiks­las vi­sa­da aukš­čiau­sias – auk­so me­da­liai. Ma­nau, kad juos ga­li­me lai­mė­ti ir be Jo­no. Ži­no­ma, man pir­miau­sia rei­kia pa­tek­ti į rink­ti­nę. Dar net nė­ra pa­skelb­tas kan­di­da­tų są­ra­šas. Steng­siuo­si, da­ry­siu vis­ką, kad pa­pul­čiau į ko­man­dą.

Se­ka tė­čio pė­do­mis

– Rink­ti­nė­je bu­vai tar­si dvy­lik­tas žai­dė­jais. Šne­ka­ma, kad į ko­man­dą pa­te­kai tik dėl tė­čio. Kaip ver­ti­ni to­kias kal­bas?

– Nek­rei­piu dė­me­sio. Aš tu­riu sa­vo nuo­mo­nę, o jie – sa­vo. Dėl to­kių kal­bų nė­ra skau­du, nes džiau­giuo­si, jog bu­vau rink­ti­nė­je. Ži­no­ma, no­rė­jo­si žais­ti dau­giau, bet ko­man­do­je bu­vau pir­mus me­tus. Dar rei­kia su­tvir­tė­ti, su­stip­rė­ti.

– Ar tė­tis daž­nai duo­da pa­ta­ri­mų?

– La­bai daž­nai. Kai grįž­ta iš Ute­nos, vi­sa­da pa­si­žiū­ri­me vaiz­do įra­šus. Išk­lau­sau tė­čio pa­ta­ri­mų, su­tin­ku su vi­so­mis pastabomis.

– Kiek įta­kos ta­vo kar­je­rai tu­rė­jo tai, kad tė­tis – bu­vęs krep­ši­nin­kas?

– Tė­tis į krep­ši­nį at­ve­dė pir­mo­je kla­sė­je, rug­sė­jo mė­ne­sį. Ma­nau, kad jis taip nu­spren­dė, nes pa­ts žai­dė. Ma­ma no­rė­jo, kad lan­ky­čiau šo­kius. Man krep­ši­nis pa­ti­ko iš­kart, jo­kio ki­to spor­to ne­su iš­ban­dęs. Vi­są lai­ką ma­ne tre­ni­ra­vo Egi­di­jus Va­si­liaus­kas. Prieš „AB­RO-Uni­ver­si­te­tą“ dve­jus me­tus žai­džiau RKL „Sau­lės-Aukš­ta­ba­lio“ ko­man­do­je.

– Ar var­žy­da­vo­tės su tė­čiu?

– Kie­me žais­da­vo­me „Mi­nu­są“. Vai­kys­tė­je lai­mė­ti ne­tu­rė­da­vau šan­sų. Tė­tis nu­ga­lė­da­vo vi­sa­da, pa­tai­ky­da­vo ne­są­mo­nin­gų me­ti­mų. Ta­čiau paau­gęs esu lai­mė­jęs.

– Ta­vo tė­tis ki­lęs iš Kau­no, bet be­veik vi­są kar­je­rą pra­lei­do Šiau­liuo­se...

– Tė­čio mei­lė Šiau­liams pra­si­dė­jo ta­da, kai jis įsto­jo į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą. Čia pri­ta­po ir li­ko. Šiau­liuo­se bu­vo ge­ros są­ly­gos, nie­kur ne­rei­kė­jo iš­vyk­ti. Jis čia bu­vo ir žai­dė­jas, ir ka­pi­to­nas, ir tre­ne­ris, ir vy­riau­sia­sis tre­ne­ris.

– At­si­me­ni tė­tį žai­džian­tį?

– Ne­daug. Pa­me­nu pa­sku­ti­nį­jį LKL Ma­žo­jo fi­na­lo se­ri­ją su „Sa­ka­lais“. Šiau­lie­čiai lai­mė­jo 3:2. Ne­su emo­cin­gas sir­ga­lius, ta­čiau vi­sa­da pa­lai­kau tė­tį, no­riu, kad jis lai­mė­tų.

– Ta­vo bro­lis Do­vy­das taip pat žai­džia krep­ši­nį. Gal dar vie­nas Gied­rai­tis bus krep­ši­nin­kas?

– Gal­būt. Da­bar jam 16-a, jis tre­ni­ruo­ja­si pas tą pa­tį tre­ne­rį, kaip ir aš – Egi­di­jų Va­si­liaus­ką.