Naujasis Kauno „Žalgirio“ ekipos direktorius Paulius Motiejūnas sekmadienį „Lietuvos ryto“ televizijai duotame interviu pripažino, kad klubo situacija yra dar blogesnė, nei buvo kalbėta iki šiol. Vien žaidėjams skola siekia 25 milijonus litų, o tai yra tik dalis komandą slegiančių skolų.
„Realiai yra didelis chaosas. Su žaidėjais nebendrauta, algų jie negavę apie keturis mėnesius. Sunku net dabar suprasti, kokia sistema vadovaujantis vieni gaudavo, kiti negaudavo, kaip gaudavo... Klube yra, švelniai tariant, chaosas“, – „Lietuvos ryto“ televizijai teigė P.Motiejūnas.
– Kokio dydžio yra skolos ir kam jos?
– Žaidėjams praėjusio sezono ir šio, jei norint jį pabaigti iki galo, yra apie 25 milijonai litų skola, kaip ir buvo deklaruota.
– Bet skolos tikriausiai yra ne tik žaidėjams?
– Taip, yra ir skola „Ūkio“ bankui, ir „Snoro“ bankui. Skolų yra ir daugiau, bet ten dar nespėjau įlįsti. Baisu net žiūrėti, kas bus tenai. Pirminė užduotis yra sužiūrėti situaciją su žaidėjais, pažiūrėti, kiek jie gavę pinigų ir bandyti žiūrėti, kaip su jais atsiskaityti.
– Kaip manote, galima kažką padaryti?
– Svarbiausiai su žaidėjais atvirai kalbėti ir aiškinti, kokia yra situacija. Buvo baisu, kai buvo pirmoji krizė. Dabar vėl yra krizė, skolos šiek tiek didesnės, bet reikia tikėti. Situaciją gerina tai, kad yra arena ir klubas gali surinkti šiek tiek pinigų iš bilietų. Stabilumas galbūt yra šiek tiek aiškesnis, nei buvo prieš tris metus.
– O pajamos iš arenos atitenka klubui ar kokioms nors Romanovo įsteigtoms įmonėms?
– Griuvus bankui tų įmonių situacija taip pat nėra stabilizavusis.
– Bet visos įmonės, „A.Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ ir visos kitos įmonės buvo įkeistos, todėl žlugus bankui jos dabar priklauso bankroto administratoriui?
– Aš į tą pusę dar nežiūrėjau, bet teisiškai taip turėtų būti.
– Tai jūs gaunate pajamas iš arenos?
– Taip, visi pinigai už bilietus atitenka klubui.
– Su tokiomis skolomis įmanoma perlaužti padėtį į gerąją pusę?
– Viskas priklauso nuo žaidėjų. Kadangi ateityje yra stabilios pajamos, protingai planuojant biudžetą, galima paskirti dalį pinigų skoloms gražinti. Per 3-4 metus galėtume jas likviduoti. Jei žaidėjai su tuo sutiktų, tai, manau, išeitis yra. Bet tai nėra greitas sprendimas, tai yra ilgalaikė strategija.
– „Žalgiris“ galėtų funkcionuoti vien iš to, kiek žmonės, ateinantys į areną, suneštų pinigų?
– Šiuo atveju kito varianto net ir nėra. Reikia pripažinti, kad skolos yra ir jas reikia atiduoti. Jei apgausi žaidėjus, klubo vardo nebeliks. Jei žaidėjai sutiks, kad jie algas gaus kažkada vėliau, tai bus vienintelė išeitis iš šios situacijos.
– Jūs pats ilgai svarstėte prieš priimdamas pasiūlymą?
– Žinant žaidėjus, žinant situaciją, tai nėra kažkas keisto, nes Kauno „Žalgiris“ yra krepšinio piramidės Lietuvoje viršūnė. Jei klubo nebūtų, tai būtų didelis smūgis Lietuvos krepšiniui. Žiūrėti iš šono, kaip griūna komanda, yra sudėtinga. Dėl to nusprendėme eiti pasižiūrėti. Jei galime ką nors padaryti, tai padarysime, jei ne, tai žinosime, kad viską padarėme, kas mūsų galioje.
– Buvo kalbų, kad reikėtų skelbti bankrotą ir steigti naują klubą. Kaip į tai reaguotų Eurolyga?
– Licencijos tikrai nebebūtų. Kelias būtų nuo pačios apačios kilti į viršų.
– Koks dabar jūsų planas?
– Visų pirma reikia pažiūrėti tikslią situaciją. Reikia perkalbėti su žaidėjai, nuvažiuoti pas potencialius rėmėjus. Svarbiausia dabar gauti dar šiek tiek pinigų, kad žaidėjai jaustų judėjimą. Savivaldybė labai padėjo. Pirmadienį žaidėjai jau turėtų pamatyti pinigus savo sąskaitose. Reikia dėkoti miestui, kad taip greit viską sutvarkė ir tai bus mažas žingsniukas. Nors tai yra lašas jūroje, bet tai yra žingsnis į priekį.
– Antanas Guoga kalbėjo, kad reikia surinkti būrį verslininkų, kurie dalyvautų klubo valdyme ir būtų jo rėmėjais. Ar toks planas yra svarstomas?
– Tas planas, kuris buvo praėjusios krizės metu, kad ateina vienas žmogus ir išgelbėja klubą, nepasiteisino. Nesinorėtų vėl lipti ant to pačio grėblio. Būtų idealu, jei būtų 5-10 žmonių, kurie skiria po pusę milijono, milijoną ar po du. Tie pinigai prisidėtų prie miesto skiriamų lėšų ir pajamų už bilietus. Tai būtų miesto komanda su stabiliu biudžetu. Jis nebūtų itin didelis, bet sudarius trejų metų strategiją Europoje galima būtų drąsiai žaisti ir pasiekti gerų rezultatų.
– Jei nebūtų tų skolų, tai sutvarkyti klubo finansinę padėtį kitam sezonui jums būtų vienas juokas?
– Taip. Esmė yra skolos ir tie pasižadėjimai žaidėjams, kurie dabar yra sunkiai įgyvendinami.
– Ar Lietuvoje yra verslininkų, kurie jau pasakė, kad norėtų dalyvauti tokiame modelyje?
– Tų kalbų yra visada, bet kai bus sutartys, parašai ir pinigai sąskaitoje, tada sakysime, kad jų yra. Kalbomis jų yra.
– Kiek galvojate būti šiose pareigose?
– Norisi, kad išsispręstų klausimas. Labai norėtųsi, kad išsispręstų teigiamai. Jei ateis stipri žmonių grupė, kuri perims vadovavimą, tada jie ir spręs apie direktoriaus postą. Tuomet grįžčiau į federaciją tęsti darbų.
Norėdami komentuoti prisijunkite.