M.Rakovičius: Kšyštofas - blogiausiai angliškai kalbantis žmogus pasaulyje (19)

„Raumenų kalnas“, „Milas“, „Rakis“ – taip pravardžiuojamas Kauno „Žalgirio“ aukštaūgis 27 metų 208 cm ūgio serbas Milovanas Rakovičius.

Iš Italijos į Lietuvą persikėlęs krepšininkas juokauja, kad mūsų šalis jį užkariavo dviem dalykais: santūrumu ir tradiciniu nacionaliniu patiekalu – cepelinais. „Cepelinai tapo mano mėgstamiausiu šeimos patiekalu, tačiau sezono metu turiu laikytis tam tikro režimo. Todėl ne visada galiu jais pasidžiaugti“, – portalui Balsas.lt sakė M. Rakovičius.

– Jums teko rungtyniauti tokiose šalyse kaip Serbija, Italija, Ispanija, kur sirgaliai „išprotėję“ dėl sporto. Kaip vertinate Lietuvos aistruolius? – paklausėme M. Rakovičiaus.

– Kai atvykau į Kauną, žinojau, kad čia žmonės iš tikrųjų myli krepšinį ir Lietuva yra krepšinio šalis. Dauguma žmonių tiesiog gyvena krepšiniu – man tai padarė didžiulį įspūdį. Serbijoje ir Ispanijoje situacija panaši. Žmonės dirba savo darbus, užsiima kitais dalykais ir, jei turi galimybę, po darbų galbūt vyksta stebėti krepšinio gyvai ar tiesiog žiūri jį per televizorių. Lietuvoje susidaro toks įspūdis, kad visi bet kuriuo momentu gali mesti savo darbus ir keliauti stebėti rungtynių.

– Šis sezonas įtemptas – tenka žaisti net trijose aukšto lygio krepšinio lygose. Ką veikiate laisvu laiku, kai nėra rungtynių ir treniruočių?

– Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su šeima, kuri mane atlydėjo į Lietuvą – žmona ir septynių mėnesių dukra. Taip pat mėgstu žaisti kompiuterinius žaidimus. Mėgstamiausias mano žaidimas – „Max Payne“. Beje, neseniai sužinojau, kad Sonny Weemsas taip yra didelis kompiuterinių žaidimų fanas. Persirengimo kambaryje turime „Sonny“ žaidimų kompiuterį (juokiasi). Taip pat mėgstu skaityti knygas, kurių scenarijus galima pritaikyti savo gyvenime.

– Kada jus sužavėjo krepšinis? Nebuvo minties išbandyti kitą sporto šaką?

– Būdamas septynerių pradėjau lankyti pirmiausia futbolą. Tai tęsėsi maždaug trejus metus. Ir dabar kai žaidžiu su draugais, jie dažnai klausia manęs, iš kur moku žaisti. Matyt, išties darau neblogą įspūdį. Nuo dešimties pradėjau lankyti krepšinio treniruotes. Kuomet baigiau mokyklą, pasirinkau profesionalo karjerą: turėjau tapti nepriklausomu ir rūpintis savimi.

– Taigi be krepšinio labiausiai domitės futbolu? Už kokią komandą sergate?

– Domiuosi ir lengvąja atletika. Kai žiūriu įvairius čempionatus žaviuosi ir mėgaujuosi šiais sportininkais. Be to sergu už futbolo komandą – Milano „Inter“. Kažkada teko dalyvauti jų treniruotėje, tuomet apsikeitėme marškinėliai. Tikrai buvo smagu.







– Esate labai tvirto sudėjimo. Vienas krepšininkas yra pasakojęs, kad jį dažnai palaiko darbuotoju iš apsaugos. Ar jums taip nėra nutikę?

– Mane dažnai maišo su futbolininku Nikolas Anelka. Nežinau, kuo mes panašūs, bet daug kas sako, kad atrodome kaip broliai.

– Kas jums labiausiai patinka Kaune?

– Čia žmonės daug santūresni nei Italijoje ar Ispanijoje. Lietuviai į viską reaguoja daug šalčiau nei pietiečiai. Daug lankytinų vietų neturiu: tai prekybos centras, arena ir senamiestis, kur galima ramiai pasivaikščioti. Prie oro sąlygų taip pat nebuvo sunku prisitaikyti, kadangi žaidžiau Sankt Peterburge, o ten oras panašus.

– Jums teko žaisti vienoje komandoje su Kšyštofu Lavrinovičiumi ir Rimantu Kaukėnu. Kokį įspūdį paliko šie krepšininkai?

– Labai gerą. Nors galiu pasakyti, kad Kšyštofas blogiausiai angliškai kalbantis žmogus pasaulyje. Sienoje bandėme visi bendrauti angliškai, tuomet Rimantas su Kšyštofu sužinojo, kad neblogai kalbu rusiškai. Kai norėdavome, kad niekas mūsų nesuprastų, kalbėdavome rusiškai.

– Prieš atvykdamas į Kauną pažinojote ką nors iš „Žalgirio“ komandos?

– Žinojau Robertą Javtoką, Paulių Jankūną, Marko Popovičių, DeJuaną Collinsą, Sonny Weemsą. Komandoje tikrai netrūksta gerų žaidėjų. Tai yra, buvo ir bus stipri komanda. Todėl iš dalies galiu sakyti, kad dėl to ir nusprendžiau žaisti Kaune.

– Kalbant apie krepšinį, ar pamenate savo geriausias rungtynes?

– Žinoma. Kai buvau daug jaunesnis, vaikystėje, per vienerias rungtynes pelniau 71 tašką. Įdomu tai, kad tuomet net nepretendavau tapti vidurio puolėju, o teko žaisti lengvojo krašto pozicijoje.

– Ar turite pravardžių?

– Turiu. Rusijoje (2007–2010 metais krepšininkas žaidė Sankt Peterburgo „Spartak“ klube, – red. past.) mane vadino Rakiu, o Italijoje – Milu. Pravardes visada kildavo iš mano vardo ir pavardės.

– Koks Jūsų mėgstamiausias veiksmas aikštelėje?

– Pelnyti taškus! Tai pats maloniausias veiksmas, nes žinai, kad prisidedi prie komandos pergalės. Prisipažinsiu, labiausiai nemėgstu apšilimo, nors jis trunka tik dešimt minučių. Žinau, kad tai yra gerai, nes išmankštini raumenys, bet norisi kuo greičiau paimti kamuolį į rankas.

– Šį sezoną komanda Eurolygos varžybose atrodė blankiai. Kaip manote, kodėl?

– Iš tikrųjų labai sunku atsakyti. Kaip ir sakiau, mūsų komanda iš ties – stipri. Tačiau daug rungtynių žaidėme banguotai. Susikraudavome dviženklį taškų skaičių, bet nesugebėdavome jo išlaikyti. O galiausiai pralaimėdavome laimėtas rungtynes.

– Kas žinoma dėl kito sezono?

– Priklausau Sienos „Montepaschi“ komandai, todėl turėčiau grįžti ten. Bet kol kas apie tai negalvoju: dar prieš akis daug sunkių kovų.

Evelina Žičkevičiūtė, Balsas.lt.

„Ilgoji pertrauka“: „Lietkabelio“ sudėties dėlionė – diskusijos dėl Bičkauskio ir Oreliko, būtini išsaugoti žaidėjai, išvykimai, permainos priekinėje linijoje ir tinkamai kandidatai papildyti ekipą