Koks Lietuvos rinktinės veidas be L.Kleizos? (35) skirtumai nuo „sidabrinės“ komandos

Kai gegužės mėnesį Jonas Kazlauskas paskelbė Lietuvos vyrų rinktinės kandidatų sąrašą, pesimistus išmušė šaltas prakaitas: juk sąrašas be vieno pagrindinių 2013 metų Europos čempionato sidabro kalvių Lino Kleizos! Tačiau įveiktas maratonas pasirengimo Pasaulio pirmenybėms cikle leido visiems suprasti: Lietuvos rinktinė išmoko žaisti be buvusio lyderio ir į Ispaniją vyks pasikeitusi.

Europos čempionate L.Kleiza buvo antras pagal rezultatyvumą (vid. 11,4 taško), ketvirtas pagal minučių skaičių (vid. 25 min.), tačiau būdamas aikštelėje – svarbiausias rinktinės puolime. L.Kleiza, jam esant ant parketo, metimu į krepšį nulemdavo net 24,4 procento rinktinės išpuolių. Antras svarbiausias puolimo smaigalyje buvo Mantas Kalnietis, po kurio metimo į krepšį paaiškėdavo 22,9 proc. atakų baigtis.

Pasaulio taurės turnyrui J.Kazlausko kariauna ėmė ruoštis be pagrindinės figūros puolant. Trenerių štabas žinojo: kažkam juk teks pasidalinti L.Kleizos pelnomus taškus, metimus į krepšį ir atkovotus kamuolius. Sužaidus 13 rungtynių pasirengimo pirmenybėms cikle, galima drąsiai teigti, Lino netektis – jau praeityje.

Jankūnas

Komandinis darbas

Slovėnijoje sidabro link žygiuodama Lietuvos rinktinė ne kartą susidūrė su problemomis skirstant kamuolį. Ypač grupės varžybose pajėgiausių šalies krepšininkų sprendimams puolant jugoslavų krepšinio mokyklos atstovai dažnai užbėgdavo už akių.

Europos čempionate lietuviai vidutiniškai atlikdavo 12,6 rezultatyvaus perdavimo per rungtynes. Be M.Kalniečio, nuo kurio rezultatyvių perdavimų priklausė bemaž 40 proc. rinktinės atakų, sėkmingai skirstančių kamuolį žmonių Lietuvos rinktinės fronto linijoje trūko.

Šią vasarą situacija kardinaliai pasikeitė. Be L.Kleizos rinktinėje nebeliko aiškaus lyderio, o kitaip tariant, žmogaus, į kurį būtų nukreiptos keturių iš penkių penketuko žaidėjų akys. Norėdami pelnyti taškus lietuviai dabar priversti dalintis kamuoliu taip, tarsi nuo to priklausytų visos komandos likimas.

12 pergalių ir viena nesėkmė. Toks rezultatas pasirengimo pasaulio pirmenybėms cikle buvo pasiektas atliekant 18,3 rezultatyvaus perdavimo per susitikimą. Bemaž trečdaliu išaugusį rezultatyvių perdavimų skaičių lėmė keletas svarbių faktorių.

Vienas jų – Paulius Jankūnas. Kauno „Žalgiryje“ 30 metų 205 cm ūgio sunkusis krašto puolėjas praėjusį sezoną, o ypač Lietuvos krepšinio lygos (LKL) atkrintamosiose varžybose, buvo vienas atakų lyderių. Nemažai kas tikėjosi, jog puikią sportinę formą „Žalgirio“ kapitonas demonstruos ir Lietuvos rinktinėje. Tačiau čia jo užduotys – kitos.

Kai P.Jankūnas yra aikštelėje, rinktinės žaidimas puolime tampa dar sklandesnis. Ne tik dėl to, jog puolėjas yra vienas tų ketvirtųjų numerių, galinčių pelnyti taškus tiek arti krepšio, tiek ir taikliu metimu iš tolimesnių distancijų, tačiau ir dėl fakto, kad po Pauliaus rezultatyvių perdavimų jam rungtyniaujant taškais pasibaigia net 21,6 proc. rinktinės išpuolių. Jis – trečias komandoje pagal rezultatyvių perdavimų vidurkį (2,1 rez. perd.) ir tas aukštaūgis, kurį galima vadinti jungiamąja dalimi tarp perimetro žaidėjų ir priekinės linijos.

Kitas pokytis nuo sidabrinės 2013 m. komandos – M.Kalniečio dublerio žaidimo braižas. Slovėnijoje Mantą nuo suolo pavaduodavo Tomas Delininkaitis, kuris įžengęs į aikštelę, mieliau žiūrėjo į krepšį nei į komandos draugus. Niekam ne paslaptis, jog Tomas – atakuojančio plano įžaidėjas, kuris geriau jaučiasi atakuojančio gynėjo pozicijoje, o jo rezultatyvių perdavimų vidurkis (0,9) kalbėjo pats už save.

Dabar M.Kalniečio dubleris – Šarūnas Vasiliauskas. O jis, kaip galėjome įsitikinti – visiškai kitokio braižo atakų organizatorius. Kai prie šoninės linijos Šarūnas pirštų kombinacija parodo Manto marškinėlių numerį, pagrindinis Lietuvos rinktinės įžaidėjas atsarginių žaidėjų suolelio link ilsėtis gali eiti kur kas ramiau. Jis žino, kad Š.Vasiliauskas tęs jo darbus aikštelėje.

Vidutiniškai 3 rezultatyvius perdavimus per rungtynes pasirengimo cikle atliekantis Š.Vasiliauskas, būdamas aikštėje, tiksliais perdavimais kitiems Lietuvos rinktinės krepšininkams nulemia 32,8 proc. komandos atakų, suklysdamas 1,2 karto, kas yra visiškai normalu ir neturėtų kelti baimės. Tiesa, kita kalba – gynybiniai Šaro sugebėjimai, dėl kurių M.Kalniečiui, žaidžiant prieš rimtus varžovus, ko gero, teks rungtyniauti be keitimo.

Net 8 Lietuvos rinktinės krepšininkai pasirengimo cikle perkopia vidutiniškai vieno rezultatyvaus perdavimo vidurkį, kas rodo, kad kamuolį jie vieni kitiems skirsto labai noriai. Kur tie perdavimai dažniausiai realizuojami taškais? Čia galima įžvelgti dar vieną pokytį nuo sidabrinės 2013 m. komandos.

Valančiūnas

J.Valančiūno ir D.Motiejūno vaidmuo

Kai po pirmųjų metų pajėgiausioje planetos krepšinio lygoje į Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklą atvyko Donatas Motiejūnas ir Jonas Valančiūnas, daugelis tada kalbėjo: tai – mūsų priekinė linija, kurios turi saugotis visi būsimi varžovai Europos čempionate.

Tačiau Senojo žemyno pirmenybės parodė, kad įsitvirtinti tarp pajėgiausių šalies vyrų aukščiausio lygio krepšinyje reikia laiko. Nors J.Valančiūnas atliko daug naudingo darbo kovojant dėl kamuolių ir ginantis, jo 6,5 taško vidurkis čempionate daugelio lūkesčių nepateisino, kaip vilčių nepateisino ir vos 4,8 taško vidutiniškai pelnęs D.Motiejūnas. Prabėgus metams rinktinės ateitimi vadinami vyrai atrodo kur kas geriau.

J.Kazlauskas turėjo ilgokai palaukti ryškiausios rinktinės žvaigždės. Visą vasarą Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), klubo sprendimu, individualiai treniravęsis J.Valančiūnas prie pajėgiausių šalies krepšininkų prisijungė tik rugpjūčio pradžioje, tačiau tai komandos trenerių štabo planams įtakos neturėjo.

Akivaizdu, kad Jonui buvo prognozuotas vieno lyderių vaidmuo, o prognozės tapo faktais jau pirmosiose J.Valančiūno rungtynėse rinktinėje šią vasarą: į suomių krepšį jis sugrūdo 20 taškų, vėliau į australų – 19, į Naujosios Zelandijos – taip pat, o į graikų ir slovėnų – po 14.

15 pelnomų taškų per rungtynes tik atspindi faktą, kad J.Valančiūno vaidmuo Lietuvos rinktinės puolime gerokai pasikeitė nuo Europos čempionato Slovėnijoje. Tai pasidaro dar akivaizdžiau pažvelgus, kokią dalį komandos atakų Jonas užbaigia, kuomet rungtyniauja aikštelėje. Europos čempionate J.Valančiūnas užbaigdavo 17,8 proc. rinktinės išpuolių, šios vasaros kontrolinių susitikimų cikle – 24,6 proc.

Išaugo ir jo kolegos Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) D.Motiejūno vaidmuo, išaugo ir jo minučių skaičius. Vos po 11 minučių Senojo žemyno pirmenybėse aikštelėje praleisdavęs Hjustono „Rockets“ puolėjas pasirengimo cikle šią vasarą vidutiniškai rungtyniauja po 20 minučių.

Slovėnijoje Donatas per tas 11 minučių stengdavosi blykstelėti taip, kad J.Kazlausko galvos skausmas, ar pasitikėti ambicinguoju rinktinės puolėju, taptų dar aštresnis. Būdamas aikštėje jis užbaigdavo 22 proc. rinktinės išpuolių, o tokiu procentu paprastai pasigirti gali tik „šeštieji“ komandų krepšininkai.

Pasirengimo Pasaulio pirmenybėms cikle jis dažniausiai susitikimą pradeda startiniame penkete, o jo metimais Lietuvos rinktinės atakos baigiasi dar dažniau – 24 proc.

Išaugus D.Motiejūno ir J.Valančiūno svarbai puolime, akivaizdu, kad Lietuvos rinktinės žaidimas tapo labai priklausomas nuo priekinės linijos. Tarp keturių rezultatyviausių pasirengimo ciklo krepšininkų – trys aukštaūgiai: J.Valančiūnas (15 tšk.), Darjušas Lavrinovičius (9,8 tšk.), D.Motiejūnas (9,5 tšk.) ir perimetro žaidėjas Mindaugas Kuzminskas (9,5 tšk.).

Kazlauskas, Pocius

„Nenuspėjamųjų“ vardo siekiant

Kas nutinka, kai mūsų „bokštams“ į atlapus kimba lygiaverčiai ar net pajėgesni priekinės linijos varžovai, galėjome susipažinti susitikime su Brazilija.

Baudos aikštelėje tą vakarą J.Valančiūnui, D.Motiejūnui, broliams Lavrinovičiams ir P.Jankūnui teko susiremti su NBA įsitvirtinusiais Nene Hilario, Tiago Splitteriu ir Andersonu Varejao. Lietuvius tą vakarą gelbėjo puiki gynyba antroje mačo dalyje ir brazilų „bokštų“ asmenines pražangos.

J.Valančiūnas ir D.Motiejūnas akseleratoriaus pedalo Pasaulio čempionate atleisti negali. Tačiau to lietuviams gali būti maža. Žengti žingsnį į priekį privalo perimetro krepšininkai, o ypač atakuojančių gynėjų grandis – Martynas Pocius ir Renaldas Seibutis.

Ir tik tada, jei jų tolimi metimai pagaliau pradės pasiekti tikslą, o Jonas Mačiulis, M.Kuzminskas ir M.Kalnietis sėkmingai imsis iniciatyvos sunkiais momentais, Lietuvos rinktinė galės pateisinti „nenuspėjamos“ komandos vardą.

Tik būdami nenuspėjami mes tapsime kur kas pavojingesni nei lyderio vedami. Tik būdami nenuspėjami mes kompensuosime L.Kleizos netektį.

„Ilgoji pertrauka“: „Ryto“ komplektacija kitam sezonui – klaustukai dėl Radzevičiaus ir Tubelio išpirkų, nuvylę žaidėjai, pasiteisinę ėjimai, Fosterio žvilgsnis į Aziją, Žibėno ateitis ir lietuviai, kurie galėtų dominti klubą