„Žalgirio“ ankstyvos sėkmės pėdsakais (36) analizė

Kauno „Žalgirio“ komandai šią vasarą sudėtį lipdant jaunais ir Eurolygos patirties neturinčiais žaidėjais dalis sirgalių nerimavo, o kiti džiaugėsi. Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionai ne iš gero gyvenimo nusprendė eiti Europoje jau patikrintu keliu: augintis krepšininkus patys bei remtis vos keliais pajėgiais legionieriais. Eurolygos burtai buvo palankūs, tačiau apie rimtą pasipriešinimą turtingiems grupės grandams galvoti drįso tik nedaugelis.

Sezono startas įpūtė optimizmo. Jaunų ir patyrusių žaidėjų darinys šį sezoną pradėjo pateisindamas visus lūkesčius: Madride drąsiai mesta pirštinė Eurolygos vicečempionams „Real“ krepšininkams, laimėta pirmoji akistata prieš Vilniaus „Lietuvos rytą“, namuose pažeminti Eurolygos debiutantai, o Stambule ant žemės tvirtai pastatyti Dušano Ivkovičiaus auklėtiniai.

Daug žadantis startas neįsivaizduojamas be drąsų žingsnį iš Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) į Eurolygą žengusių Vaido Kariniausko ir Luko Lekavičiaus, be komandos draugams noriai progų kuriančio Jameso Andersono, be nuostabią sportinę formą demonstruojančio Artūro Milaknio ir užtikrinto Pauliaus Jankūno bei Roberto Javtoko priekinės linijos tandemo. Susidaro įspūdis, kad sezonui nė nespėjus įsibėgėti, žalgiriečiai jau dabar savo rogėse jaučiasi itin tvirtai – ne tik puikiai supranta, tačiau ir idealiai atitinka jiems skirtus vaidmenis aikštelėje.

„Žalgiris“ demonstruoja brandų, apgalvotą krepšinį, nepaisant talento stokos. Kas prie to prisidėjo labiausiai? Dvi figūros, dėl kurių tarpusavio santykių visą vasarą kilo didžiulės diskusijos. Panašu, kad Gintaras Krapikas ir Šarūnas Jasikevičius puikiai papildo vienas kitą, o jų darbo rezultatai atsispindi komandos žaidime.

Javtokas

Viskas prasideda nuo gynybos

Nors daugelio mūsų akis labiausiai patraukė drąsus L.Lekavičiaus ir V.Kariniausko žaidimas, A.Milaknio šaltakraujiški tritaškiai bei Edgaro Ulanovo individualus benefisas susitikime su „Anadolu Efes“, „Žalgirio“ sėkmė neįsivaizduojama be apgalvotos taktikos stabdant varžovų atakas.

Nepaisant fakto, jog Eurolygos sezoną „Žalgiris“ pradėjo mesdamas iššūkį ekipoms, kurioms nestinga galimybių sėkmingai atakuoti varžovų krepšį („Real“ ir „Anadolu Efes“), Kauno komanda yra trečia mažiausiai taškų per rungtynes praleidžianti ekipa tarp 24 Eurolygos komandų – vidutiniškai į savo krepšį varžovams žalgiriečiai leidžia įmesti 68,3 taško. „Real“ žvaigždynui namuose G.Krapiko auklėtiniai leido sukrapštyti vos 80 taškų, kai ši komanda varžovus savų sirgalių akivaizdoje dažnai pribaigia sudegindama jų krepšių tinklelius triženklėmis taškų salvėmis. Į Kauną atvykę „Nižnij Novgorod“ krepšininkai įmetė 63 taškus, o Stambule vietos „Anadolu Efes“ – vos 62.

Toks rezultatas gynyboje neatsiejamas nuo to, kaip varžovams sekasi realizuoti savo progas ir kiek tų progų žalgiriečiai jiems suteikia. Iki šiol rungtyniaujant prieš „Žalgirį“ Eurolygos A grupės komandų lyderių lūpos išspjovė ne vieną riebų keiksmažodį. Žalgiriečiai savo varžovams dvitaškius leido mesti vos 42,1 procento taiklumu. Tai – ketvirtas geriausias rezultatas Eurolygoje. Dar beviltiškiau „Žalgirio“ varžovai atrodė mesdami tolimus metimus – 22 proc., o tai – antras rezultatas turnyre.

Sakoma, jog rungtynes laimi komanda, kuri primeta savo žaidimo sąlygas varžovui. Pozicinį krepšinį žaidžiantis „Žalgiris“ stengiasi neleisti oponentams mėgautis greitomis atakomis. Ir šiai užduočiai įgyvendinti Kauno komandos trenerių štabas turi sprendimą – po išpuolių prie varžovų krepšio visą dėmesį skirti sugrįžimui į gynybą, o ne kovai dėl atšokusio kamuolio. Vos po 7 atšokusius kamuolius puolime sugriebiantys žalgiriečiai pagal šį statistinį rodiklį Eurolygoje užima tik 20 vietą. Kas geriau: miglotas antrasis šansas ar saugus krepšys nuo greitų varžovų išpuolių? Atsakymą, panašu, jau žinome.

Jankūnas ir Valančiūnas

Lietuvos rinktinės pėdsakai puolime

Pozicinis krepšinis. Taip „Žalgirio“ žaidimo braižą apibūdina G.Krapikas, taip komandos stiprybę įvardina ir P.Jankūnas. „Žalgiris“ savo atakas puolime puikiai pritaikė prie esamų krepšininkų sugebėjimų. Savo ruožtu, G.Krapikas, akivaizdu, pasisėmė idėjų iš Jono Kazlausko ir Lietuvos vyrų rinktinės puolimo schemų.

Turėdamas pajėgią priekinę liniją, o starto penkete – du skirtingo braižo aukštaūgius, „Žalgiris“ savo atakas grindžia per įvairias „ragų“ („horns“, – ang.) sistemos variacijas. Tokiu žaidimo braižu, paprastai, remiasi komandos, kurios turi gynybinio pobūdžio, pikenrolo tipo puolime vidurio puolėją bei universalų – galintį žaisti nugara į krepšį bei pataikyti iš už baudos aikštelės ribų – sunkųjį krašto puolėją.

Lietuvos rinktinė starto penkete turi Joną Valančiūną, „Žalgiris“ – R.Javtoką. Tai vidurio puolėjai, kurių darbas puolime – statyti tvirtas užtvaras pikenrolo situacijose bei esant progai tvirtos užtvaros pagalba išvesti metikus.

Lietuvos rinktinė starto penkete turi Donatą Motiejūną, „Žalgiris“ – P.Jankūną. „Ragų“ tipo situacijose sunkusis kraštas atlieka daug funkcijų: priimdamas kamuolį ties baudos metimo linija, jis atlieka perdavimą vidurio puolėjo išlaisvintiems metikams, atlieka metimą į krepšį po pikenpopo situacijų bei išvestas ant ūselio gali žaisti nugara į krepšį vienas prieš vieną.

Panašiai, kaip ir Lietuvos rinktinė neturėdama aukšto meistriškumo įžaidėjų, „Žalgiris“ savo jaunųjų atakų organizatorių patirties stoką kompensuoja puolimo sistemoje paskirstydamas sprendimus. L.Lekavičiaus ir V.Kariniausko pečius slegianti atsakomybė dalinai nugula ant P.Jankūno bei J.Andersono pečių. 2,3 rezultatyvaus perdavimo atliekantis amerikietis pagal šį statistinį rodiklį nusileidžia tik L.Lekavičiui (3,0 rez. perd.). „Žalgirio“ puolime įžaidėjai nėra atakų pabaigas nulemiančios figūros. „Ragų“ sistemoje ant perimetro vaikštantį kamuolį į baudos aikštelę poziciją užsiėmusiam aukštaūgiui arba metimui išvestam krašto žaidėjui perduoti gali keturi likę krepšininkai aikštelėje. Dėl šios priežasties „Žalgiris“ rungtynėse su „Anadolu Efes“ nesugriuvo net ir po 10 abiejų savo įžaidėjų klaidų prieš vos vieną rezultatyvų perdavimą.

Nepaisant „Žalgirio“ perimetro žaidėjų talento stokos, žaidžiant „ragų“ sistemoje ypač svarbų derinį du prieš du, žalgiriečiai dažnai tai kompensuoja agresyvumu. Jų varžovai vidutiniškai per rungtynes taisykles pažeidžia net 25,3 karto. Tai – trečias rezultatas Eurolygoje.

Galiausiai, skirtingai nei praėjusiame sezone, šiais metais „Žalgiris“ savo sudėtyje turi svarų kozirį – net keturis nugara vienas prieš vieną galinčius žaisti krepšininkus. Kai praėjusiame sezone šį žaidimo elementą sėkmingai išnaudoti galėjo tik P.Jankūnas, šiemet ant ūselio išvesti galima J.Andersoną, E.Ulanovą ir V.Kariniauską. Pastarajam pagerinus žaidimo nugara sugebėjimus, jo galimybės puolime gerokai praplatėtų, nes, analitiko Erildo Budraičio duomenimis, Eurolygoje V.Kariniauskas yra antras pagal ūgį tarp visų turnyro atakų organizatorių.

Išvados

Praėjusiame sezone „Žalgiris“ puolime nepasižymėjo tokiu agresyvumu, kokiu pasižymi šiemet – 16 vieta pagal varžovų susirenkamų pražangų vidurkį. G.Krapiko auklėtiniai taip pat dažnai kentėjo nuo priešininkų tolimų metimų – buvo ketvirti nuo galo turnyre pagal varžovų tritaškių pataikymo procentą. Galop, žalgiriečiai savo oponentams leisdavo vidutiniškai pelnyti beveik po 81 tašką – ketvirtas prasčiausias rezultatas Eurolygoje.

Dviračio G.Krapikas neišrado. Jis ir Š.Jasikevičius žalgiriečius stato į panašią žaidimo sistemą, kaip ir praėjusiame sezone, tačiau matomus rezultatus ėmė nešti keletas patobulinimų gynyboje, puikiai sukomplektuota sudėtis esamai sistemai ir jaunų žaidėjų drąsus bei sėkmingas įsiliejimas į komandą.

Kardinalioms išvadoms – dar anksti. Daug žadanti sezono Eurolygoje pradžia nuteikia optimistiškai, tačiau kol kas žalgiriečiai sužaidė tik trejas rungtynes. Bus labai įdomu stebėti, ar esamos tendencijos žaidime išliks ir toliau.